Kartu su žmona Diana "Kauno dienos" redakcijoje apsilankęs nepriklausomas kandidatas į prezidentus Gitanas Nausėda pasakojo, kur mato Kauno potencialą ir kas jam kelia sentimentus.

– Prezidento rinkimų kova jau gerokai įsisiūbavusi. Kaip pats jaučiatės šioje kovoje?

– Turi žvalgytis į dešinę ir į kairę, kad nepakliūtum po autobusu. Bet politinis gyvenimas labai įvairus. Tai nesusiveda vien į ginčus viešojoje erdvėje. Tai yra ir lankymasis regionuose, ir bendravimas su žmonėmis, organizacijomis. Tenka sutikti labai įvairaus socialinio statuso ir išsilavinimo, profesijų žmonių. Kai atrodo, kad pavargai, pabendravimas leidžia atsistatyti ir patikėti tuo, ką darai, nes žmonių akyse matau viltį, gražius lūkesčius. Tada matai, jog reikia stengtis ne dėl savęs, o dėl to, kad žmonės patikėtų, jog šalyje galima kai ką pakeisti į gerą pusę. Man tai yra geriausia patirtis.

Turi žvalgytis į dešinę ir į kairę, kad nepakliūtum po autobusu. Bet politinis gyvenimas labai įvairus.

– Hipotetinis klausimas. Jei jūs laimėtumėte prezidento rinkimus, o kitais metais Seimo rinkimuose valdančiąją daugumą sudarytų konservatoriai, ar į premjero postą tvirtintumėte Ingridą Šimonytę?

– Aš gerbiu mūsų politinę sistemą ir joje egzistuojančias taisykles. Gerbiu Seimo rinkimų rezultatus bei faktą, jei valdančioji dauguma susitaria dėl tam tikrų politikos principų, o ne dėl kažkokių kėdžių pasiskirstymo, ji turi teisę siūlyti premjerą. Dėl šios priežasties nematyčiau pagrindo netvirtinti Ingridos Šimonytės kandidatūros į premjero postą, jei ji būtų pasiūlyta. Tikrai vertinu šią politikę kaip patyrusią, principingą ir turinčią aiškią nuomonę įvairiais ekonomikos ir socialiniais klausimais.

– O ar į šį postą patvirtintumėte Saulių Skvernelį?

– Tuo atveju, jei Saulius Skvernelis nelaimėtų rinkimų, jo patvirtinimo galimybės premjero poste yra gan paprastos dėl Konstitucinio teismo išaiškinimo. Išrinkus naują prezidentą, Vyriausybė neatsistatydina, o grąžinami įgaliojimai. Jei valdantieji teiktų tą pačią premjero kandidatūrą, prezidentas turėtų į tai įsiklausyti. Kita vertus, tai yra gera galimybė pakeisti kai kuriuos ministrus, kurie ne iki galo pateisino lūkesčius. Manau, kad tokių pamąstymų yra ir pačioje valdančiojoje koalicijoje. Negalėčiau pasakyti, kad tokių ministrų būtų daug, bet tikrai kelis būtų galima pakeisti.

– Jūsų nuomone, kokią įtaką rinkimams turi žinomų žmonių palaikymas? Jums paramą išsakęs Valdas Adamkus, S.Skvernelui – Visvaldas Matijošaitis.

– Šioje vietoje svarbiausia yra tai, ar tas žmogus, kuris išreiškė paramą, yra artimas morališkai ir vertybiškai. Aš esu dėkingas, drįsiu pavartoti šį žodį, mokytojui Valdui Adamkui. Galiu nulenkti galvą už tai, ką jis padarė Lietuvos labui, būdamas prezidentu. Jis pakėlė Lietuvos prestižą tarptautiniu lygmeniu. Jis į politikos kūrimą įtraukė ir visuomenines organizacijas, ir partijas. Šis politikos stilius man labai artimas, todėl dėkoju likimui, kad galbūt šis žmogus panašias savybes įžvelgė ir manyje. Šiuo metu Lietuvai labiausiai reikia susėsti ir pažiūrėti vienas kitam į akis bei nebetraktuoti vienas kito priešu.

Prieš susėdant prie bendro stalo, reikia nusimesti susiformavusias asmenybės apnašas, išankstinę suformuotą nuomonę ir tiesiog ant stalo padėti tuos dokumentus, kurie Lietuvai yra svarbūs. Mėginti sutarti ir su pozicija, ir su opozicija. Tada galbūt atrastumėme tai, ko mūsų politikai labai trūksta. Tai ne tik santarvės, bet ir mokėjimo kalbėtis vieni su kitais bei ilgalaikių programų. Tada mūsų politika nebūtų šokinėjanti, kai priimami spontaniški sprendimai, o atėjus kitiems – apsiverčia aukštyn kojom.

– Ne vienuose rinkimuose pastebėta, kad Kaunas gali sumaišyti visas rinkimų kortas ir rezultatus persverti į kitą pusę.

– Man brangūs visi Lietuvos žmonės, nepriklausomai nuo to, kur jie gyvena. Svarbiausia būti nuoširdžiam, nes tada žmonės patiki tavo mintimis. Nereikia vaidinti. Tiesiog reikia sakyti, ką galvoji ir manau, kad tai žmonės įvertins. Aš siūlyčiau žmonėms žiūrėti į tai, ką kandidatai yra padarę, ką sako jų rinkimų programos. Aišku, ne visada lengva susigaudyti, bet turi žmonės vadovautis ir širdimi, ir protu.

Man atrodo, kad kauniečiai pavargo nuo grynosios politikos, kuri dažnai yra tik sukimasis tame pačiame rate, be sprendimų, o naudingumo koeficientas yra labai mažas. Suprantu, kad nacionaliniu lygiu yra daug klausimų, kurie reikalauja rimtų ir ilgų politinių batalijų, nes tai susiję su žmonių santykiais, vaikų teisėmis. Tad viskas turi būti gerai įvertinta. Savivaldybės lygmeniu sprendimai gali būti priimti greičiau, nes neturi ideologinių poteksčių.

Miestas turi būti sparčiai atnaujinamas, tvarkomos gatvės, veiktų transporto infrastruktūra – juk tai nėra kažkokia konservatoriška, socialdemokratiška ar valstietiška idėja. Tai dalykai, kurių laukia miestiečiai. Dėl to žmonės kartais pavargsta stebėti nesibaigiančias politines batalijas, kurios lemia sąstingį ir tada jie ieško būdų, kaip tai pakeisti. Iš tiesų, kauniečiai tai ir darė ne kartą. Manau, kad dabar jie apčiuopė tai, jo jiems reikia ir miestas pradėjo keistis. Dabar Kaunas turi ne tik praeitį, bet ir ateities planus, todėl matau labai gražią miesto perspektyvą.

– Jūsų nuomone, dabar vystomi "Mokslo salos", S.Dariaus ir S.Girėno stadiono ir kiti projektai padės Kaunui dar labiau augti?

– Manau, kad Kaunas gali išnaudoti momentą, kurį suteikė "Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022" statusas. Tai yra laimėjimas visai Lietuvai. Dabar galima dar daugiau padaryti kultūros puoselėjimo srityje, kad Kaunas pateisintų šį statusą. Matydamas projektus, kaip M.K.Čiurlionio kultūros centras, "Mokslo sala", planus įveiklinti Aleksoto krantą, manau, kad galima Kauną padaryti labai patraukliu miestu tiek vietos, tiek užsienio turistams. Kaunas tai jau išnaudoja, tačiau tikiuosi, kad ateityje dar labiau išnaudos, tarpukario modernizmo įvaizdį, kuris vilioja architektus iš įvairių pasaulio šalių. Žmonės, keliaudami po skirtingus miestus, daug kur mato atsikartojimų, tačiau norisi pamatyti ir kažką unikalaus. Tad Kaunas tikrai turi tą raziną, kuri galėtų būti jo vizitine kortele.

– Kaune vienas po kito statomi verslo centrai, plečiasi laisvoji ekonominė zona. Kaip manote, ar Kaunas jau pasiekė investicijų piką, ar dar yra vietos, kur augti?

– Vietos kur augti tikrai yra. Manau, kad pirmiausia reikėtų tikėtis, kad Kaunas labiau įveiklintų savo mokslo potencialą, nes čia yra puikių mokslininkų, išradėjų, mokslo slėnių, kurie galėtų prisidėti, jog būtų kuriama didesnė pridėtinė vertė. Kaune ir kituose miestuose pasigendama gerai apmokamų darbo vietų, trūksta bendradarbiavimo tarp verslo ir mokslo. Kad neužstrigtume vadinamuosiuose vidutinių pajamų spąstuose, reikia technologinio proveržio. Šiai dienai turime nesuinteresuotas mokslo institucijas diegti naujoves, nes šioje srityje nėra autorių teisių pasaugos. Ji reikalinga tiek studentui, tiek mokslininkui, kad jie žinotų, jog jo išradimas turės įtakos ir jų pačių finansams. Aišku, tai turi būti sprendžiama nacionaliniu mastu.

Viena mano idėjų yra prie prezidentūros įkurti regionų forumą, kuriame savivaldybių lyderiai galėtų pasidalyti savo gerąja patirtimi ir iškelti klausimus, kuriems reikia valstybinio sprendimo. Dabar kontaktas tarp savivaldybių ir šalies valdžios yra labai fragmentiškas. Matomi ryškūs netolygumai tarp Vyriausybės požiūrio į vienas ar kitas savivaldybes. Dažnai, deja, tas požiūris paremtas partine linija. Mums reikėtų objektyviai pasižiūrėti į dalykus, kurie atsikartoja savivaldybėse. Pavyzdžiui, savivaldybių finansavimas, kai perleidžiama savivaldai daugiau funkcijų, tačiau nedeleguojami papildomi finansai ir naujas funkcijas reikia atlikti iš vidinių rezervų.

Todėl jau yra sukurtas feisbuko projektas, kuris palaipsniui įtrauks konkrečiose savivaldybėse gyvenančius žmones, kurie galės pasakyti, kokios yra problemos jų savivaldybėje. Sociologiniu būdu bus galima matyti pasikartojančias problemas.

– Gal galite įvardyti Kauno problemas?

Palinkėsiu tikėti savo, o kartu ir visos Lietuvos, ateitimi, nes pokyčiai yra tai, kas neleidžia mums sustoti.

– Negalėčiau pavadinti, kad tai Kauno problemos. Greičiau – galimybės, kad Kaunas sparčiai augdamas, nepridarytų klaidų ir nepakeistų savo istorinio urbanistinio veido. Norėtųsi, kad Kauno istorinis ir architektūrinis paveldas nebūtų sudarkytas kažkokios išorinės invazijos, kuri architektūriniu požiūriu nėra vertinga ir galėtų pažeisti miesto išskirtinumą. Kalbu apie aukštus pastatus miesto centre, apie galbūt labai komercinius projektus, kurie įgyvendinami arti Senamiesčio.

Man labai įdomu, kas bus buvusio "Merkurijaus" vietoje. Juk tai yra emocinis Kauno centras, visai šalia fontano. Jei ten bus pastatytas architektūriniu požiūriu vertingas pastatas, natūraliai ištirpstantis aplinkoje, manau, kad tai bus didelis privalumas miestui. Labai laukiu kuo baigsis Laisvės alėjos rekonstrukcija. Tikiuosi, kad tai bus kokybiškai įgyvendintas projektas ir mes vėl galėsime vaikščioti pamėgtu maršrutu. Tad dabar neįžvelgčiau labai didelių Kauno bėdų, tačiau pasikartosiu, jog norisi, kad, apėmus augimo euforijai, nebūtų pridaryta klaidų, nes jos gali būti sunkiai ištaisomos.

– Kokios jūsų mėgstamiausios vietos Kaune?

– Su Kaunu mane sieja tam tikri sentimentai. Čia prasidėjo mano, kaip knygų kolekcininko, kelias. Prieš gal kokius 25 metus pradėjau kolekcionuoti knygas ir jas įsigijau būtent Kaune. Čia buvo mano širdies gabalėlis, kai mes su šeima, ypač, kai vaikai buvo maži, mėgdavome Laisvės alėja ir Vilniaus gatve nueiti iki Rotušės aikštės.

Tiesiog be jokio aiškaus tikslo atvažiuodavome iš Vilniaus į Kauną, išsilaipindavome kur nors Laisvės alėjos prieigose ir nesvarbu, koks būdavo oras, praeidavome ir pasidarydavo kažkaip geriau. Pajusdavome tam tikrą sielos atgaivą gal dėl to, jog pakeitėme aplinką, gal dėl to, kad į save sugėrėme šiek tiek tos Kauno architektūros ir Kauno dvasios, kuri tikrai yra. Turėjome stiprią tradiciją, tačiau ji šiek tiek sutrūkinėjo, nes gyvenimas pasidarė labiau chaotiškas.

Kauno dramos teatras yra kažkas labai įsimintino. Čia visada pajunti išskirtinį iškilmingumą, kurį sukuria, matyt, ir šio miesto ponių požiūris į teatrą, kaip į ypatingą reiškinį, nes ir čia kažkiek atsikartoja tarpukaris.

Man labai ir Žaliakalnis patinka, ten tokių kampelių esu matęs. Neseniai atradau ir rajonėlį aplink Sugiharos namus. Ten tikrai verta atvažiuoti ir dieną pavaikščioti.

– Ko norėtumėte palinkėti kauniečiams?

– Palinkėsiu tikėti savo, o kartu ir visos Lietuvos, ateitimi, nes pokyčiai yra tai, kas neleidžia mums sustoti. Galbūt bus tokios sveikos konkurencijos dalykų, kur norėsime žaisti stipriau futbolą, rankinį ar krepšinį, tačiau turime suprasti, kad yra dalykų, kurie visus vienija ir galime už tai stoti mūru. Tai – mūsų trispalvė, Vytis, tikėjimas Lietuvos ateitimi. Ko gero, būtent tai įsirėžia kiekvieno lietuvio širdyje, nepriklausomai, ar jis yra kaunietis, ar vilnietis.