Jau šį šeštadienį Kauno sporto halėje susiburs tradicinės kaimo kapelų šventės - varžytuvių "Grok, Jurgeli" gerbėjai. Ilgametė renginio vedėja ir organizatorė Stefa Navardaitienė įsitikinusi: 40-ąjį sezoną vyksiantis renginys ne tik nepraranda savo populiarumo, bet ir puoselėja senąsias tradicijas.

Kapelų šventės entuziastams nerūpi, kad muzikologai jiems turi karčių priekaištų dėl  pataikavimo masiniam skoniui.

"Galvoju, kad, esant tokio amžiaus kaip aš, liežuvis yra sveikiausia kūno vieta, todėl taip ilgai esu scenoje", - šyptelėjo S.Navardaitienė, sutikusi plačiau papasakoti apie šventę, kuria prilygino muzikos mylėtojų atlaidams.

Koks "Grok, Jurgeli" buvo prieš 40 metų?

Pirmoji šventė įvyko kuklioje tuometinių Profsąjungų kultūros rūmų salėje. Puikiai prisimenu, kaip savo mokinius agitavau ateiti į šventę: dalyvausi, plosi, šoksi - vieną pamoką neklausinėsiu, o jei į šventę atsivesi ir draugus - dvi pamokas sėdėsi ramus. Nemokamus kvietimus tąkart dalijau ir mokinių tėvams, ir jų draugams. Per pirmąją šventę lygių nebuvo Jurgio Gaižausko vadovaujamai kapelai "Galvė".

Užgrojus trakiškiams, emocijos liejosi per kraštus. Vieni kapelai pritarė balsu, kiti - plojimais. Toks neišpasakytas grožis buvo liaudiškos muzikos. Po metų šventė vėl buvo pakartota šiuose rūmuose. Sulaukėme milžiniško susidomėjimo. Tada ir už bilietą jau reikėjo mokėti pusę rublio.

Trečią kartą entuziastai vėl rinkosi kultūros rūmų salėje. Kai jau nebetilpome - įžengėme į Kauno sporto halę. Joks kitas muzikinis renginys tuo metu negalėjo prilygti kaimo kapelų šventei - varžytuvėms "Grok, Jurgeli". Norėdami įsigyti bilietų, žmonės prie kasų stovėdavo po kelias valandas. Ir tai ne visiems jų užtekdavo. Pasiilgę liaudies dainų, į halę, lyg į atlaidus, plaukė ne tik kauniečiai.

Buvo kalbama, kad yra trys nacionalinės šventės: Kalėdos, Velykos ir "Grok, Jurgeli" varžytuvės Kaune. Žinoma, ne visiems patiko šventės idėjos. Teko susidurti su sovietinės ideologijos sergėtojais, galvoti, ką sakai ant scenos, o ir šventės scenarijus ne kartą buvo peržiūrėtas. Kažkada net ant scenos neleido lipti. Dabar galvoju, kad teisingai pasielgė - nespėjau atsibosti publikai.

Kas pasikeitė per šį šventės gyvavimo laiką?

Dabar gi valdžia mažai dėmesio kreipia į panašius renginius. O žmonės? Visai neseniai kalbėjau su jaunu vaikinu, o jis man sako: prisimenu, kai buvau mažas, mama vesdavosi į "Grok, Jurgeli". Kaip smagu ten būdavo, kiek mes šokdavome ir dainuodavome. Žmonės apie šią šventę žino, tačiau nepamirškite - kartos keičiasi. Tiesa, šiemet jau nešoksiu su anapilin išėjusiu kompozitoriumi ir smuikininku J.Gaižausku, kuris šventei dovanojo vardą, kurį žmonės tapatino su šventės talismanu.

Ši šventė skirta brandžiai publikai, o ne jaunimui?

Tai - ne jaunimo vakarėlis, o vyresniosios ir vidutinės kartos atstovų širdžių atgaiva. Žinoma, varžytuvėse aktyviai dalyvauja studentų būreliai, jiems įkandin į sporto halę skuba draugai. Man taip pat sėkmingai talkina du jauni aktoriai Raimonda Šukytė ir Arūnas Žemaitaitis. Gal visgi neteisinga sakyti, kad "Grok, Jurgeli" - tik vyresniųjų pramoga?

Ar nemanote, kad bėgant metams atliekamos dainos prarado savo autentiškumą?

Atsakysiu trumpai - tikrai ne. Paklausykite, kad ir per pačią paprasčiausią šventę atliekamą dainą "Pasėjau linelį". Kaip nuostabiai ji skamba.

Šventei lemta ilgai gyvuoti?

Matydamas šventės populiarumą Vaidotas Stulga kadaise pasakė: visa Lietuva "apsijurgino". Manau, kad, praėjus dar 40 metų, "Grok Jurgeli" sėkmingai gyvuos ir toliau. Pažiūrėkite, kiek daug dainų atlikėjų kasmet stoja ant scenos. Stoja vien tam, kad savo autobiografijoje galėtų įrašyti: buvau kaimo kapelų šventės - varžytuvių "Grok, Jurgeli" dalyvis. Jau kurį laiką gyvuoja laida "Gero ūpo", tačiau muzikantams smagiau groti ten, kur gimė "Jurgelis", o ne televizorių ekranuose.

Tik pažiūrėkite, kas darosi, - lietuvių liaudies dainas traukia ir Dzūkija, ir Aukštaitija, ir Suvalkija. Gyvuosime ilgai, juk vyksta ir vaikų "Grok, Jurgeli". Auga pamaina, kuri dainomis, šokiais ir toliau puoselės lietuviškąsias tradicijas.