ELTA primena, kad viešoji įstaiga „Aspectus memoria“, vadovaujama Jono Ohmano, kuria šešių dalių dokumentinių biografinių televizijos laidų ciklą „Traukinys į mirtį“. Jame pasakojama apie 1940 m. liepos 23-iąją iš Kauno į Maskvą slapta išvežtus bei vėliau ten sušaudytus aukštus Lietuvos valstybės saugumo ir karinės žvalgybos pareigūnus K. Skučą, Augustiną Povilaitį, Joną Statkų, Juozą Čapliką, Konstantiną Dulksnį, Povilą Lašą-Spiridonovą, Joną Kazlauską, Petrą Kirlį, Juozą Matusaitį ir kitus.

Šio projekto vadovas – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Specialiųjų tyrimų skyriaus vadovas istorikas Rytas Narvydas, režisierius – Virgilijus Kubilius, scenarijaus bendraautorė – „Kauno dienos“ žurnalistė Virginija Skučaitė.

Penktadienį Istorinėje Prezidentūroje bus parodytos unikalios šiemet iš JAV, kur gyvena K. Skučo palikuonys, atsiųstos jo jaunystės ir gyvenimo šeimoje nuotraukos. Taip pat įrašyti jį pažinojusių žmonių prisiminimai, istorikų mintys apie visai Lietuvai svarbų 1940 m. birželio 14-15 d. Valstybės gynimo tarybos, Ministrų tarybos narių ir Respublikos prezidento posėdį, nulėmusį ne tik visos šalies, bet ir K. Skučo bei A. Povilaičio tragiškus likimus. Filme papasakota apie šių pareigūnų paskutinę kelionę 1940 m. birželio 15-ąją prie Lietuvos ir Vokietijos sienos palydint savo šeimas. Greta viso to, analizuojamas kontraversiškai vertinamas „paskutiniojo posėdžio“ metu priimtas sprendimas suimti minėtus pareigūnus.

Filme panaudota dalis Maskvos pakraštyje, buvusiame specialiajame NKVD objekte Komunarka, filmuotos medžiagos. Būtent į Komunarką buvo atvežti ir užkasti Butyrkų ar Lefortovo kalėjimų rūsiuose sušaudytų trijų tarpukario Lietuvos ministrų – K. Skučo, A. Tamošaičio ir J. Čapliko – kūnai. Apytikrę jų kūnų užkasimo vietą pavyko nustatyti „Kauno dienos“ žurnalistinio tyrimo metu, kelis kartus keliaujant tuo tikslu į Komunarką.

K. Skučas gimė 1894-ųjų kovo 13 d. Mauručiuose. Baigęs Veiverių mokytojų seminariją, mokytojavo įvairiose Lietuvos mokyklose, 1914-aisiais įstojo į Peterburgo mokytojų institutą, bet po metų buvo pašauktas į Rusijos kariuomenę ir išsiųstas mokytis į Čiugujevo karo mokyklą Ukrainoje, baigęs ją, – į frontą Rumunijoje.

1918-aisiais sugrįžęs į Lietuvą, organizavo milicijos būrį Dauguose bei Alytuje. 1919 m. pradžioje stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, dirbo Alytaus, Marijampolės, Suvalkų komendantu. 1924-aisiais baigęs karo mokyklą Kaune, tapo Generalinio štabo operacijų skyriaus viršininku, greitai kilo karjeros laiptais.

1934-1938 m. K. Skučas dirbo Lietuvos karo atašė Sovietų Rusijoje. Grįžęs į Lietuvą buvo paskirtas Karo mokyklos viršininku. 1939-aisiais jam suteiktas brigados generolo laipsnis. Išėjęs į atsargą, dirbo vidaus reikalų ministru Jono Černiaus ir paskutiniame Antano Merkio Ministrų Kabinetuose.

Ministrų Kabineto sprendimu, vykdant 1940 m. birželio 14-15 d. SSRS ultimatumą, K. Skučas su Saugumo departamento direktoriumi A. Povilaičiu buvo suimti bei uždaryti Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Sovietams okupavus Lietuvą, jie buvo išvežti į Maskvą ir 1941 m. liepą sušaudyti.