"Mokiniai, grįžtantys į savo miestelių mokyklas, gausėjantis jų skaičius klasėse, darželinukai, kuriems per keletą metų sukūrėme 1 400 naujų vietų, tai iššūkiai, kuriais mes didžiuojamės. Ne viskas vyksta tokiu tempu, kokio norėtųsi, ne viskam pakanka lėšų, bet turime ir kuo pasidžiaugti", – kalbėdamas apie švietimo padėtį sako Kauno rajono meras Valerijus Makūnas.

"Mūsų rajonas pagal abiturientų brandos egzaminų rezultatus tarp žiedinių savivaldybių geriausias, ir tai yra faktas, kuriuo didžiuojamės. Kaip ir mūsų mokinių pasiekimais olimpiadose, konkursuose. Pakaunėje yra daug gabių, talentingų vaikų. Tai tėvų, mokytojų, mokyklų vadovų nuopelnas – visų, kurie pastebėjo vaiką, pakylėjo, leido jam patikėti savo jėgomis, – pasakoja meras. – Dar neseniai buvo aiškinama, kad gerų rezultatų pasiekia tik didelių mokyklų mokiniai. Šiandien noriu sugriauti šį mitą. Ir mažose kaimo mokyklose mokinių rezultatai aukšti. Manau, didelis laimėjimas, kad daugumą jų išsaugojome."

Su V.Makūnu kalbėjomės apie augančio rajono iššūkius, susijusius su švietimo sritimi.

– Gyventojai nori asfaltuotų kelių, dviračių takų, parkų, medicinos ir socialinių paslaugų centrų – daugelio dalykų, kurie svarbūs jų gyvenimo kokybei. Kurioje vietoje yra švietimas?

– Geri keliai, asfaltas yra labai svarbu. Tačiau negalima visus kitus žmonių poreikius laidoti po asfaltu.

Mūsų savivaldybė švietimą laiko prioritetine sritimi. Ir šios krypties tvirtai laikomės jau trečią kadenciją. Taip, infrastruktūra yra svarbu. Ir sutvarkytos viešosios erdvės, kurios tarnauja bendruomenėms. Ir daugybė kitų dalykų, kurie daro gyvenimą patogesnį, saugesnį plačiąja prasme. Bet jei žmonės neturės kur palikti savo vaikų, jei ten, kur jie gyvena, nebus darželio, mokyklos, jei teks pusę darbo laiko skirti atžaloms vežioti į ugdymo įstaigą, esančią kažkur už 20 km, apie kokią gyvenimo kokybę galėsime kalbėti? Kankinsis ir tėvai, ir vaikai.

Mano, buvusio mokytojo, įsitikinimu, vaikas privalo turėti vaikystę, o ne dirbti keliautoju į mokyklą ir iš jos. Tokios kelionės nepatogios, nesaugios nei vaikui, nei jo tėvams. Mokykla, darželis turi būti ten, kur šeimos namai arba kuo arčiau jų. Analizuodami gyventojų apklausų rezultatus matome, kad patogus, priartintas prie žmogaus švietimo įstaigų tinklas, ugdymo kokybė – bene svarbiausias prioritetas.

Rengti jauną žmogų gyvenimui yra pamatinis dalykas. Jaunoji karta, kuri įgyja išsilavinimą, kurs Kauno rajoną, regioną ir Lietuvą. Pakaunės kraštas išsiskiria dideliu jaunų žmonių potencialu, verslo plėtros galimybėmis ir, suprantama, švietimo paslaugos turi būti kokybiškos. Kokybę mes suprantame visų pirma kaip aukštai iškeltą ugdymo turinio kartelę, gerą vadybą, geros, saugios aplinkos kūrimą.

Renovuoti net ir vienai gimnazijai reikia didžiulių lėšų. Milijonų eurų. Jei viską suvesčiau tik į pinigus, būčiau neteisus. Žinoma, be lėšų nepajudėsi, jų ieškome, bet, manau, pirmiausia reikia kalbėti apie žmones – mokytojus, mokyklų, gimnazijų vadovus. Tai potencialas, kurį mes turime. Laimė, išlaikėme. Šiandien aš didžiuojuosi, kad Kauno rajone dirba per 1 300 pedagogų, gerų, atsidavusių savo darbui, gerai pažįstančių šį kraštą, savo mokinius, jų tėvus. Buvo laikas, kai svarstyta, ką daryti su atitolusių gyvenviečių mokyklomis, kuriose nedaug mokinių. Niekas nežinojo, kaip valstybė nuspręs, – būti ar nebūti gimnazijai Čekiškėje, Vandžiogaloje, Neveronyse, Piliuonoje. Bet užteko Vyriausybei priimti sprendimą, kad gali būti ir ilgosios kaimo gimnazijos, iš karto atsirado aiškumas ir saugumas. Supratome, kad tas mokyklas mes išsaugosime.

– Taigi jūs nebuvote kaimo mokyklų užkaltais langais ir išblaškytais mokiniais bei mokytojais šalininkas?

– Ne, priešingai. Kai sakau, kad mūsų prioritetas švietimas, kalbu ne tik apie didžiąsias gimnazijas. Atokaus, geografiškai nutolusio miestelio mokykla, kad ir su 350 mokinių, gali būti tvirtas žmonių gyvenimo kokybės garantas, nes ta mokykla su mažesniu mokinių skaičiumi, su tuo nuostabiu mokytoju, kuris ten gyvena, pažįsta kiekvieną mokinį, su vadyba, kuri garantuos, kad vaikų ugdymas bus puikus, kad nepritrūks nei pedagogų, nei mokymo priemonių, – tai pačios didžiausios vertybės, kurias privalome išlaikyti, kad mokykla išliktų ir kaip švietimo, ir kaip kultūros židinys. Nuo 2015 iki 2017 m. iš miesto į rajono mokyklas sugrįžo per 2 tūkst. vaikų. Taigi mūsų kryptis ir siekiai duoda vaisių.

– Nenuostabu, kad mokinių gausėja Domeikavos gimnazijoje – ji atnaujinta, moderni, lenkianti ne vieną miesto ugdymo įstaigą. O kokia situacija, pavyzdžiui, Neveronyse?

– Taip, Domeikavoje, renovavus gimnaziją, daugėja moksleivių. Rugsėjį buvo 745, dabar, baigiantis mokslo metams, – 830. Mokiniai ėmė grįžti į savo mokyklą iš Kauno. Bet moksleivių daugėja ir Neveronyse, nors šią mokyklą laikome problemiškiausia Kauno rajone. Gera vadyba, puikūs pedagogai, bet pastatas, mokyklos patalpos nė iš tolo neatitinka kriterijų. Mokykla įsikūrusi pertvarkytose buvusio šiltnamių kombinato administracinėse patalpose ir apie tai, kad šiai ugdymo įstaigai būtina rekonstrukcija, nekyla jokių abejonių. Jau šiais metais bus parengtas techninis projektas, o 2019-aisiais pradėti rekonstrukcijos darbai. Stadiono statybą pradedame jau dabar.

Geri keliai, asfaltas yra labai svarbu. Tačiau negalima visus kitus žmonių poreikius laidoti po asfaltu.

Vis dėlto, net kol mokykla nerenovuota, tendencija labai džiuginanti: 2014 m. Neveronių mokyklą lankė 310 mokinių, 2017 m. – 378, 2018 m. – 386. Kitąmet žada ateiti apie 400 mokinių. Kas gali paneigti, kad tai vadybos, pedagogų darbo, smurto, patyčių prevencijos vaisiai? Geri vaisiai, mes jais džiaugiamės.

– Ar šie jūsų išvardyti banginiai – vadyba, geri mokytojai ir patyčių žabojimas – ir yra tas sėkmės garantas, lemiantis mokinių gausėjimą?

– Manyčiau, tai kertiniai dalykai.

– Ar ne per drąsu sakyti, kad rajono mokyklose mažiau smurto ir patyčių nei miesto?

– Tai natūralu. Ir ne tik dėl įvairių vykdomų prevencijos priemonių, patyčių mažinimo programų. Savo miestelyje, savo aplinkoje vaikas saugesnis. Mokykloje, kurioje mokosi 500 ar 700 vaikų, jie labiau matomi nei kelis kartus didesnėse mokyklose. Jei įgyvendinsime, o aš neabejoju, kad taip bus, visos dienos mokyklos modelį, pagal kurį vaikas mokykloje ir jos aplinkoje praleis visą dieną, tai yra aštuonias valandas, padėtis bus dar saugesnė. Kauno rajono savivaldybės taryba šį modelį jau patvirtino.

– Papasakokite apie jį plačiau. Ar tai bus kažkas panašaus į prailgintos dienos grupes?

– Ne, visos dienos mokykla – tai visiškai kas kita. Ir tas visos dienos mokyklos modelis ypač aktualus šiandien, kai toks gyvenimo tempas, tėvų užimtumas. Modelis apima vaiko veiklą ir tolesnį ugdymąsi po to, kai baigiasi pamokos. Tada jis gali gauti kitų – kultūrinių, socialinių, sveikatinimo paslaugų, besitęsiančių tol, kol baigsis normali darbo diena. Vaikas galės maitintis, pailsėti, paruošti pamokas.

Jokiu būdu nereikėtų suprasti, kad tai – tik tiems vaikams, kurie išgyvena socialinę atskirtį, neturi sąlygų namuose ar panašiai. Visos dienos mokykla – tai naujos galimybės visiems be išimties vaikams. Jų naujoms žinioms ir įgūdžiams, sportui, sveikatinimui. Tai gali būti ekskursijos, savo vietovės istorijos mokymasis, susitikimai su socialiniu pedagogu, psichologu. Vaikai gali kažką kurti, pasinerti į mokslą, technologijas, socialinius projektus. Jie gali piešti, lipdyti, lankyti vienišus senelius. Veiklų labai daug ir visos jos naudingos.

– Ir nemokamos?

– Manau, kad visos dienos mokykloje atsiras ir įvairių visuomeninių organizacijų, ir pedagogų, ir trenerių. Jie siūlys programas, kurios gali būti iš dalies ir mokamos, finansuojamos iš mokinio krepšelio ar iš projektų fondų. Galbūt tėvams panorus, kad jų vaikus dailės mokytų menininkas ar treniruotų įžymus spotininkas, bus pasiūlyta susimokėti. Gal bus imamas papildomas mokestis už inventorių ar dar kažką. Negaliu tiksliai pasakyti, bet neatmesčiau, kad bus ir tokių pasiūlymų. Tačiau netrūks ir nemokamų dalykų.

Vaikui bus suteikiama galimybė būti ir robotikos mokyklos mokiniu, ir bibliotekos skaitytoju, ir jaunuoju programuotoju ar menininku. Tokią visos dienos mokyklą jau matome buvusiame Aleksandro Stulginskio universiteto bendrabutyje, kur tuoj pradėsime darbus. Toliau – Raudondvario Anelės ir Augustino Kriauzų mokykloje-darželyje. Šiemet pradėsime, norėtume iki 2019 m. sausio vidurio atlikti rekonstrukcijos darbus.

Kačerginėje ir Mastaičiuose irgi esame numatę tokių mokyklų modelį. Šiuo metu parengtas techninis projektas Užliedžių mokyklai šiltinti, mansardiniame aukšte įrengiant klases. 2019 m. žadame pradėti darbus. Užliedžių vaikai taip pat turės visos dienos mokyklą.

– Regis, vasara Kauno rajono mokyklose lėks akompanuojant statybininkų technikai.

– Šią vasarą remonto darbai vyks visose be išimties Kauno rajono mokyklose. O rekonstrukcija jau vyksta Čekiškėje, Piliuonoje, jų mokiniai naujus mokslo metus pasitiks jau kapitališkai atnaujintose patalpose.

Artimiausiu metu darbai prasidės Akademijos miestelyje, Raudondvaryje – A. ir A. Kriauzų mokykloje-darželyje ir buvusiose Žemės ūkio inžinerijos instituto patalpose, kur steigsime pradinę mokyklą. Mūsų tikslas – kad Kauno rajone neliktų nė vienos nerenovuotos mokyklos. Tikiu, kad tai mes įgyvendinsime.

Dar šiais metais esame numatę pradėti Ramučių daugiafunkcio centro darbus, tai partnerystės su verslu projektas, investuosime į darželį, laisvalaikio, sporto centro statybą, pradinę mokyklą.

– Ir nauji modernūs stadionai, kuriuose treniruosis ir dabartiniai, ir būsimieji čempionai?

– Turėti gerus stadionus yra mūsų siekis. Šiuolaikiniais stadionais jau džiaugiasi Akademijos Ugnės Karvelis ir Domeikavos gimnazijų bendruomenės. Stadionų statyba vyksta Ežerėlyje, Vilkijoje. Artimiausiu metu darbai turi prasidėti ir Garliavoje, Jonučiuose, Neveronyse.

– Jei jau prakalbome apie sportą – ar tiesa, kad visi Kauno rajono mokiniai bus išmokyti plaukti?

– Mūsų jaunieji plaukikai – antrokai, jiems surengta 18 valandų plaukimo pamokų. Vyko visuotinis visų rajono mokyklų antrokų, kuriems tik leidžia sveikata, mokymas plaukti. 870 mūsų vaikų mokėsi plaukti Mastaičių baseine, 80 – Kauno miesto baseinuose.

– Sporto salės, sveikatinimo erdvės, kaip ir kitos paslaugos, veikia ir veiks visuose daugiafunkciuose centruose – esamuose ir būsimuosiuose. Kaip bendruomenės vertina šiuos centrus?

– Mums seniai buvo aišku, kad žmonių patogumui, ypač atitolusiose vietose, turi būti išlaikytas paslaugų paketas. Ir jis gali būti po vienu stogu. Supratome, kad jeigu panaikinsime švietimo įstaigą, kultūros centrą, ambulatoriją atitolusiuose, mažiau apgyvendintuose miesteliuose ir kaimuose, tai mūsų likimas bus labai liūdnas, tragiškas. Po vienu stogu juk galima sutalpinti viską, kas svarbu žmogui. Jei jo miestelyje nebus sveikatos priežiūros punkto, ikimokyklinio ugdymo įstaigos, bibliotekos, sporto salės, erdvės kultūrai, švietimuisi, ko verta jo gyvenimo kokybė? Ar įmanoma apie ją kalbėti, jei žmogus tenkinti poreikių turi vykti į miestą, į artimiausią didesnę gyvenvietę? Mes tariamės su bendruomenėmis, užsakėme ir tyrimą, kurį atliko Vytauto Didžiojo universiteto sociologai.

– Kokios tyrimo išvados?

– Paskutinė apklausa parodė, kad žmonės, kalbėdami apie gyvenimo kokybę, nori ne tik infrastruktūros, saugumo, bet ir kultūros, bendravimo, švietimo, aktyvaus poilsio, sveikatinimo paslaugų – to, kas jam leistų jaustis visaverčiam. Būtent tokios aplinkos mes ir siekiame, galvodami ir apie suaugusiuosius, ir apie mūsų rajono jaunąją kartą. Jau nereikia sakyti: kurkime darbo vietas, Kauno rajone darbo vietų sukuriama daug. Tačiau yra noras gyventi aplinkoje, kuri būtų patogi ir saugi plačiąja prasme. Šiuos žmonių lūkesčius ir stengiamės patenkinti. Žinoma, tai neįvyksta per vieną dieną: reikia didelių finansinių išteklių, sumanumo, laiko ir kantrybės.

Atnaujinamos Piliuonos ir Čekiškės gimnazijos

Piliuonos gimnazija šiuo metu – tarsi apkasuose: atkasti pastato pamatai, kuriuos ruošiamasi šiltinti, švietimo įstaigos vidiniame kiemelyje statant naują pastatą iškastos žemės kol kas neišvežtos, privežta ir statybinių medžiagų. Tačiau, pasak gimnazijos direktorės Dalios Vasauskienės, visa tai ugdymo procesui netrukdo: gimnazistai iš rekonstruojamo pastato laikinai iškelti į pradinukų korpusą, o didžioji dalis pradinukų – į Viršužiglio vaikų darželį.

Šiuo metu Piliuonoje – pats rekonstrukcijos darbų įkarštis: griaunamas ant gimnazijos stogo esantis bokštas, viduje kai kur jau vyksta tinkavimo darbai. „Bokštas žeminamas, kad atitiktų bendrą architektūrinę statinio koncepciją. Dirba ne tik darbininkai – turim papildomų darbų ir mes, gimnazijos administracija. Su darbus vykdančios bendrovės atstovais posėdžiaujam kas savaitę, aptariam iškylančias problemas“, – pasakojo D.Vasauskienė.

Gimnazijos direktorė vis žvalgosi į dangų. „Tikimės, kad orai bus geri ir tol, kol dalis gimnazijos pastato yra be stogo, neprilis. Stogas nuimtas, nes keičiamos konstrukcijos, visas jo sutvirtinimas“, – paaiškino direktorė.

Gimnazijos vidiniame kieme pradėjęs kilti naujas pastatas – būsimoji Piliuonos laisvalaikio salė, kuri tarnaus ir kaip mokyklos aktų salė. Buvusi gimnazijos aktų salė, kuri iki šiol priminė sovietinius laikus, šiuo metu yra didinama – šiose patalpose nuo rudens veiks sporto salė, kurios gimnazija iki šiol neturėjo.

Gimnazijos pastatą planuojama apšiltinti, atnaujinti jo šildymo sistemą, pakeisti elektros instaliaciją, įrengta įeiga neįgaliesiems, rūbinės patalpas, atlikti vidaus apdailos darbus. Atlikus pastato rekonstrukciją, padidės gimnazijos patalpų plotas ir tūris. Rekonstruotame gimnazijos pastate įsikurs ir naujasis informacinis centras: biblioteka, gimnazistams ir viso miestelio bendruomenei naudotis skirta kompiuterių klasė.

Projektui įgyvendinti iš Kauno rajono savivaldybės ir Valstybės investicijų programos skiriama 2,5 mln. eurų. Naujus mokyklinius baldus, įrangą ruošiamasi pirkti iš investicinių projektų lėšų.

Gimnazijos rekonstrukcija turėtų būti visiškai baigta iki 2020 m., tačiau į iš dalies atnaujintas patalpas moksleiviai ir mokytojai tikisi įžengti šią rugsėjo 1-ąją.

Rugsėjo 1-osios, kaip pirmojo gimnazijos renovacijos darbų etapo pabaigos laukia ir Čekiškės Prano Dovydaičio gimnazijos bendruomenė.

„Gimnazijos renovacija vyksta dviem etapais. Pirmas etapas – gimnazijos pastato šiltinimas, vidaus tinklų, naujos elektros instaliacijos įrengimas. Daug darbų jau padaryta. Šiuo metu vedžiojami elektros laidai, tvarkomos grindys, šiltinami pamatai ir visas pastatas iš lauko pusės. Pusė pastato jau apšiltinta“, – pasakojo gimnazijos direktorius Ričardas Saltonas.

Iki rugsėjo pirmosios turi būti renovuota katilinė, baigtas apšiltinti gimnazijos pastatas ir sutvarkytas jo vidus: baigta pakeisti elektros instaliacija ir vamzdynai, apšiltintos ir sudėtos grindys, suremontuoti visi kabinetai.

Prasidėjęs ir gimnazijos renovacijos antrasis etapas – priestato statyba. „Čia įsikurs aktų salė, biblioteka, gal tilps ir koks kabinetas. Šiuo metu betonuojami priestato pamatai, poliai.

Aktų salės iki šiol neturėjome – renginiai vykdavo sporto salėje, mažesni – antrojo aukšto fojė. Kai turėsime aktų salę, galėsime ir didelius, ir mažus renginius organizuoti patogiai“, – vylėsi direktorius.

Gimnazijos priestatas bus baigtas įrengti vėliau, jau prasidėjus mokslo metams. Tikimasi, kad juo gimnazijos bendruomenė galės naudotis dar šiais kalendoriniais metais. Bendra gimnazijos renovacijos projekto sąmata – 2,2 mln. eurų.

Vykstant mokyklos renovacijai, Čekiškės gimnazistai mokosi Liučiūnuose. „Kai tik prasidėjo statybos, mes – už vaikų, už baldų ir – į Liučiūnų skyrių. Už 6 km nuo Čekiškės, Liučiūnuose, yra didžiulis Liučiūnų daugiafunkcio centro pastatas, kuriame mes sutalpiname visus 260 mokinių. Ankšta, bet sutelpam. Tik maistą iš gimnazijos Čekiškėje atsivežam“, – apie dabartines mokymosi sąlygas užsiminė R.Saltonas.