1923 m. J. Tumas-Vaižgantas apie Kultūros muziejų rašė: „[...] jame bus vietos ne tik lietuvių, bet ir visos Lietuvos istorijos dalykams. Norima į vieną vietą sukaupti atskirų žmonių veikėjų ruoša ir tai, kuo jie rūpinos. Tad jų raštai, privatinė korespondencija (autografai, kopijos), žymesniųjų literatūros veikalų originalai, iš kurių buvo išspausdinti, žymesniųjų rašto darbų variantai, žymesniųjų veikėjų fotografijos visuose pavidaluose, jei galima, jų komplektai ir kitoki jų paminklai; rašytojų leidiniai, straipsniai, prakalbos ir paskaitos, korespondencijos laiškuose, keliamieji jų ginčai, raštų bibliografija, dailininkų škicai paveikslams, architektorių darbų projektai, laikraščių komplektai, iškarpos iš jų ar atskiri įdomesnieji numeriai. Hum. mokslų fakultetui rodos, jog šioji istorijos medžiaga, kuri dabar randasi atskirų žmonių rankose ar net įstaigų archyvuose, privalėtų atsidurti vienoje vietoje, būtent šiame Kultūros muziejuje, idant jie sudarytų rimtą šaltinį Lietuvos iš viso ir lietuvių ypačiai literatūrai ir istorijai tyrinėti“ (R11, 389–390).
Kultūros muziejaus eksponatus J. Tumas-Vaižgantas kvietė siųsti ir į jo butą, esantį Kaune, Aleksoto gatvėje, kur dabar įkurtas rašytojo butas-muziejus: „Visais reikalais kreiptis į Kul. muziejaus vedėją docento p. (pareigas – R. J.) e. (einantį – R. J.) J. Tumą – Aleksoto g. Nr. 6“ (1923 m. R11, 389).
Poreikis kaupti rašytinę medžiagą, svarbią lietuvių literatūrai, kultūrai ir istorijai, ypač aktualus tapo savaime, kai 1922 m. rugsėjį J. Tumas-Vaižgantas pradėjo dirbti Lietuvos universiteto lektoriumi (1923 m. tapo docentu, 1929 m. – humanitarinių mokslų daktaru) ir dėstė lietuvių literatūros istorijos kursą. Taip pirmieji Kultūros muziejaus eksponatai buvo pradėti kaupti J. Tumo-Vaižganto bute.
Didaktika: knygelės „Sceniškieji vaizdeliai“ 117 p. 1907 m. / Organizatorių nuotr.
Lietuvių literatūros paskaitoms reikėjo tikslių duomenų, dokumentų, medžiagos, informacijos apie literatūros kūrinius, žurnalus, laikraščius, knygas, dailę, meno kūrinius, istorines jų pasirodymo aplinkybes ir autorius. Lietuvoje nebuvo vietos, išsamios bibliotekos ar kartotekos, kur būtų saugomi tokie archyvai.
J. Tumas-Vaižgantas rašė: „Kas iš to naudos, kai įdomybės ar retenybės tūno atskirų žmonių bibliotekose ir stalčiuose niekam nežinomos? Dažniausiai joms lemta galų gale žūti be jokios naudos. Joms reikia saugios ir atviros vietos“ (R11, 389).
Į Kultūros muziejų patekdavo ir atskirų žymių Lietuvos žmonių kartotekų, rinkinių, palikimo. 1923 m. knygų ir Kultūros muziejaus rinkinius J. Tumas-Vaižgantas apibūdina taip: „Gaunamos medžiagos iš pradžių registruojamos atskirais katalogais įdėtojų vardu. Priimama ir depozitai jų vardu. Paskui iš jų bus sudarinėjama rūšimis bendras katalogas: spaudiniams, rašliavai, grafikai, vaizdams ir t. t. Iki šiol įregistruota į kan. Tumo katalogą (Nr. 1) 1907 daiktai, Pr. Mašioto (Nr. 4) ir Voronežo lietuvių gimnazijų archyvas – 12, prof. St. Šalkauskio 4 luobai – 71, visokių (Nr. 12) – 70, prof. A. Jakšto (Nr. 13) – 1000, prof. Bezzenbergerio (Nr. 15) – 75. Taigi Kultūros spintoje yra jau daugiau nei 3000 raštų ir spaudinių, daugiausiai labai svarbių privatinės korespondencijos, ir jau galima ir verta čia rimtai ji pastudijuoti“ (R11, 390).
Kaupdamas literatūros istorijos kurso duomenis ir kurdamas Kultūros muziejų, Vaižgantas rašė daug laiškų įvairiems žinomiems Lietuvos žmonėms, prašė suteikti reikalingos informacijos.
Kaupdamas literatūros istorijos kurso duomenis ir kurdamas Kultūros muziejų, Vaižgantas rašė daug laiškų įvairiems žinomiems Lietuvos žmonėms, prašė suteikti reikalingos informacijos. Skatino siųsti įvairius tekstus, dokumentus, žurnalus, knygas, nuotraukas ir kitą medžiagą, reikalingą mokslinėms studijoms. Pavyzdžiui, 1923 m. lapkričio 23 d., rinkdamas duomenis apie tautosakininkus Antaną ir Joną Juškas, J. Tumas-Vaižgantas rašė laišką tautinio atgimimo veikėjai, tautosakininkei Jadvygai Juškytei (rašytojas spėjo, kad J. Juškytė gali būti tautosakininkų Juškų giminaitė, bet sužinojo, kad taip nėra): „Dainų „antrą laidą“ laikyk arba dovanok Kultūros Muziejui – tai reta knyga. Kai leisime pilną Juškos dainų rinkinį, turėsime iš ko“ (R25, 319). Šis dviejų kultūros veikėjų susirašinėjimas tęsėsi ir 1927 m.: „Mieliausioji ponaite Jadvyga! 156 Pernuvaros liaudies dainų gavau. Aš jomis labai pasidžiaugiau – tokios senos, nedirbtinės ir kitur neaptinkamos. Aš Tamstos rinkinėlį padėjau tam kartui Liet. Un. Humanitarinių Mokslų Fakulteto „Rašliavos Muziejun“: aš jo vedėjas. Yra sumanyta kodifikuoti visos jau surinktos lietuvių liaudies dainos... Taigi sudėjus į viena visokius Rėzos ir kitokius rinkinius jau turėtume apie 30.000 dainų be variantų“ (R25, 320).
Portretas: J. Tumas-Vaižgantas. 1928 m. / Organizatorių nuotr.
1924 m. sausio 21 d. laiške poetui Mikalojui Šeižiui-Dagilėliui J. Tumas-Vaižgantas primena, kad „Itin reikia bibliografinių žinių, kur ir ką esi spausdinęs. O jei turi ką paruošęs, malonėk kopiją dovanoti Kultūros Muziejui, kol tai išvys pasaulį. Kult. Muz. jau turi vieną Tavo autografą – „Davatkėlę“ (R25, 489). 1924 m. gegužės 26 d. laiške publicistui Andriui Bulotai, kuris po Žemaitės (Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės) mirties ėmėsi leisti jos raštus, J. Tumas-Vaižgantas primena: „Hum. M. Muziejus turi vieną Žemaitės autografą: „Stebuklingasis daktaras“, dviejų veiksmų komedija, parašyta 1913 m., su antspaudu „Pripažintas netinkamas statyti“ (rus. k. – R. J.). Ar Jūsų rinkinyje yra šis veikalas? Jei nėra, muziejus jums paskolins originalą. Hum. Mok. Fak. Muziejus prašo visus Žemaitės ranka rašytus lapelius, ligi tik jie bus atmušti ar šiaip jau nebereikalingi, įdėlioti dalimis į jo spintą konservavimui. Muziejaus Vedėjas docentas J. Tumas“ (R25, 37).
1931 m. rugpjūčio 16 d. laiške literatui ir vertėjui Augustinui Liepiniui rašoma: „Tos progos pasigavęs, paprašysiu tamstą žinios, kaip apsivertėt su a. a. kun. J. Dirginčiaus, mano draugo, palikta biblioteka. Aš jam esu labai seniai įdavęs dvejetą Vysk. M. Valančiaus rankraščių autentikų... Jis turėtų grįžti Lietuvos Universiteto Rašliavos Muziejun, kurį aš esu įsteigęs. Man įdomu, ar jis tą autografą išlaikė. Visokių tamstai gerybių! Kun. J. Tumas“ (R25, 390). 1926 m. rugpjūčio 25 d. J. Tumas-Vaižgantas laišku dėkoja vienam aktyviausių XX a. pradžios lietuvių kultūros veikėjų rašytojui Matui Grigoniui: „Geroką pundą Tamstos rankraščių yra man Tamstos pasiuntinys įteikęs. H. M. F. Muziejėlis jau turi tokių dovanų; tačiau tokios pilnos medžiagos kuriam rašytojui aprašyti dar neturėjo. Mano svajonė iš pat pradžių buvo sukomplektuoti kuo daigiausia rašliavos liet. literatūros istorijai. Gavau po nedaug, daugiausia pats suieškodamas; vis dėlto jau galėjau kiek tiek darbo padirbti. Žiūrėk, kiekoj vietų H. M. F. M cituojamas!“ (R25, 263). 1927 m. sausio 20 dieną antrame laiške M. Grigoniui J. Tumas džiaugiasi: „Gerasis Pone! Krūvą rašliavos, pasiųstos H. M. F. Muziejui N26 ir p. m. XII-31, gavome ir pasidžiaugėm – ir tvarkingai sudėstyta ir geros tautosakos. O kad daugiau tokių gautume“ (R25, 263). 1927 m. pabaigoje J. Tumas rašo laišką Lietuvos konsulatui Tilžėje, prašydamas padėti nusipirkti Tilžėje esančius įvairių lietuviškų Oto Hinzmano žurnalų rinkinius: minimi žurnalai „Kryžius“, „Dirva-Žinynas“, „Dirva“ ir paties J. Tumo-Vaižganto leistas „Tėvynės sargas“. J. Tumas-Vaižgantas juos pirko: „[...] padėdamas dviems po 33 mk [markes] ir sumokėdamas per Jūsų rankas 363 ekvivalentą doleriais [apie 885 litus]. Būkite geri, pabaikite šitą transakciją. Gerbdamas Jus: Doc. J. Tumas. Aleksoto g. 6“ (R25, 291). Laišką pažymi antspaudu: „Hum. Mok. Fak. Muziejus“.
Dedikacija: J. Tumo-Vaižganto knygelės „Ten gera, kur mūsų nėra“ pirmasis puslapis su P. Galaunės ekslibrisu, Vaižganto muziejaus antspaudu ir dedikacija. / Organizatorių nuotr.
Vertingą monografiją apie J. Tumo-Vaižganto bibliofiliją ir muziejinę veiklą parengusi Nijolė Lietuvninkaitė rašo, kad „Nuo 1923 iki 1930 m. suregistruotas 4341 dokumentas. Humanitarinių mokslų fakulteto muziejuje nuolat gausėjo vertingų lituanistinių turtų. 1927 m. didžiausią fondo dalį sudarė korespondencijos rinkinys (apie 4000 laiškų), 985 rankraščiai, 353 istoriniai dokumentai, 301 fotografija, 294 įvairūs dokumentai, 105 gaidų lapai, 78 šapirografuoti rankraščiai. Eksponatai gauti iš 653 asmenų ir draugijų. Tarp reikšmingiausių buvo septynis tomus sudarę Antano Baranausko rankraščiai, gauti Vaižganto pastangomis. 1929 m. perduodant fakulteto muziejų Vinco Mykolaičio-Putino žinion, buvo užregistruotas 4341 dokumentas, 564 fotografijos“ („Skaitantis Vaižgantas“ LLTI, 2015, p. 61).
Visa, kas tik parašyta, – dokumentas, toli gražu nemestinas į ugnį, net ir paprastas laiškelis. Gelbėkite rašliavą – patys nuo savęs!
Praėjus vieniems metams po lietuvių literatūros klasiko mirties, 1934 m. balandžio 29 d., vykdant rašytojo testamentą, Vytauto Didžiojo universitete buvo įkurtas Juozo Tumo-Vaižganto muziejus – jame buvo saugomi asmeniniai rašytojo daiktai, baldai, knygos. Taip apie 2 000 dokumentų turintis Vaižganto memorialinis muziejus susisiejo su rašytojo įkurtu „Rašliavos muziejumi“, iki tol sukaupusiame daugiau kaip 4 000 eksponatų.
1941 m. Vytauto Didžiojo universitetas buvo uždarytas, muziejaus rinkiniai iškomplektuoti. Dalis archyvo pateko į Vilniaus universitetą, Lietuvos mokslų akademiją, Kauno apskrities viešąją biblioteką. J. Tumo-Vaižganto daiktai buvo parduodami. Maironio lietuvių literatūros muziejus (MLLM) nusipirko rašytojo baldus, paveikslus, įvairius asmeninius daiktus, rūbus, kai kurias knygas, fotografijas, dokumentus. Šį rašytojo palikimą dabar galima pamatyti J. Tumo-Vaižganto bute-muziejuje ir MLLM fonduose.
J. Tumo-Vaižganto rinkinyje yra daug laiškų, vizitinių kortelių, rankraščių, mašinraščių, straipsnių, žurnalų rinkinių, daugiau kaip 500 knygų, iš kurių ypač vertingos 35 asmeninės rašytojo bibliotekos knygos. Šias knygas galima pamatyti Vaižganto muziejaus ekspozicijoje. Tarp šių išskirtinių 35 J. Tumo-Vaižganto knygų yra rašytojo verstas „Trumpasis katekizmas“ (Tilžė, 1904), knygelės vaikams „Mūsų gyvulėliai“ ir „Vanduo ir oras“ (Petrapilis, 1917), „Rimai ir Nerimai“ ir „Ponas direktorius (Kaunas, 1933), „Kanauninkas Petras Legeckas ir jo gyvenimo nuotykiai“ (Kaunas, 1933), „Ten gera, kur mūsų nėra“ (Kaunas, 1912), „Sceniškieji vaizdeliai“ (Peterburgas, 1907), „Lietuvių literatūros paskaitos. Draudžiamasis laikas. „Apžvalgos“ grupė. Jonas Maironis-Mačiulis“ (Kaunas, 1924), „Pragiedruliai“ (Kaunas, 1926). Knygų dizainas traukia akį, jos papuoštos auksinėmis raidėmis, dailiai įrištos, trys jų – 1929 m. 11, 12 ir 13 raštų tomai – buvo išleistos klasiko 60-ojo jubiliejaus proga ir perjuostos trispalvėmis juostelėmis. Knygas išskiria J. Tumo-Vaižganto ekslibrisai, paveikslėliai, rašytojo dedikacijos, tekstų redagavimo ženklai.
Autentika: antrasis 1912 m. J. Tumo-Vaižganto knygelės „Ten gera, kur mūsų nėra“ puslapis, su antspaudais ir rašytojo korektūromis. / MLLM_1127_2
MLLM fonduose, J. Tumo-Vaižganto rinkinyje, taip pat yra kitų dokumentų, laiškų, knygų ir rankraščių, tiesiogiai susijusių su Kultūros muziejumi. Vienas itin vertingų ir įdomių čia saugomų „Rašliavos muziejaus“ eksponatų – ranka rašyti ir į vieną knygą įrišti pirmieji J. Tumo-Vaižganto pamokslai. Šį unikalų rankraštį „Kan. J. Tumo pamokslai, sakyti Mintaujoje 1894 m.“ jau galima pavartyti internete: https://www.limis.lt/valuables/e/805354/775248065.
Daug J. Tumo-Vaižganto įsteigto Kultūros muziejaus knygų, žurnalų, rankraščių, meno kūrinių, fotografijų, dokumentų ir daiktų dabar galima rasti ne tik rašytojo bute-muziejuje ir MLLM fonduose, bet ir KTU, VDU, VU, Kauno apskrities viešojoje ir Mokslų akademijos bibliotekose. Jeigu po Lietuvą išsisklaidžiusią J. Tumo-Vaižganto Kultūros muziejaus biblioteką dabar kruopščiai sudėtume į vieną rinkinį, turėtume tūkstančius labai vertingų eksponatų: „Visa, kas tik parašyta, – dokumentas, toli gražu nemestinas į ugnį, net ir paprastas laiškelis. Gelbėkite rašliavą – patys nuo savęs!“ (Juozas Tumas-Vaižgantas, R14, 243).
Naujausi komentarai