Už ke­lias­de­šim­ties met­rų, pa­grin­di­nė­je Se­na­mies­čio pės­čių­jų gat­vė­je, tie­siog ver­da kas­die­nis gy­ve­ni­mas su mi­nia sku­ban­čių mies­tie­čių ir sau­sa­kim­šo­mis ka­vi­nė­mis, tačiau pra­vė­ręs „ile ile“ du­ris pa­si­jun­ti tar­si ma­giš­ku bū­du bū­tum nu­si­kė­lęs į sau­lė­tą po­pie­tę nuo­ša­lio­je Pa­ry­žiaus gat­ve­lė­je.

Vie­na „ile ile“ įkū­rė­jų Vik­to­ri­ja Šen­bergs at­sklei­dė, kad pran­cū­ziš­ka au­ra šio­je aro­ma­tų ir sti­liaus erd­vė­je jau­čia­ma ne šiaip – tiek vi­si par­duo­tu­vė­je siū­lo­mi par­fu­me­ri­jos ga­mi­niai, tiek ir pa­ti idė­ja im­tis jų vers­lo gi­mė bū­tent to­je ša­ly­je. Vik­to­ri­ja at­vi­rai pa­pa­sa­ko­jo, kaip nu­spren­dė jau anks­čiau tu­rė­tai in­ter­ne­to par­duo­tu­vei su­teik­ti na­mus, kaip kruopš­čiai at­ren­ka­ma čia par­duo­da­ma par­fu­me­ri­ja ir ko­kios pran­cū­zų kve­pi­ni­mo­si ten­den­ci­jos vis dar ver­čia rau­ky­tis lie­tu­vius.

– Kaip ki­lo min­tis įkur­ti „ile ile“ sa­lo­ną?

– Su my­li­muo­ju, ku­ris yra ir „ile ile“ bend­ra­tur­tis, tik­rai ne­gal­vo­jo­me, kad rei­kė­tų ati­da­ry­ti kve­pa­lų par­duo­tu­vę. Vis­kas gi­mė sa­vai­me, dau­giau­sia iš ke­lio­nių, kul­tū­rų sa­vi­tu­mo at­ra­di­mų. Ma­ne vi­suo­met trau­kė Pran­cū­zi­ja, pran­cū­zų kal-

ba – vis­kas, kas pran­cū­ziš­ka. Die­vi­nu Pa­ry­žių, o drau­gui pa­tin­ka Pro­van­sas, tad ir da­lis par­fu­me­ri­jos at­ke­liau­ja bū­tent iš ten.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te dau­giau apie jū­sų sa­lo­ne esan­čią pro­duk­ci­ją.

– Vie­ną jos da­lį su­da­ro dra­bu­žiai – mū­sų pre­kės ženk­lo „ile ile“ su­kne­lės ir vie­nos lie­tu­vių di­zai­ne­rės ran­kų dar­bo su­kne­lės iš vel­ti­nio. Kiek­vie­na su­kne­lė yra iš­skir­ti­nė, ku­ria­ma in­di­vi­dua­liai, tad ant­ros to­kios pat surasti neį­ma­no­ma. Tai pui­kiai ati­tin­ka mū­sų idė­ją, kad pre­kės tu­ri bū­ti vie­ne­ti­nės, uni­ka­lios, o gat­vė­je klien­tė ne­su­tik­tų ant­ros taip pat ap­si­ren­gu­sios da­mos. Kal­bant apie aro­ma­tus, vi­si par­duo­tu­vė­je esan­tys kve­pa­lai, na­mų kva­pai, kva­pio­sios žva­kės at­ke­liau­ja iš Pran­cū­zi­jos. Ren­kan­tis kva­pų na­mus, ku­rių pro­duk­tai puo­šia mū­sų len­ty­nas, bu­vo svar­biau­sia, kad tai bū­tų kaž­kas nau­ja Lie­tu­vo­je. Šių par­fu­me­ri­jos li­ni­jų ga­min­to­jai – ni­ši­niai pre­kės ženk­lai, jų tiks­las – ne par­duo­ti šim­tus tūks­tan­čių to pa­ties kva­po bu­te­liu­kų, bet skleis­ti sa­vo idė­ją, ver­ty­bes, min­tį... Tad mū­sų siū­lo­mi aro­ma­tai – uni­ka­lūs, o kiek­vie­nas kva­pas tar­si ku­ria sa­vo bū­ties is­to­ri­ją.

– Ni­ši­niai kve­pa­lai ne­re­tam aso­ci­juo­ja­si su itin di­de­le kai­na?

– Toks įsi­ti­ki­ni­mas nė­ra tei­sin­gas. Mū­sų siū­lo­mų ni­ši­nių pre­kės ženk­lų ga­min­to­jai nein­ves­tuo­ja daug į rek­la­mą, bu­te­liu­ką, pa­kuo­tę, o pa­grin­di­nę da­lį ga­lu­ti­nės pro­duk­to kai­nos su­da­ro pa­ti ža­lia­va. Prik­lau­so­mai nuo ža­lia­vų, iš­skir­ti­nių ni­ši­nių kve­pa­lų ga­li­ma ras­ti tik­rai už priei­na­mą kai­ną.

– Gal­būt ke­liau­da­ma pa­ste­bė­jo­te es­mi­nių skir­tu­mų, kaip kve­pi­na­si lie­tu­viai ir pran­cū­zai? Kuo kve­pi­na­tės jūs?

–Viena iš ten­den­ci­jų, kad Pran­cū­zi­jo­je šil­tuo­ju me­tų se­zo­nu po­pu­lia­rus ode­ko­lo­nas. Pas mus šis žo­dis iš­kart su­sie­ja­mas su že­miau­siais vi­suo­me­nės sluoks­niais, o pran­cū­zų šis pa­čios silp­niau­sios kva­po kon­cent­ra­ci­jos pro­duk­tas itin ver­ti­na­mas va­sa­rą, kai no­ri­si vi­siš­ko leng­vu­mo, gai­vos.

Lie­tu­vių uos­lė nė­ra to­kia iš­la­vin­ta kaip pran­cū­zų – mes, rink­da­mie­si kve­pa­lus, pa­si­kliau­ja­me pir­mu įspū­džiu ar­ba išanks­ti­ne nuo­sta­ta ir sku­ba­me nu­ra­šy­ti aro­ma­tą nė neį­sik­lau­sę į jo na­tų skam­be­sį, ne­leis­da­mi pa­si­ner­ti sau į at­ra­di­mą – ke­lio­nę ten, kur ve­da kva­pas.

Man pa­čiai pa­tin­ka ke­lio­nės – mė­gau­juo­si kva­po ku­ria­ma nuo­tai­ka ir kas­kart at­ran­du vis nau­jų at­spal­vių, po­sko­nių, gims­tan­čių atei­ties vi­zi­jų... Tad pa­ti kve­pi­nuo­si pran­cū­ziš­kais aro­ma­tais, ku­riais ke­ti­na­me pa­pil­dy­ti sa­vo salono len­ty­nas.