Algimantas Grigas – bienalės gidų komandos narys, kiekvienoje ekskursijoje atrandantis vis kažką naujo. Keliaujant kauniečių pamėgtu maršrutu, A.Grigas pasakojo apie šio darbo iššūkius ir žavesį.

– Ko reikia, norint būti gidu? Ar užtenka vien geografinių ir istorinių žinių?

– Norint tapti gidu, reikia turėti ir teorinių žinių, ir oratorinių sugebėjimų. Aišku, jeigu kažkurioje srityje nesijauti stiprus, visada galima tobulėti. Tad svarbiausias vis dėlto yra asmens noras ir pasiryžimas. Svarbus ir užmezgamas ryšys su lankytojais. Jei gidas nemato, kad publika pavargo ir jo nebeklauso, jis nebus populiarus. Deja, šio aspekto nemaža dalis gidų neišvengia. Kartais tai būna aplinkybių įkaitai – žmonės, kurie turi vesti privalomas ekskursijas kelionėse.

Visi atsimename mokyklines išvykas, kai sėdi autobuse, o gidas tau kažką pasakoja. Šie prisiminimai neretam turi neigiamą atspalvį – informacija buvo brukama per prievartą, nesistengiant jos pritaikyti auditorijai. Kitas pavyzdys – gidai, kurie yra per daug smulkmeniški. Manau, kad šios srities atstovai neturėtų slėptis už gudrių frazių, datų ir pavardžių – geriau paprastais žodžiais nupasakoti sudėtingas istorijas ir atskleisti įvykių seką. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad ekskursijos medžiaga bus supaprastinta ar praras tikslumą.

– Bienalės lankytojams paruošėte tris maršrutus. Šiandien žengiame ekskursijos maršrutu nuo Autobusų stoties iki Paveikslų galerijos. Kokias temas jis gvildena, kokią miesto istoriją pasakoja?

– Gidų komandos sudėlioti maršrutai skirti susipažinti su bienalės kūriniais ir miesto kontekstu, kuriame jie atsidūrė. Dabar keliaujame ekskursijos "30 šviesų" taku. Tai ekskursija, kurią pradedame Autobusų stotyje. Ji prasideda atradimais – viešojoje erdvėje slypinčiais šiuolaikinio meno kūriniais. Pavyzdžiui, ties 13-uoju autobusų keliu galime pamatyti italų menininko Alberto Garutti kūrinį, instaliuotą į stoties grindinį. Žavinga, kad jį gali atrasti kiekvienas stoties lankytojas, bet įdomiausia – visiems kartu ekskursijoje.

Vesdamas ekskursijas visada trokštu pamatyti, kaip į tam tikrus maršruto taškus reaguos lankytojai.

Vėliau pro Kauno senąsias kapines keliaujame iki Paveikslų galerijos, kur randame didžiausią kūrinių koncentraciją. Beje, Kauno senosios kapinės ir jose išdygęs Roberto Narkaus kūrinys "Priklausomybė" ir įkvėpė ekskursijos pavadinimą. Šios kapinės yra tikras skirtingų tikėjimų ir tautybių sugyvenimo simbolis. Juk jas įkūrus, sklypai lygiomis dalimis buvo padalyti krikščionims, stačiatikiams, evangelikams liuteronams ir musulmonams.

Kauno bienalė yra ypatinga priemonė žvelgiant į Kauno praeitį pro skirtingų, net ir iš užsienio atvykusių menininkų kūrinius. Būtent ekskursijose galima geriausiai tai pajusti. Ruošiant maršrutus, mano didžiausias indėlis buvo užpildyti kontekstą šalia meno kūrinių – kaip Autobusų stotyje atsirado pirmieji autobusai, ar ji šiandien reikalinga visuomenei, kokius sąryšius Kauno senosios kapinės ir Paveikslų galerija turi su savo fizine aplinka ar istorija. Šie aspektai galbūt nebuvo menininkų sąmoningai įtraukti į kūrinius, bet ekskursijos metu juos galima labai gražiai pabrėžti, pastebėti.

– Ekskursijos padeda pažinti savo miestą iš netikėčiausių kampų. Kas jums pačiam įdomiausia gido darbe?

– Man labai įdomu tyrinėti žmonių reakcijas. Vesdamas ekskursijas visada trokštu pamatyti, kaip į tam tikrus maršruto taškus reaguos lankytojai. Galbūt kažkas papildys mano pasakojimą, o gal kuris nors turės artimą ryšį su aptariama tema. Niekada neapsimetu visažiniu – jei grupėje atsiranda žmogus, galintis papildyti temą, leidžiu jam papasakoti savo istoriją. Pavyzdžiui, į vieną bienalės ekskursijų atėjo lankytojas, pats dalyvavęs spontaniškoje 1956 m. Vengrijos sukilimo palaikymo akcijoje Kauno senosiose kapinėse. Aišku, padariau pauzę, ir leidau jam papasakoti apie savo be galo įdomią patirtį. Juk pirminis šaltinis žymiai svarbesnis nei mano perpasakojimas. Tokie atsitikimai mane žavi, suteikia gidiško adrenalino.

Vienas didžiausių iššūkių yra sudominti.

– Kiek laiko užtrunka pasiruošti, įsisavinti medžiagą vienam ekskursijos maršrutui?

– Bienalės ekskursijoms ruošėmės gana ilgai. Pasiruošimas prasidėjo dar pavasarį, vyko reguliarūs susitikimai, rinkome informaciją. Vis dėlto didžiausia informacijos dalis mus pasiekė bienalės atidarymo metu. Visi menininkai būtent tada susirinko į vieną vietą ir gyvai galėjo papasakoti visas istorijas, darbo užkulisius. Tad turėjome labai greitai susisteminti ir įsisavinti daug informacijos. Besiruošdamas būtent šioms ekskursijoms užtrukau apie 2–3 mėn. Tačiau pasiruošimas ne visada užtrunka taip ilgai. Jei yra konkretus objektas ar trumpesnis maršrutas, viskas vyksta žymiai greičiau.–

– Kas sunkiausia būnant gidu?

– Vienas didžiausių iššūkių yra sudominti. Ruošdamasis ekskursijai visada galvoju, koks informacijos kiekis, santykis tarp istorinių faktų ir fizinės aplinkos konteksto būtų įdomiausias ir naudingiausias klausytojui. Neretai iššūkiu tampa ir patys ekskursijos dalyviai. Kai susirenka įvairiaspalvė publika – skirtingo amžiaus, tarpusavyje nesusiję klausytojai, paprastai labai sunku parengti pasakojimą, kad jis tiktų visiems.

Ir atvirkščiai – lengviausia vesti ekskursiją, kai ateina draugų kompanija ar šeimos nariai. Tada galima nesunkiai pritaikyti medžiagą visiems dalyviams. Pradėjęs ekskursiją, pirmąsias 15 minučių vykdau savotišką tyrimą. Tyrinėju, kas įdomu tądien susirinkusiai auditorijai, kas ją užkabina. Tiesą pasakius, visada savo vedamas ekskursijas šiek tiek palenkiu į vieną ar kitą pusę. Kadangi man pačiam neįdomu tą patį filmą žiūrėti du kartus, tad ir ekskursijų stengiuosi nevesti vienodai. Pritaikau kažką iš savo turimų žinių, bandau sužadinti smalsumą viena ar kita meno kūrinio tema, pateikiant lietuviškos istorijos atitikmenį. Kiek daug nuostabos būna sužinojus argentinietės Amalios Picos kūrinio idėją! Šios bienalės menininkės darbas įkvėptas diktatūros režimo Argentinoje 1976–1983 m. Ekskursijos dalyviai greitai pajaučia empatiją kūrėjai, prisimindami Lietuvos okupacinę patirtį. Tokios paralelės tampa gražiu ekskursijos apibendrinimu ir akcentu.

– Pagal profesiją esate architektas. Tikriausiai architektūra turi nemažai sąsajų su gido profesija? Juk jums tenka vesti ir architektūrines kauniečių pamėgtas "Ekskurso" ekskursijas, kada privalu gerai išmanyti architektūrinius aspektus.

– "Ekskurso" patirtis yra labai naudinga. Dėl to ir atsidūriau bienalėje. Tiesą pasakius, prieš dvejus metus vykusios 11-osios bienalės komandoje visi gidai buvo iš "Ekskurso". Šiame darbe, panašiai kaip architektūroje, svarbu matyti įvairios medžiagos ir šaltinių visumą – ne tik architektūrinės, bet ir istorinės, menotyrinės. Visa tai padeda praskleisti naujas objektų ir aplinkos sąsajas.

Kadangi nesu menotyrininkas, bienalės ekskursijose neskubu paaiškinti, kaip reikia matyti menininkus ar jų kūrinius. Verčiau palieku šį potyrį atrasti patiems lankytojams. O aš pasakoju daugiau apie kontekstą – kaip tas meno kūrinys atsirado, kada, kokiomis aplinkybėms, ir kokias papildomas reikšmes jis gali sukurti. Tarp bienalės menininkų yra ir architekčių – pavyzdžiui, Céline Condorelli su kūriniu "Kokybiškos visuomenės modeliai". Mano nuomone, bienalėje ji eksponuoja vieną įdomiausių kūrinių, tyrinėjančių mūsų kelionę iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį. Kaip architektas, stengiuosi atkreipti dėmesį ir į erdvinius pokyčius Paveikslų galerijoje – apsuktas įeigas į ekspozicijų salę, netradicines bienalės pasirinktas eksponavimo erdves.

Pastebėjau, kad kauniečių sąmonėje Paveikslų galerija tam tikra prasme yra nurašyta. Dažnam ji neskamba įdomiai – galbūt dėl nuolatinės ekspozicijos, kuri nesikeičia daug metų. Todėl kviečiu aplankyti bienalę ir būti nustebintiems – kiek daug gali nuveikti parodų architektas, tarsi teatro scenografas, leisdamas lankytojams gerai žinomas erdves pajusti kitaip.

– Jūsų vedamas "Ekskursas" dalyviams atveria tarpukario pastatų duris, suteikia galimybę pažvelgti į dar nematytas erdves. Apskritai, šios ekskursijos atsiradimas per kelerius metus labai sužadino kauniečių susidomėjimą modernistiniu ir kitokiu architektūriniu paveldu. Kaip manote, ar tai gali būti vienas būdų išsaugoti šiuos pastatus – sudominti žmones, paaiškinti jiems jų vertę?

Į ekskursijas išties dažnai susirenka kauniečių, kurie žino daug, ir nori savo žiniomis pasidalyti.

– Tai yra platesnis reiškinys, kurio poveikį, būnant jo paties viduje, man sunkoka apibrėžti. Kita vertus, iš tikrųjų matau gana ryškią ekskursijų įtaką. Pavyzdžiui, šių metų pavasarį rengėme ciklą "Ekskursas: salonas". Su lankytojais lankėmės privačių tarpukario butų interjeruose, kitaip sakant, svečiavomės jų salonuose. Pasakojome dalyviams apie anuomečių miestiečių gyvenimą, taip pat apie tai, kaip šiandien galima suremontuoti autentišką butą ir išsaugoti unikalias jo detales. Labai daug žmonių tuo domėjosi, tad ekskursijų vietos būdavo visiškai užpildytos.

Lankėme ir medinius namus Žaliakalnyje bei mūrinius daugiabučius Naujamiestyje. Lankytojai klausinėjo, kas vertingiausia senuose butuose ir namuose, kaip juos remontuoti, tvarkyti autentiškas detales. Tad džiugu, kad prisidedame prie visuomenės švietimo. Manau, kad "Ekskurso" iniciatyva išties labai daug nuveikė nuo 2015 m., kai buvo suburta. Smagu ir tai, kad kiekvieną sezoną į mūsų gidų gretas įsilieja naujų žmonių, kurie savo energija visus įkvepia ir pakreipia naujų temų link.

– Kai išgirstame žodį "gidas", dažniausiai įsivaizduojame kelionę į užsienį ir žmogų, vedantį ekskursijas ten. Tačiau būti gidu savame mieste tikriausiai ne ką mažesnis iššūkis? Juk kauniečiai yra didžiuliai patriotai, patys sukaupę nemažai informacijos apie savo miestą. Turbūt ne taip ir lengva juos nustebinti, sudominti?

– Į ekskursijas išties dažnai susirenka kauniečių, kurie žino daug, ir nori savo žiniomis pasidalyti. Kaip ir minėjau, mielai leidžiu tai padaryti. O jei žmogus išmano daugiau už mus, galime jį netgi pakviesti prisijungti prie mūsų komandos.

Iš tikrųjų "Ekskurso" sėkmė ir buvo grįsta tuo, kad radome savo auditoriją Kauno mieste, o ne tarp atvykstančių svečių. Turime netgi tam tikrą gerbėjų klubą – šie žmonės visada stengiasi ateiti į visas naujas mūsų ekskursijas. Mūsų sėkmės receptas yra glaustos ir aktualios ekskursijos, atkreipiančios dėmesį į šalia mūsų esančią architektūrą ir miesto istoriją.

Įdomu tai, kad ekskursijose vyrauja toks detalumo lygis, kad tu turi būti bent šiek tiek pagyvenęs Kaune ir išmanyti miesto istoriją, jog galėtum pasidžiaugti aptiktomis sąsajomis ir detalėmis.

Kita vertus, kai dalyvaujame tarptautiniuose projektuose, ekskursijos pritraukia ir užsieniečių dėmesį. Turime tradiciją kiekvienais metais vesti ekskursijas "Erasmus" studentams, naujai apsigyvenusiems Kaune. Tokie pasakojimai reikalauja visiškai kitokios pozicijos – reikia pradėti nuo pagrindų, pristatyti Kauną, atskleisti, kuo gi vertinga čionykštė modernizmo architektūra, sudominti miesto ir jo žmonių istorijomis. Kartais į ekskursijas atvyksta ir kitų miestų gyventojai. Pavyzdžiui, 12-osios bienalės maršrutus dažnai renkasi vilniečiai. Juk tai labai patogu – gali atvykti tiesiai į autobusų ar traukinių stotį, ir ten iškart prasideda ekskursija.

– Šių metų bienalės tema – kelionė. Besiruošiantis tapti kultūros sostine mūsų miestas jau nukeliavo nemažai kelio. Kokį jūs pats šiandien matote Kauną? Be penkių minučių kultūros sostine ar dar kažkur stringantį tarp išvykimo ir atvykimo?

– Gyvendamas Kaune tai ne visada pastebi, tačiau pokyčiai čia vyksta labai greitai. Nuo tada, kai prasidėjo pasiruošimas tapti Europos kultūros sostine, iki dabar, jau yra nuveikta daug darbų.

Kai kurie "Ekskurso" gidai tapo "Kaunas 2022" komandos dalimi, tad pokyčius tikrai matau ir girdžiu. Buriamos skirtingų rajonų bendruomenės, organizuojami įvairūs renginiai, prisimintos užmirštos miesto erdvės. Manau, kad Kaunas keliauja teisinga kryptimi ir yra arti atvykimo į užsibrėžtą tikslą. Kelionėje į kultūros sostinės metus matau ir tam tikrą iššūkį. Kaip Kaune išlaikyti nepriklausomas, smulkias kultūrines iniciatyvas, kurios nebūtų prarytos persidengiančių veiklų su kultūros sostinės operatoriais?

Apskritai, džiaugiuosi gyvendamas čia ir dabar, galėdamas imtis įvairiausių projektų ir veiklų. O vietoje apibendrinimo norėčiau pristatyti bienalės menininkės Jasmine's Cibic kūrinį Vytauto Didžiojo karo muziejuje – tai ypatingas darbas apie Kauną Europoje. Todėl kviečiu ateiti į bienalės ekskursiją "2 žingsniai", arba pakalbinti kiekvieną šeštadienį muziejuje, prie molbertų, plušančius piešėjus.