Įrengė bunkerį žydams

"Tuomet, kai pas mus buvo slapstomi žydai, buvau tik pradinukė. Iš tų dienų nedaug ką prisimenu. Nebent tai, kad kelios žydaitės pas mus vakarais ateidavo virti tokių mažų baronkyčių, gamintis vakarienę iš mano tėvų parinktų produktų, o dieną mano vyresnis brolis ganydavo su kažkokiu žyduku dvi mūsų karves. Žinojau, kad už mūsų Veleniškių kaimo sodybos Jurbarko rajone, pačioje pamiškėje, mano tėtis Juozas Stasiūnaitis drauge su kaimynu iš Drebulynės kaimo Antanu Pikčiūnu įrengė bunkerį su medinėmis sienomis, gultais, staleliu", – pasakojo A. Stasiūnaitytė-Kvietkauskienė.

Kaunietė prisiminė, kad ant smėliu užpilto bunkerio buvo pasodintos eglaitės. Įėjimą į bunkerį taip pat slėpė sumaniai įtaisyta eglutė

"Tėtis ar mama pasislėpusiems žydams rytais nešdavo pusryčius – pamelžtų karvių pieno, mamos iškeptos duonos, lašinių", – prisiminimų nuotrupomis apie gelbėtų žydų gyvenimą tarp Pikčiūnų ir Stasiūnaičių sodybų dalijosi A. Kvietkauskienė.

Ūkininkai nusprendė padėti

Kaip rašoma šį rugsėjį Prezidentūros išleistame Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimo ceremonijai skirtame buklete "Gyvenimą dovanojusios širdys..." pirmieji žydai Stasiūnaičių kaimynystėje gyvenusio A.Pikčiūno sodyboje pasirodė 1943 m.

Tai buvo šakiškis Icikas Filcas (Filtz), Kauno kailininko duktė Rachelė Drukmanaitė – vėliau ji tapo Filtz – ir 21-erių metų Kauno mokytojo dukra Chaviva Meriašaitė (vėliau Liberman).

Šie žydai, padedant Petronei Butkienei, buvo pabėgę iš Kauno geto. Iš pradžių jie slapstėsi įvairiose sodybose, bet pagaliau visi apsistojo saugioje, miškais apaugusioje Julijos ir Antano Pikčiūnų Drebulynės kaimo sodyboje. Kadangi šalia gyveno turtingesnio ūkininko Juozo Stasiūnaičio šeima, ši padėdavo Pikčiūnams maitinti slepiamus bendromis jėgomis pastatytame bunkeryje žydus.

Apsilankė vokiečiai

Būtent minėtame leidinyje rašoma, kad pas Stasiūnaičius gyveno Elijaševičių šeima, kurios pavardės niekaip negalėjo prisiminti A. Kvietkauskienė. Tačiau jos atmintin įstrigęs epizodas iš vaikystės patvirtina, kad jų namuose glaudėsi ta šeima.

"Atsimenu, buvo pats vidurdienis, kai pastebėjome ateinančius per laukus vokiečius. Pas mus daržinės pastogėje naktimis gyvenę žydai, matyt, pastebėjo juos anksčiau, nes jų niekur nesimatė. Vokiečiai sodyboje ne ypač ieškojo kažko draudžiamo – jiems labiau rūpėjo vištos, lašiniai, pienas... Kai vokiečiai išėjo, iš daržinės pastogės nusileido žydai – nežinau, kaip jie ten atsidūrė dieną, nes ateidavo tik naktį nakvoti. Pasirodo, jie matė vokiečius mūsų sodyboje pro daržinės pastogės plyšį", – pasakojo Aldona ir prisiminė, kad kažkas yra sakęs, jog tas Elijaševičius buvo laikrodininkas, o jo sesuo – vardu Roza.

Skambutis į Tel Avivą

A. Kvietkauskienė pasiūlė "Kauno dienai" pašnekinti bene vienintelę gyvą likusią iš visų Pikčiūnų ir Stasiūnaičių išgelbėtųjų Jaffą Brindt. Ji įrengtame bunkeryje atsirado prieš pat Kauno geto sunaikinimą 1944 m. Jaffa Brindt anuomet vadinosi Šeina Aleksandrovičiūtė

Tel Avive dabar gyvenanti ir senokai devintą dešimtį metų perkopusi ponia Jaffa labai susijaudino išgirdusi, kad prašome prisiminti gyvenimą bunkeryje, įvykius po karo, grįžimą į Kauną.

Garbaus amžiaus moteris dar labiau susijaudino išgirdusi, kad neseniai mirė A. Stasiūnaitytės-Kvietkauskienės vyras. Mat ponia Jaffa drauge su bunkeryje gyvenusiomis Rachele ir Chaviva buvo atvažiavusios į nepriklausomybę atgavusią Lietuvą ir aplankė savo gelbėtojus dar tuomet, kai buvo gyvas Aldonos tėvelis. Po jo mirties J. Brandt, lankydamasi Stasiūnaičių dukters Aldonos namuose, susidraugavo su jos vyru. Tačiau šie susitikimai dėl garbaus Jaffos amžiaus nutrūko prieš 20 metų – liko bendravimas su A. Kvietkauskiene laiškais ir telefonu, tačiau ir pastarasis ryšys jau trūkinėja.

"Man labai sudėtinga kalbėti lietuviškai, – sunkiai rinkdama žodžius kalbėjo savo gelbėtojų kalba ponia J. Brandt. – Juk aš 70 metų negyvenu Lietuvoje."

Dėkojo Lietuvai

Pasak J.Brandt, kai frontas priartėjo prie vietovės, kur buvo bunkeris ir keliuose pasirodė sovietų kareiviai, ji su tautiečiais paliko slėptuvę pamiškėje ir patraukė pėsti į Kauną. Tiesa, kartą grupelę keliautojų sustabdė minėti kareiviai, tačiau, gerokai paklausinėję, paleido. "Matyt, galvojo, kad mes – partizanai, – samprotavo J. Brandt. – Kai pagaliau pasiekėme Kauną, įsikūrėme miesto centre, kažkieno paliktame tuščiame bute. Taigi, turėjome kur gyventi, bet neturėjome ką valgyti. Todėl ieškojau darbo. Man pavyko įsidarbinti fabrike "Jėga".

1946 m. J.Brandt paliko Lietuvą. Dabar ji nebeturi ryšių su likimo broliais ir sesėmis (visi jie mirę), su kuriais keturis mėnesius dienos metu gyveno bunkeryje atokiame Lietuvos kaime. Anot J.Brandt, ji ne kartą buvo atvykusi į Lietuvą. Ir net buvo atsivežusi savo vaikus į gimtinę, į tas vietas, kur slapstėsi bunkeryje. "Ačiū už jūsų dėmesį. Ačiū, Lietuva", – gražiai lietuviškai pokalbio pabaigoje ištarė susigraudinusi garbaus amžiaus J.Brandt.

Ką reiškia Jad Vašem?

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1993–2016 m. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus siūlymu Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi Lietuva jau apdovanojo 1 tūkst. 390 mūsų šalies piliečių.

Memorialinis institutas Katastrofos kankiniams ir didvyriams atminti Jad Vašem Jeruzalėje apdovanoja žydų gelbėtojus Pasaulio tautų teisuolių medaliais ir diplomais, o gelbėtojų vardus įrašo Atminimo sienoje Jad Vašem pasaulio tautų teisuolių sode.

Jad Vašem – du hebrajų kalbos žodžiai: "Jad" – atmintis ir "Šem" – vardas. Memorialinio instituto, suteikiančio Pasaulio tautų teisuolio vardą žmonėms, gelbėjusiems žydus nuo nacių genocido, pavadinimas siejamas su posakiu iš pranašo Izaijo knygos: "Duosiu aš jiems Mano namuose ir tarp Mano sienų geresnius vardą ir vietą nei sūnums ir dukterims, duosiu jiems amžiną vardą, kuris nebus sunaikintas."

Iki 2016 m. balandžio Pasaulio tautų teisuoliais pripažinti 892 Lietuvos piliečiai.

Juozas Stasiūnaitis, Julija ir Antanas Pikčiūnai pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais 1995 m., Ona Stasiūnaitienė – 2004 m.

Kai Stasiūnaičių ir Pikčiūnų išgelbėti žydai po pusės amžiaus nuo karo pabaigos pradėjo ieškoti savo gelbėtojų, nuvažiavo į tas vietas, kur jie buvo slapstomi, tačiau ten nieko neberado. Bet jie nenuleido rankų – vis vien ieškojo savo gelbėtojų.

Anot A. Kvietkauskienės, kai ji "Kauno dienoje" perskaitė, atrodo, Judelio Ronderio straipsnį, kuriame jis ieškojo žydų gelbėtojų ir prašė jų atsiliepti, štai tada A. Kvietkauskienė nuėjo pas jį ir papasakojo apie savo tėvus. Po to informacija apie juos ir A. Kvietakuskienę pasiekė Izraelį.