Svetinga šeimininkė

„Ar verta apie mane rašyti? Ar kam nors bus įdomu skaityti? – antruoju skambučiu įtikinus, kad tikrai verta ir įdomu, Jadvyga Pocienė pasakė „taip“, tačiau susitikimo dieną paprašė darsyk surinkti jos telefono numerį. – Mūsų giminėje jau ne vienas išėjo staiga, per kelias minutes. Ryte kėlėsi su saule, o vakare nebeliko. Aš ir pati, jei tik prasčiau jaučiuosi, prieš guldama į lovą ištraukiu raktą iš spynos.“

Sutartą dieną Jadvygai telefonu paskambinau trečią sykį, o išgirdusi jos balsą ir širdį tirpdantį „labai lauksiu“, trepsėjau prie buto durų. Suklibėjus rankenai, pro plyšį, tarsi saulės spindulys pro debesį, blykstelėjo šviesus namų šeimininkės veidas. Tiesa pasakius, nesitikėjau priešais save išvysti tokią guvią 97-erių garbaus amžiaus moterį.

„Tik nesiaukite batų“, – matydama, kad nepaklūstu jos prašymui, Jadvyga nesiliovė šypsotis. Tada pasiūlė puodelį kavos. Jos atsisakiau, nes burnoje vis dar jutau ryto pupelių skonį, tačiau kelis šokoladinius saldainius išlukštenau be pakartotinio raginimo.

„Aš irgi labai mėgstu saldumynus. Pavalgau pietus, o širdis dar ko nors nori, – kaire ranka stumtelėjusi krištolinę vazelę, dešine žilaplaukė pasiėmė saują šokoladinių nuodėmių ir kyštelėjo man į rankinę. – Imkite, namo parsinešite, vaikus pavaišinsite. Nemanykite, kad čia viskas. Turiu dar!“

Patirtis: senolė kremta ne vaikiškus kryžiažodžius, o rimtas užduotis. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Dirbo darželyje

Visgi ne saldainius lukštenau, o Jadvygos pasakojimus smaguriavau. Apie meilę skaitymui, užgimusią dar vaikystėje, apie seserį, kuri išėjusi anapilin paliko ją menantį ritualą, ir apie mažus džiaugsmus, kuriuos Jadvyga randa savo pašto dėžutėje.

„Aš ne iš Kauno. Esu kilusi nuo Rietavo“, – senjorė pasakojo, Žemaitijoje praleidusi daugiau nei 20 metų, o tada su vyru Alfonsu atvykusi į didmiestį.

Kaune pora susilaukė sūnų Remigijaus, Gedimino, Sauliaus ir įleido šaknis. Pradžioje trijų vaikų mama dirbo poliklinikoje, vairuotojų komisijoje. Tuo pat metu ji studijavo medicinos mokykloje. Svajojo būti sesele. Kai diplomas jau buvo rankose, įsidarbino Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, Vaikų vidaus skyriuje.

„Labai ilgai ten nedirbau. Susisiekimas buvo nekoks, reikėjo valandą važiuoti nuo namų iki darbo, nes gyvenome kitoje vietoje. Šitą butą tik 1965 m. gavome“, – ne pats palankiausias, anot Jadvygos, buvo ir darbo ligoninėje grafikas. Buities darbams ir vaikams išdalijusi savo dieną, į gydymo įstaigą moteris važiuodavo nakčiai.

„Gyventi kažkaip juk reikėjo. Atlyginimai buvo nedideli. Teko suktis, – šioje vietoje Jadvyga prisiminimais persikėlė į vaikų darželį, kuriame praleido daugiau kaip 30 metų. – Anksčiau jis vadinosi 66-uoju, paskui – „Malūnėliu“. Buvau atsakinga už skiepus, mitybą. Vaikų darželis buvo pavyzdinis. Visi svečiai, kurie atvykdavo į Kauną, pirmiausia pas mus apsilankydavo. Įstaiga turėjo ir saugaus eismo aikštelę, ir masažuotojų. Pas mus buvo keturios vaikų, turinčių negalią, grupės.“

Man patinka jaustis reikalingai. Tokia aš ir esu.

Liko vienas brolis

Jadvyga turi tris sūnus, o pati yra kilusi iš dvigubai gausesnės šeimos.

„Augome šešiese – keturi broliai ir dvi seserys. Aš esu vyriausia“, – senjorai kalbant akys krypo į jaunesnės sesers nuotrauką. Apsupta baltų žiedų, ji žvelgė į plaukiančius debesis. Jadvyga šventai įsitikinusi, kad ant vieno iš jų mylima sesuo dabar sėdi ir į likusius žemėje žiūri, kavą gurkšnoja ir tą patį daryti ją kviečia.

„Mes buvome labai artimos. Kiekvieną dieną susiskambindavome tuo pačiu metu. Ji išsivirdavo kavos ir kalbėdama gerdavo. Sausį sesė išėjo... o aš, nors ir nesu didelė kavos mėgėja, 10.30 val. užplikau sau puodelį“, – liūdesio užuominą akyse išvaikė laimė, kad liko bent jauniausias brolis. Šeimos vyresnėlė jam dažnai skambina, tik susitinka kiek rečiau.

„Važiuojame drauge į tėviškę, aplankome kapines. Dabar buvome Kretingoje, ten sesuo palaidota. Kaip tik 28 dieną buvo jos gimtadienis. Beje, šiandien mano jauniausio brolio gimtadienis, o aš pati pasaulį pasveikinau lapkričio 17-ąją, kaip ir poetė Salomėja Nėris. Tik ji gimė 1904 m., o aš – 1927-aisiais, – man darsyk kilstelėjus antakius iš nuostabos, kad būdama 97-erių atrodo bent keliolika metų jaunesnė, Jadvyga patenkinta atsilošė fotelyje. - Esu girdėjusi taip sakant, bet man tikrai 97-eri. Turiu Rietavo metrikus.“

Jaučiasi reikalinga

Tądien, kai susitikome, Jadvyga jau buvo aplankiusi parduotuvę, sumokėjusi komunalinius mokesčius. Pirmoji dienos pusė senjorai visuomet būna gana aktyvi.

„Įprastai keliuosi apie 5 val. Nuo pirmadienio iki penktadienio pas mane būna vienas iš sūnų. Jis gyvena Birštone, bet dirba Karmėlavoje, todėl iš manęs patogiau ten važiuoti. Tai mudu abu apie 6 val. pavalgome pusryčius, sūnus išeina, o aš tada einu į stadioną valandai, – kasdienius, dažniausiai 5 km, Jadvyga eina ir dėl savęs, ir dėl vyriausio sūnaus, kuris mamos riešą apjuosė išmaniuoju žingsnius skaičiuojančiu laikrodžiu. – Savaitgaliais neinu į Draugystės parką. Prieš savaitę buvau, iš tolo į magnolijas pažiūrėjau. Norėjau nuvykti į Nemuno salą, sakuromis pasigrožėti, bet nespėjau.“

Po mankštos senjorė apsiperka ir gamina pietus. Vienus – sau, kitus – sūnui, kad jis turėtų ką kitądien į darbą įsidėti.

„Man patinka jaustis reikalingai. Tokia aš ir esu“, – senolė džiaugėsi ne tik savo sūnų dėmesiu. Prieš mudviem susitinkant, pas ją buvo užsukę kaimynę prižiūrintys slaugos darbuotojai. Jadvyga saugo nevaikštančios bičiulės buto raktus.

„Danutė gyvena penktame aukšte. Anksčiau dažniau ją lankydavau, o dabar tik retsykiais. Dar pabendrauju su daktarėle iš trečio aukšto. Yra kaimynė ir ketvirtame aukšte. Žinoma, visi turi savo gyvenimus ir niekas nebenori su senais bendrauti. Aš viską puikiai suprantu“, – Jadvyga tikino, dėl to nei kiek nesikremtanti.

Skaito nuo vaikystės

Kai lieka viena, ji prasimano įvairios veiklos. Kaip sako pati, nesėdi sudėjusi rankų, o jei ir sėdi, tai pirštai mikliai dirba su virbalais.

„Būdama trylikos nusimezgiau sau pirmą megztuką. Nuo tada ir prasidėjo! Sunku būtų suskaičiuoti, kiek visko sau ir artimiesiems esu primezgusi. Ir megztukai, ir pledukai. Kaip tik dabar sėdite ant mano rankų darbo pledo. Baldai nusidėvėjo, spalva išbluko, tai sugalvojau juos atnaujinti. Buvo laikas, kai vienu metu ir megzdavau, ir skaitydavau“, – dabar senjorės rankose dažniau nei virbalai – knygos.

Išrikiuotos keliomis eilėmis jos slepiasi kambario lentynose. Nemažai literatūros Jadvygai atneša ir marti.

„Jis vis skaito ir naujas knygas perka. Perskaitytas man neša. Ji man kaip biblioteka!“ – Jadvyga neslėpė, kad skaitymas jai – didžiausia laimė. Pirmąją savo knygą, parašytą Ievos Simonaitytės, ji perskaitė būdama ikimokyklinio amžiaus. Mergaitė tarsi saulėgrąžas gliaudė ir kitą, visai nevaikišką literatūrą – žurnalą „Šaltinis“, laikraštį „Ūkininko patarėjas“. Atsikrausčiusi į Kauną, Jadvyga ėmė skaityti „Kauno dieną“.

„Nepasakysiu, kiek tiksliai metų, bet kiek save pamenu, tiek ir skaitau. Tik dabar ne metams, kaip anksčiau, o trims mėnesiams prenumeruoju, – atviravo senolė, labiausiai mėgstanti skaityti „Žvilgsnį“, miesto naujienas ir šviesių žmonių istorijas. – Skaityti pradedu nuo pabaigos, nes ten yra horoskopai. Savaitgalį būtinai susirandu kryžiažodį. Patikdavo, kai anksčiau būdavo įvairių receptų. Išsikirpdavau juos, kaupdavau. Dabar, gaila, nėra.“

Albumas: gražiausios nuotraukos Jadvygai tos, kuriose ji maža mergaitė. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Džiaugiasi gyvenimu

Su Jadvyga kalbėjome apie valandą ir per visą tą laiką nė sykio neišgirdau, kad senolei ką nors skauda, kad ją erzina kaimynų šuo ar kieme kamuolį mušinėjantys vaikai, kad mokesčiai per dideli, o pensija – per maža.

„Esu laiminga, džiaugiuosi pavasariu, kiekvienu nauju lapeliu, sprogstančiu žiedeliu. Niekada neniurzgu, nes nėra dėl ko. Man viskas gerai, o štai šeimoms, kurios augina mažus vaikus, tikrai nelengva. Vaikams reikia daug išlaidų. Ko reikia man?“ – akimirką pagalvojusi, Jadvyga atsakė turinti viską, o laimę matuoja ne materialiais dalykais. Jai smalsu spręsti kryžiažodį. Skanu burnoje tirpdyti šokoladinį saldainį. Įdomu perskaityti įkvepiančią istoriją. Svarbu turėti mažų, bet brangių ritualų.

„Na, tarkime, aš savo ryto neįsivaizduoju be laikraščio. Man jį atneša anksti – apie 5.30 val., – pašto dėžutėje, labai dažnai, anot Jadvygos, būna ne vienas, o du džiaugsmai. – Turiu draugą, kuris man rašo laiškus. Voke visada randu ir po kelis eilėraščius. Kaupiu juos. Turiu storą pluoštą pririnkusi. Vis pagalvoju, kur jie keliaus, kai manęs neliks. Būtų gaila, kad taip ir liktų daugiau neskaityti.“