Panerių g. Vilijampolėje mena Kauno geto žiaurumus, šimtus gyventojų pražudžiusį potvynį ir čia gyvenusį Romą Kalantą. Daugumos istorijos liudininkų jau nebėra, bet atsiminimus prikelia dar išlikę sukiužę medinukai.

Vilijampolėje – 70 metų

Kauno geto laikotarpiu Panerių g. turėjo ypatingą reikšmę. Nors ji ėjo per patį getą, žydai neturėjo teisės ja vaikščioti, o kirsdavo gatvę specialiu mediniu tilteliu. Taip atsitiko dėl Panerių g. svarbos – tai buvo vienintelis kelias, iš Kauno vedantis į Žemaičių pl. Ilgą laiką ji buvo viena pagrindinių Vilijampolės transporto arterijų, kuria ir dabar galima pasiekti Žeimius, Šėtą, Jonavą, Kėdainius, Ukmergę.

1944 m. Kauno getas buvo sudegintas, todėl labai daug namų, stovinčių abipus Panerių g., pastatyti jau po tragedijos. Po poros metų Vilijampolę ištiko dar viena nelaimė – potvynis.

Tą dieną gerai prisimena nuo 1944 m. vasaros Linkuvos g. gyvenusi Nijolė Mickevičienė, 1960 m. persikrausčiusi į tėvo, garsaus keramiko Vaclovo Miknevičiaus rankomis pastatytą namą Panerių g.

Jo gyvenimą šiame name mena ne tik memorialinė lenta, bet ir kieme stovintys įvairūs keramikos darbai. Tarp jų – Lietuvos miestams skirta skulptūrų kompozicija, dekoratyvinė grupė "Eglė žalčių karalienė", "Raitelis" prie vartų.

Augo daržai

"Naktį išgirdome sirenas, galvojome, gal karas vėl prasidėjo, bet atidarėme duris ir į kambarį paplūdo vanduo. Mums pasisekė, kad namas buvo paaukštintas, nes kieme vandens lygis siekė daugiau nei 2 m", – apie 1946 m. potvynį pasakojo N.Mickevičienė. Per potvynį nemažai šeimų iš Vilijampolės ir Panerių g. žuvo savo namuose. Nors tikslus aukų skaičius nežinomas, bet manoma, kad paskendo apie 200 žmonių.

Maždaug Panerių g. viduryje esantis namas, kuriame N.Mickevičienė gyvena su sutuoktiniu Edvardu, pastatytas žemėje, kur žėlė pievos ir augo bulvės. Pasak N.Mickevičienės, visas plotas nuo Varnių g. iki Vilniaus–Klaipėdos autostrados tilto iki 1957–1960 m. buvo tik pavieniai namukai su dideliais daržais.

Moteris pamena, kaip eidavo pirkti daigų iš Poderskių, kurie kaip ir Rolskių šeima čia augino pomidorus bei agurkus. Panerių g. gale, kur stovi maždaug prieš 25 metus pastatyti namai, anksčiau vešėjo daržai ir krienų laukas.

Statė gražius namus

Rajono nuo pat vaikystės taip ir nepakeitę sutuoktiniai Mickevičiai apie Vilijampolę kalba tik geru žodžiu. "Oi, seniai čia vaikščiojau, prieš 50 metų", – nostalgiškai savo vaikystės vietas prisiminė Panerių g. nuo savo namų Jurbarko g. link eidamas E.Mickevičius.

Jo žmona prisiminė, kaip vaikystėje kartu su draugais eidavo į sudeginto geto teritoriją, nuo Demokratų g. iki Sąjungos a., rinkti gelžgalių, kuriuos priduodavo į metalo supirkimo kioskelius: "Mergaitės keisdavo į kaspinus ir saldainius, o berniukai į kažką kitą", – pasakojo moteris. "Pistonus", – atsakė jai vyras, paaiškinęs, kad tai buvo maži šautuvėliai.

"Mano tėvas sakė, kad šita po karo sudeginta Vilijampolės dalis 1920–1940 m. buvo užstatyta labai gražiais stilingais namais žmonių, kurie nenorėjo gyventi Senamiestyje ar kur kitur", – N.Mickevičienė prisiminė jų pirmąjį namą prie Sąjungos a. 1936 m. statytas dviaukštis namas išlikęs iki šiol.

"Panerių g. ilgą laiką, beveik iki 1963 m., buvo grįsta akmenimis, kadangi mašinų buvo mažai. Gatvės šaligatviuose buvo pasodintos akacijos, o iki Sąjungos a. – liepos. Kelios akacijos ir dabar auga. Kauno mieste tai reti medžiai", – pasakojo E.Mickevičius.

Išstūmė kapines

Eidami Panerių g. sutuoktiniai vardijo parduotuves, namą, kuriame dirbo fotografas, siuvėją, pagal užsakymus siūdavusią liemenėles – tuo metu, kai N.Mickevičienė buvo paauglė, tokių dalykų, kaip vyriškų apatinių, parduotuvėse negalėjai nusipirkti.

"Čia kulinarijos skyriuje dirbusi pardavėja pasakodavo, kaip prieš mišias žmonės ateidavo pinigų išsikeisti į smulkesnius, o po mišių zakristijonas atbėgdavo juos pakeisti į stambesnes kupiūras", – juokėsi moteris, rodydama į pastatą, esantį kitoje gatvės pusėje priešais bažnyčią.

Tarpukariu statytoje mūrinėje Vilijampolės šv.Juozapo bažnyčioje anksčiau gyveno ir patys kunigai. Dabar čia tik vyksta mišios, o šalia kuriama nauja klebonija. "Priešais stovėdavo medinė varpinė, tad jeigu varpai pradėdavo skambinti ne pamaldų metu, mes, vaikai, bėgdavome pažiūrėti. Tai reikšdavo, kad kažką laidoja", – N.Mickevičienė prisiminė, kad nuslūgus potvyniui nuskendusių žmonių buvo išties daug, todėl kunigas mirusiuosius laimino katalikų kapinėse, kurios veikė Sąjungos a. gale prie Neries. Kapinės iškeltos apie 1953-uosius, kai jų vietoje atsirado memorialas komjaunuoliams.

Slėpėsi nuo bombardavimo

Šalia bažnyčios stovinti šarvojimo salė sovietmečiu buvo kino teatras "Vilnis". Bažnyčia šitą pastatą iškeitė į medinuką Panerių g. E.Mickevičius pasakojo, kad kino teatro vietoje ar šalia 1944 m. čia iškastoje didelėje slėptuvėje savaitę slėpėsi jo šeima, bijodama miesto bombardavimo.

Pasukus nuo Sąjungos a. Panerių g. toliau stovi apleistas "Dobilo" fabrikas, anksčiau vadintas "Spaliu". Šių pastatų vietoje iki 1956 m. veikė medinė 12-oji vidurinė mokykla, kurioje mokėsi N.Mickevičienė. Mokykla persikraustė į netoliese esančias patalpas A.Stulginskio g. ir 1988 m. jai suteiktas Stasio Lozoraičio vardas.

Šalia fabriko veikė garsi Slabados ješyva – rabinų seminarija, kuri sovietmečiu buvo nacionalizuota ir ten persikraustė fabriko siuvykla – čia būdavo siuvami vyriški paltai. Šiuo metu ješyvos pastatas yra grąžintas žydams, tačiau seminarija neveikia. Anot E.Mickevičiaus, tai buvo vienintelis trijų aukštų pastatas visoje Vilijampolėje.

Užaugo R.Kalanta

Kitoje gatvės pusėje, kur dabar įsikūręs prekybos centras, 1935 m. buvo pastatyti S.Dariaus ir S.Girėno kultūros namai. Juos pastatė Vilijampolės lietuvių žemės sklypų ir namų savininkų draugija. Rūmuose buvo 600 vietų salė, biblioteka, vaikų darželis.

"Po karo kultūros namai priklausė fabrikui. Sale naudojosi ir mokykla, rinkimų metu čia veikdavo balsavimo apylinkė, vėliau tam tikromis dienomis klube rodydavo filmus. Buvo labai gera biblioteka ir labai rūpestinga bibliotekininkė, o mokiniai galėjo būti skaitytojai", – prisiminė N.Mickevičienė.

Dar du žymūs Panerių g. pastatai – mėlynas medinukas, kuriame su tėvais gyveno R.Kalanta, ir dviaukštis medinis namas, kuriame veikė kurčnebylius vaikus ugdęs Kurčių-nebylių institutas, vėliau patalpas užleidęs Aleksandro Kačianausko muzikos mokyklai. 1989 m. mokykla išsikraustė į Žaliakalnį ir dabar čia gyvena žmonės. R.Kalantos namą mena lentelė ir šalia stovintis paminklinis akmuo, išstovėsiantis čia ilgiau nei po truputį griūvantis medinukas.

Išsaugojo autentiką

Prie pat Jurbarko g. stovėjo medinis malūnas, o kitoje gatvės pusėje yra išlikusi nuo 1936 m. pastatyta ir iki šiol veikianti vaistinė. Jos interjere yra išlikusių autentiškų tarpukario detalių: grindų plytelių, spintelių, stovi dvi krosnys, kuriomis žiemą vaistinė vis dar šildoma.

Anot E.Mickevičiaus, tai buvo svarbus Vilijampolės taškas, nes prie vaistinės buvo kelios autobusų stotelės, fotoateljė, kirpykla, benzino kolonėlė, maisto parduotuvė, mėsinė, knygynas, restoranėlis, vasarą parduodami ledai ir gazuotas vanduo. "Maždaug iki 1960 m. prie vaistinės Jurbarko ir Panerių gatvių sankryžoje buvo Vilijampolės centras", – teigė vyras.

N.Mickevičienė pasakojo, kaip jos mamos, vaikų gydytojos Elenos Miknevičienės, prašymu turėdavo pagudrauti ir čia dirbusi vaistininkė Valia.

"Mama turėdavo vaistų dėžutę ir galėdavo pati tuos vaistus pacientui paskirti. Tačiau buvo tokių žmonių, kaip vienas politinis veikėjas, kurio vaikui prireikė vitaminų. O vaistų juk nėra. Jis mamą tuoj apšaukė ir liepė gauti tų vaistų. Ji pasakė tam vyrui, kad tablečių nėra, bet vaistininkė parūpins jam tirpalo, kurį reikės gerti ir parašė recepte, kad Valia vieną vitamino C tabletę ištirpdytų stiklinėje vandens. Vaistininkė iš pradžių nesuprato, ko jos prašo, bet mama pabrėžė, kad jos receptais reikia vadovautis, ir problemų nekilo. Kitaip negalėjo pasielgti: žmogus jai Sibiru grasino, o vaistų juk nėra", – prisiminė žymios medikės dukra.

Trūksta strategijos

Anot N.Mickevičienės, daug žmonių ji pati pažino ir jų istorijas žino, nes mama neretai vesdavosi ją kartu su savimi pas pacientus. "Mama buvo labai rūpestinga gydytoja. Jei vaikas serga, o jai įtartina, kad jam kažkas negerai, ateis į namus ir nekviesta. Kartais vakarop ji pasiimdavo kartu ir mane, kad drąsiau būtų. Manė, kad su vaiku jos neapiplėš", – prisiminė ji.

Dabar tų pažinotų žmonių lieka vis mažiau. Keičiasi ir namai – vieni rekonstruojami, kiti nugriaunami ir vietoj jų atsiranda kažkas naujo. "Norėtųsi, kad visi namai būtų atnaujinti, pagal paveldą sutvarkyti, bet to nebus. Gaila žiūrėti į juos, bet visame mieste taip yra", – anot jos, po Stalino mirties daug butų buvo išdalyta Vilijampolėje dirbusiems dėstytojams, kurie labiau rūpinosi aplinka. Dabar jie paseno, namus pardavė.

"Gyvenime viskas keičiasi, nestovi vietoje. Tik gaila, kad Panerių g. keičiasi chaotiškai, be plano, be architektų ir savivaldybės įsikišimo. Būtų labai gerai paruošti investicinį nors dalies Panerių g. medinių namų renovacijos projektą ir jį įgyvendinti. Reikia suprasti, kad medinių namų kvartalas yra vertybė, kurią mes pamažu prarandame", – vylėsi E.Mickevičius.

Garsėjo Europoje

Kaip rašoma portale apie Lietuvos žydus zydai.lt, 1882 m. įkurta Slabados ješyva "Kneset–Israel" ("Izraelio susirinkimas") garsėjo visame regione. "Ši rabinų seminarija pasižymėjo griežta tvarka ir izoliacija nuo išorės įtakų. 1899 m. Vilijampolės ješyva buvo viena didžiausių ir žymiausių Europoje, besimokančiųjų skaičius perkopė 300. Labiausiai suklestėjo po Pirmojo pasaulinio karo – tapo viso regiono ortodoksų centru. Ješyva nesėkmingai bandė gauti aukštosios mokyklos statusą. Pagal 1935 m. miesto planą, ji stovėjo Ješiboto (dab. Kernavės) ir Vežėjų g. sankirtoje (Panerių ir Veliuonos g. apribotame kvartale). 1934 m. buvo pradėtas statyti naujas trijų aukštų pastatas ješyvai, tačiau statyba užtruko ir neįrengtas pastatas buvo nacionalizuotas 1940 m."

Pastatė kultūrinį centrą

1935 m. vasario 7 d. "Lietuvos aidas" rašo apie S.Dariaus ir S.Girėno vardo namų atidarymą Vilijampolėje:

"Vasario 10 dieną 13 val. Vilijampolėje, Panerių gatvėje, bus atidaryti ir pašventinti pirmieji Lietuvoje transatlantiniams lakūnams Dariui ir Girėnui pagerbti kultūriniai namai. Pašventinime sutiko dalyvauti Valstybės Prezidentas A.Smetona. <...> Namai kaštavo 110 000 litų.<...> Pastatytuose namuose yra 600 vietų erdvi salė, patalpos skaityklai, bibliotekai, patalpos vaikų darželiui ir kit. Prie draugijos susiorganizavęs moterų ratelis juose žada atidaryti namų ruošos ir rankdarbių kursus. Namai įrengti moderniškai: su kanalizacija, centraliniu šildymu, vandentiekiu ir kt. <...> Namai skiriami kultūriniams reikalams: teatrui, koncertams, paskaitoms ir t.t. Čia draugija