Garsiąją senbernarę Bitę įamžins ir knygoje

Rašo prisiminimus

A.Bakas, stabtelėjęs prie savo garsiosios senbernarės Bitės skulptūros, nebuvo linksmas. Sakė, negalįs su ja atsiskirti – dažnai ją sapnuoja, pasigenda dienomis. Tačiau nesiryžta parsivesti namo kitą keturkojį globotinį – juk lygins jį su nepalyginama Bite… "Pradėjau rašyti prisiminimus apie Bitę ir su ja susijusius mano gyvenimo įvykius – tai savotiškas savigydos būdas. Tikiuosi, kad būsima knyga sulauks senbernarę pažinojusiųjų ir kitų gyvūnų mylėtojų dėmesio", – kalbėjo A.Bakas, glostydamas Bitės skulptūrą. Ji stovi prie Žaliakalnio turgavietės, į kurią Bitė ateidavo su šeimininku apsipirkti, nešdama namo dantyse pintinę su pirkiniais.

"Bitė man – likimo dovana. Ji žvelgdavo į mane žmogaus akimis ir tikiu – turėjo sielą. Nepaprastai gražią sielą. Atsimenu, prieš 16 metų parsivežiau ją, mažytę, iš Neveronių ir padovanojau vienai kaunietei, pageidavusiai būtent tokios veislės šuns. Po pusmečio ji paliko Bitę man, nes kalytė, anot moteriškės, siaubė jos namus. Turėjau bėdos su augančia Bite ir aš, tačiau ilgainiui senbernarė tapo miela, paklusnia, mylinčia vaikus ir gyvūnus. Ji po kelerių metų, pavyzdžiui, išgelbėjo Kazlų Rūdos miškuose vaiką, kuris skendo sovietų armijos paliktame atvirame rezervuare, sklidiname vandens", – prisiminė Bitės šeimininkas.

Išgelbėjo viščiuką

O štai apie Bitės meilę gyvūnams gali paliudyti daugybė kauniečių ir pats senbernarės šeimininkas. "Atsimenu, apsilankėme su Bite Aleksoto turgavietėje. Bitė, kaip buvo įpratusi, laikė dantyse pintinę su mano pirkiniais. Staiga ji numetė pintinę ant žemės ir puolė tiesiog po važiavusio į turgų atbula eiga automobilio su viščiukų konteineriu ratais. Pasirodo, iš cypsinčio konteinerio buvo iškritęs vienas viščiukas, kurį, žaibiškai pribėgusi ir apžiojusi, Bitė išgelbėjo nuo tikros pražūties. Apsvaigusį nuo netikėtumo viščiuką Bitė atidavė konteinerio šeimininkams", – pasakojo A.Bakas.

Gal kam nors ir atrodė, kad A.Bakas palikdavo savo augintinę su pintine dantyse prie parduotuvės ar turgavietės tam, kad senbernarė ir jos šeimininkas iš to turėtų naudos (žmonės įmesdavo į pintinę įvairių produktų, pinigų), tačiau Bitė su Algimantu tik perduodavo gerumo estafetę kitiems. Pavyzdžiui, surinktus 100 litų paaukojo Kalėdų proga Kaune veikusiai gyvūnų prieglaudai "Pifas".

Angelas sargas

Ir pačiai Bitei buvo nesvetimas likusių be namų gyvūnų likimas – senbernarė yra parnešusi į namus iš P.Vileišio aikštės, kai ši dar nebuvo aptverta, devynis benamius kačiukus. Jos paaugintiems katinėliams A.Bakas surasdavo naujus šeimininkus.

"Tartum angelas sargas Bitė lydėjo mane sunkumais ir spąstais apraizgytu gyvenimo taku, apsaugodama nuo dar didesnių nelaimių, priekabių. Aš ypač dėkingas "Kauno dienai", po kurios pirmųjų rašinių policija nustojo baudusi mane už tai, kad vesdavausi Bitę be antsnukio, kuris nebuvo jai reikalingas ir žemino senbernarę – juk ji net viščiuko negalėjo nuskriausti… Tada radosi ir didelis kauniečių dėmesys, meilė Bitei. Gyvendamas su Bite, rūpindamasis ja, pats tapau geresnis, stipresnis, nes patyriau daugybės žmonių gerumą, atjautą, pagalbą", – tvirtino Algimantas.

Mamos auka

"Būdamas pienburnis, pripumpuotas sovietų propagandos, kartą labai įskaudinau savo mamą, tėškęs jai, grįžusiai iš GULAG’o sovietinio lagerio: "Už nieką juk nesodina". O ji, springdama ašaromis ir linguodama anksti pražilusia galva, tepasakė: "Vaikeli, vaikeli..." Tie du pasikartojantys jos žodžiai iki šiol skaudžiai veria mano širdį. Jų prasmę supratau tik tada, kai pats sovietmečiu atsidūriau už spygliuotos tvoros, kai sužinojau, už ką lageryje kalėjo mano mama, priversta palikti mane auginti kitiems. O mano mama, buvo suimta ir išsiųsta į lagerį todėl, kad pokariu viena augino mane ir padėjo auginti savo seserų vaikus. Pinigų jiems išlaikyti prasimanydavo, supirkdama kaime smulkius naminius gyvuliukus, paukščius ir atveždama juos parduoti į miesto turgavietę. Tai anuomet buvo vadinama spekuliacija, o dabar – komercija. Anuomet už tai buvo smarkiai baudžiama, o dabar – skatinama. Na, laikas paaiškinti, ką šis mano pasakojimas turi bendra su Bite. Matot, ji, t.y. Bitės skulptūra, stovi toje pačioje turgavietėje, kur buvo suimta mano mama. Manau, dabar aš atsakiau į klausimą, kodėl čia, prie Bitės skulptūros, visada būnu toks nelinksmas", – paaiškino A.Bakas.