Pažintis mokykloje

"Gimiau Telšiuose, tačiau nuo ketvirtos klasės gyvenau Akmenėje. Ten, mokykloje, ir susipažinau su Gintare. Tiesa, nors mus skiria tik septyniolika dienų (net zodiakai beveik sutampa, aš Mergelė, bet jau arčiau Svarstyklių), ji mokėsi jaunesnėje klasėje, o aš, pradėjęs lankyti mokyklą metais anksčiau, nei įprasta, buvau klase vyresnis. Ir išvis mes susipažinome tik likus metams iki mano mokyklos baigimo", – apie, kaip patys sako, paprastą pažinties ir draugystės pradžios istoriją pasakoja Tomas.

Tomą iš Akmenės į Kauną patraukė aistra sportui – čia jis, pabaigęs mokyklą, įstojo į dabar jau Lietuvos sporto universitetą (LSU). Tačiau greitai padarė metų pertrauką ir grįžo į Akmenę ir  metus dirbo kūno kultūros mokytoju. Laikų, kai Tomas dirbo mokykloje, prisiminmai išties puikūs, mat jam visada sekėsi bendrauti su vaikais.

"Susilaukėme sūnaus ir taip susiklostė, kad tada jau aš Gintarę išleidau studijuoti psichologijos į Kauną, o pats metus, dirbdamas mokytoju, su jos mamos pagalba, auginau sūnų. Žinoma, prisitaikyti prie atstumo šeimoje sunku, todėl galiausiai atvykau su sūnumi į Kauną ir baigiau mokslus", – prisiminimais dalijasi vyras.

Gintarei studijos sekėsi puikiai, kadangi ir mokyklos laikais, kaip su pasididžiavimu pasakojo vyras, ji buvo puiki mokinė. "Tik dėl vieno nelemto devynetuko, nes visi kiti buvo dešimtukai, ji nebaigė su raudonu diplomu", – prisimena vyras.

"Iš tiesų iš pradžių mane domino ekonomika, matematika ir, kadangi buvau gera mokinė, devintos klasės viduryje be konkurso iš anksto įstojau į kelias specialybes Kauno universitetuose. Tačiau vienas mokykloje organizuotas pasakojimas apie psichologiją viską pakeitė ir galiausiai, Vytauto Didžiojo universitete (VDU) išlaikiusi logikos egzaminą, pasirinkau psichologijos kryptį. Iš esmės mano pasirinkimą paskatino moteriška idėja – padėti kitiems", – į pokalbį įsitraukia nuolat besišypsanti Gintarė.

Tikri draugai

Pora skaičiuoja, kad nuo pirmos draugystės dienos praėjo 21-i metai, kartu gyvena devyniolika metų, o susituokę – septyniolika metų. Gruodį jų vienturčiam sūnui Vilmantui sukaks aštuoniolika. "Mes jaučiamės kaip jauni tėvai. Dėl to esame labai laimingi, nors reikia pripažinti, kad kai mokėmės, nebuvo lengva auginti sūnų. Dabar mūsų santykiai daugiau kaip draugų, o ne kaip sūnaus ir tėvų. Smagu, kad ir su mūsų draugais Vilmantas puikiai sutaria – jis jiems kaip jaunesnis draugas", – sutartinai pasakoja sutuoktiniai.

Sūnus turi savo nuomonę, tačiau jo charakteris, tėvų teigimu, taikus ir jis yra labai geros širdies. "Taip sakome ne todėl, kad jis mūsų sūnus, taip mano ir aplinkiniai. Pavyzdžiui, kai dar buvo visiškas mokyklinukas ir gyvenome bute Šilainiuose, mums remontą darė tokia vyresnė moteris. Kai mūsų nebuvo namie, jis grįžęs iš mokyklos jai iškepė kiaušinienės ir atnešė pavalgyti. Toji moteris mums vėliau pasakojo, kad vos neapsiverkė iš nuostabos, nes jos sūnus – gerokai vyresnis, bet niekada nėra nieko panašaus padaręs", – prisiminimais dalijasi Tomas.

Ne už kalnų tas laikas, kai Vilmantas baigs mokyklą, ir jaunas vaikinas jau žino, kad studijuos ekonomikos ar finansų srityje – kaip kadaise buvo pasirinkusi mama. Tačiau kuo visa galva už tėtį aukštesnis Vilmantas tikrai panašus į pastarąjį, tai meile sportui ir išskirtinai – krepšiniui. Jis jau nuo darželio laikų mokosi krepšinio gudrybių, ilgai lankė A.Sabonio krepšinio mokyklą.

Ilgi išsiskyrimai

Pasakodamas apie sūnų, Tomas prisiminimais grįžta į laikus, kai sūnus buvo labai mažas, o žmona studijavo. Vyrui reikėjo išlaikyti jauną šeimą, todėl 1999-aisiais Tomas įsidarbino apsaugininku didžiausio Lietuvoje prekybos tinklo parduotuvėje. Keletą metų dirbęs paprastu apsaugininku, kaip tada ir norėjo, vėliau tapo Kauno regiono apsaugos vadovu. Dar vėliau pradėjo dirbti inventorizacijos departamento vadovu Baltijos šalyse. Nuo tada vyro kasdienybę lydėjo dažnos kelionės po Baltijos šalis, dar po kiek laiko – ir Bulgariją.

"2013-aisiais taikiai pasitraukiau iš šio prekybos tinklo ir kelerius metus dirbau Baltarusijoje. Tai buvo puikus darbas taip pat prekybos tinklų srityje, buvo patogu, kadangi savaitgaliais galėjau grįžti namo, viskas buvo labai arti. Štai, kai dirbau Bulgarijoje, iš ten grįždavau kartą per mėnesį ilgam savaitgaliui", – apie komandiruočių kupiną šeimos gyvenimą pasakoja Tomas. Jis pripažįsta, kad toks gyvenimo būdas – tikras išbandymas šeimai.

Gintarė prisimena, kad vyras, užsienyje pirmą kartą nusipirkęs sriubos pakelyje, paskambinęs klausė: ką su ja daryti? "Tikrai, aš buvau išlepintas, nemokėjau nei lyginti drabužių, nei skalbti... Tai parodo, kad gerą žmoną turiu, bet tokios permainos buvo į naudą – tapau savarankiškesnis", – prisipažįsta Tomas.

Po periodo, kai dirbo Baltarusijoje, Tomas nusprendė grįžti ir dirbti Lietuvoje, tačiau čia apsistojo neilgam. Vėliau sulaukė pasiūlymo dirbti Ispanijoje, Madride, ir sutiko. "Ten oras ir žmonės – nuostabūs. Ten laiką išnaudojome kartu su šeima, daug aplankėme, tačiau matėmės rečiau nei tada, kai dirbau Baltarusijoje", – prisipažino vyras.

"Galiausiai teko spręsti: ar kartu su šeima keltis į Ispaniją, ar grįžti namo. Nusprendėme, kad turiu grįžti – sūnui teliko metai mokykloje, o ir žmona sėkmingai kopė karjeros laiptais Lietuvoje", – sako jis.

Pokyčių paieška

Abu sutuoktiniai sutaria, kad nors jie visą laiką palaikė labai artimus ryšius ir per atstumą, ne kiekviena žmona prisitaikytų prie ilgų išsiskyrimų. Tačiau Gintarė kartu nekeliavo, nes pati karjeros siekė Lietuvoje.

"Po bakalauro studijų baigiau ir magistrantūros studijas, įsidarbinau dideliame restoranų tinkle ir buvau atsakinga už personalą. Sekėsi išties gerai, įgyjau vis daugiau atsakomybių, tačiau galiausiai sprendžiau: likti ten ar ieškoti naujų galimybių. Ir pasekiau vyro pėdomis – dalyvavau didžiausio prekybo tinklo organizuotoje atrankoje, o man pasisekė. Ten ir vėl su personalu dirbau ilgai, jaučiau, kad pasiekiau piką ir dalyvavau vidinėje atrankoje, tačiau visai kitos srities – dėl regiono prekybos vadovo vietos. Man ir vėl pasisekė", – savo sėkmės istoriją paskoja Gintarė.

Pasak jos, tai pirmasis atvejis, kai už visai kitą sritį atsakingas asmuo laimi net nepanašios specifikos vadovaujamąsias pareigas.

Gintarė įsitikinusi: jei pajunti, kad darbas nebeteikia pasitenkinimo, jį reikia keisti, tačiau vyras skuba pridurti, kad, kai reikia žengti lemiamą žingsnį, tai padaryti labai sunku.

"Atsisveikinti su žmonėmis visada sudėtinga. Išties, prieš priimdami tokius sprendimus, darome pranašumų ir trūkumų vakarą. Visada, svarstydamas apie naują darbą, pirmiausia tariuosi su žmona. Sprendimus priimame tik kartu", – tikina Tomas.

Neriboti kito

Šeima, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip laisvų ir liberalių žmonių sąjunga, vieningai išsako klasikinę idėją: norint išsaugoti šeimą, reikia gerbti vienas kitą.

"Meilė, šilti santykiai, paprasti dalykai jungia šeimą. Jei mes susipykstame, prieš miegą turime susitaikyti. Tokia mūsų taisyklė. Sūnui norime įdiegti žmogiškumą, norime, kad gyvenime pats daug ko išmoktų ir turėtų tvirtą stuburą. Nors stengiamės, kada pavyksta, pamokyti sūnų tam, kad jam tiesiog nereikėtų suklysti. Juk ir mums tėvai kažkada sakė: kada nors atsiminsi mūsų žodžius. Tik, žinoma, jaunam žmogui sunku tai įrodyti", – atvirauja vyras.

Tėvai pripažįsta, kad veikiausiai dėl jų gyvenimo ritmo sūnus, kaip patys sako, yra net per daug savarankiškas. Labai anksti pradėjo pats spriimti svarbius sprendimus, o jie sužinodavo tik faktui įvykus. Pavyzdžiui, apie keičiamą mokyklą arba krepšinio klubą. Tomas prisimena, kad kai dirbo ir gyveno užsienyje, jis retai dalyvaudavo sūnaus krepšinio varžybose, o atvykęs kaip retas svečias kartais net pakišdavo koją Vilmanto žaidimui, mat sūnus taip jaudindavosi, kad kartais išsprūsdavo kamuolys. "Skaudu tai prisiminti", – neslepia tėtis.

Gintarė, kalbėdama apie šeimos vertybes, pritaria vyrui ir sako, kad šeimoje perduoti tai, kas geriausia vaikams, ir yra svarbiausia. Ne mažiau svarbu suvokti, kad santykiuose negali būti principų, o meilė, be kurios šeima neįsivaizduojama, ilgainiui tarsi skatina iškelti klausimą: kaip atrodo meilė po daugelio metų kartu? Ką ji kiekvienam reiškia?

"Nereikia ir kito riboti, nereikia jo keisti, nes jis – ne tavo nuosavybė", – tiki ji. Vyras priduria, kad galbūt šis suvokimas ir yra viena iš jų šeimos sėkmės paslapčių, ne mažiau svarbi nei tai, kad kukliai besišypsanti žmona išties yra puiki psichologė.

"Mes turime ir tradicijų, kurios mus tiesiogine žodžio prasme nuolat sujungia, pavyzdžiui, kiekvieną sekmadienį pietauti prie bendro stalo, nes dažnai valgome atskirai. Mums taip pat patinka keliauti – visada mašina, kad kuo daugiau pamatytume, nevaržomai galėtume keisti lankomą vietą. Kitaip tariant, pats procesas, kai keliauji po nepažįstamas vietoves, ir yra tai, kas abiem suteikia adrenalino ir norisi dar ir dar. Kartais ir Lietuvoje keliaujame, sustojame naujose vietose, visada kažką atrandame. Prisijungiame ir prie šiaurietiškojo ėjimo aistruolių, o jei savaitgalį niekur nekeliaujame – kartu su žmona geriame kavą, kartu gaminame, kartu filmą žiūrime. Kaip visi žmonės", – apie laiką su artimaisiais pasakoja sutuoktiniai. Ir, žinoma, stengiasi su sūnumi pamėtyti kamuolį į krepšį ir suteikti jam pasitenkinimo, kad abu tėvai nė iš tolo neprilygsta jo sugebėjimams.