Spalvingi veiklos bruožai

Už tvirtą Lietuvos nepriklausomybės siekį jau Pirmojo pasaulinio karo metais J.Vileišis buvo vokiečių suimtas. Tai suformavo kritišką pažiūrą į Vokietiją ir todėl Lietuvos nepriklausomybės jis siekė atsiribodamas nuo Vokietijos globos.

Geopolitinės aplinkybės vertė dalį besiformuojančio tautos elito atsižvelgti į šią šalį kaip potencialų sąjungininką. J.Vileišis stojo prieš fiktyvaus valstybingumo idėją. Gynusiam šią poziciją J.Vileišiui teko laviruoti tarp skirtingų būsimos Lietuvos valstybės politinių vizijų.

J.Vileišio svarbiausi veiklos bruožai spalvingi: spėjo pabūti ir vienu pirmųjų nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ir finansų ministru, ir pirmuoju, tuomet dar neoficialiu pasiuntiniu JAV, kurio pagrindinis tikslas buvo įtikinti, kad maža prie Baltijos jūros susikūrusi Lietuvos valstybė yra verta nepriklausomybės ir nėra tiesiog Rusijos dalis.

Ryškiausius savo veiklos pėdsakus J.Vileišis paliko Kaune, būdamas burmistru.

Spartūs pokyčiai Kaune

Išvargintas Pirmojo pasaulinio karo audrų Kaunas buvo varganas, palūžęs carinės imperijos pasienio miestelis. Lietuvos Nepriklausomybės Akto paskelbimas, konfliktas su Lenkija ir Vilniaus praradimas suteikė Kaunui laikinosios sostinės įgaliojimus. Esant šiai situacijai, ypač svarbų vaidmenį turėjo atlikti miesto savivalda, nes ji turėjo gerokai gilesnes veiklos tradicijas nei perkeltos į Kauną valstybės institucijos.

Tiek etniniu, tiek kalbiniu požiūriu Kauno savivaldybė buvo tokia marga, kad skirtingas nuomones joje galėjo suderinti tik tolerantiška ir didelės erudicijos asmenybė. J.Vileišis buvo pats tinkamiausias žmogus dirbti tokį darbą.

1921 m. rugsėjo 30 d. Kauno miesto burmistro pareigas eiti buvo išrinktas J.Vileišis, o spalio 13 d. pradėjo jas eiti. Tikėdamasis iš pagrindų pakeisti miesto infrastruktūrą, jau 1922 m. Vileišis organizavo Kaune didžiulio masto statybas. Vien 1922–1929 m. laikotarpiu Kaune iškilo net 3 764 pastatai. Miestui augant dideliais tempais, keblus tapo transporto klausimas. J.Vileišio rūpesčiu jau 1924 m. Kauno gatvėmis pradeda riedėti pirmieji autobusai. Dar penkerius metus jie važinėjo lygiagrečiai su pagarsėjusia konke. Tai rodo, kad burmistras leido visiems apsiprasti su reformomis ir naujovėms.

Šuolis į priekį

Šiandien kauniečiai dar mėgsta paniurnėti dėl Kauno gatvių būklės, o ką jau kalbėti apie laikinosios sostinės epochą: tik keliolika Kauno gatvių buvo grįstos akmenimis. Po dešimties J.Vileišio vadovavimo miestui metų Kaune buvo sutvarkytos 403 gatvės ir pastatyti trys modernūs tiltai.

Sparčiai miesto veidą keitė J.Vileišio iniciatyva įrengtas vandentiekis ir kanalizacija. Tuo metu Kaunas ypač kentėjo nuo gaisrų. Burmistro pastangomis buvo pastatyti modernūs Ugniagesių rūmai.

Didelis dėmesys ugniagesiams padėjo stipriai sumažinti gaisrų  Kaune – juk nuo jų labiausiai kentėjo vargingiausi visuomenės sluoksniai. Miesto modernėjimą nulėmė ir glaudūs ryšiai su užsienio miestų savivaldybėmis, kuriuos J.Vileišis sėkmingai plėtojo, nes mokėjo ne vieną užsienio kalbą. 1924 m. jis įkūrė Lietuvos miestų ir miestelių sąjungą, kur pirmu smuiku griežė Kaunas.

Yra garsi patarlė: pasakyk, kokie tavo draugai, ir pasakysiu, kas tu. J.Vileišis, dirbdamas Kaune, surinko išties stiprią specialistų komandą. Tarp jų matome tokius Lietuvos valstybingumui nusipelniusius asmenis ir senus Vileišio bendraminčius kaip Vasario 16-osios akto signatarą Steponą Kairį, iš Kauno savivaldybės tiesiai į prezidento postą pakliuvusį Kazį Grinių, daugkartinį ministrą pirmininką Mykolą Sleževičių, vieną garsiausių Lietuvos mokslininkų ir visuomenininkų Mykolą Riomerį.

Puikūs jo santykiai buvo ir su žydų tautine bendruomene: artimai bendradarbiavo su savivaldybės mokyklų gydytoju Lazariu Epšteinu, finansų patarėju Joseliu Roginskiu, ypač artimai – su valdybos sekretoriumi Augustinu Isaku. Visi šie žmonės padėjo Kaunui sparčiai siekti gerovės ir klestėjimo.

Idėjų svarba dabarčiai

J.Vileišis galėtų būti puikus pavyzdys ir mūsų dienų verslininkams ar politikams. Tai buvo žmogus, mokėjęs suderinti asmeninę sėkmę ir paramą silpnesniam. Buvo turtingas, tačiau visada sugebėjo užjausti kenčiantį, nepasiturintį, tam skyrė daug lėšų, laiko ir energijos. Tai buvo jautrios, socialiai atsakingos pasaulėžiūros žmogus.

Politinės intrigos, įsigalėjusio tautininkų režimo nenoras matyti svarbiame poste visuomenėje didelę įtaką turintį asmenį lėmė, kad 1931 m. J.Vileišis buvo priverstas užleisti burmistro postą Juozui Vokietaičiui. 1934 m. J.Vileišis vėl tapo Kauno miesto tarybos nariu.

Simboliška, kad, 1938 m. Kauno savivaldybei keliant klausimą dėl naujos rotušės statybų, J.Vileišis ugningai pasipriešino šiam sumanymui. Jo nuomone, Kaunas jau turėjo savo rotušę su šimtametėmis tradicijomis. Tai dar kartą liudija, kad J.Vileišis, kurį galime drąsiai laikyti vienu iš mūsų moderniosios valstybės architektų, puoselėjo ne tik Kauno miestą, bet ir vieną svarbiausių jo simbolių – Kauno rotušę, kurią mėgo meiliai vadinti Baltąja gulbe. Dar 1922 m. J.Vileišis ėmėsi iniciatyvos ją restauruoti ir baltai nudažyti, sugrąžinti į bokštą Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečių išvežtą laikrodį. Būtent šiame pastate, kur dirbo J.Vileišis, gimė visos geriausios Kauno miestui idėjos, kurias jis sėkmingai įgyvendino.

Prabėgo 95 metai nuo tos dienos, kai J.Vileišis pradėjo vadovauti Kauno miestui. Jis buvo ne tik pirmasis, bet ir ilgiausiai bei našiausiai dirbęs laikinosios sostinės burmistras. Labai svarbu, kad ir šiandienis kaunietis bei miesto svečias tai žinotų. Titaniškus J.Vileišio darbus Kaunui geriausiai primintų jam skirta memorialinė lenta, tačiau tam reikalinga pilietinė iniciatyva.