Iššūkiai Afganistane

Vytauto Didžiojo karo muziejus tęsia paskaitų ciklą apie įvairias karo specialybes. Šį kartą pakvietė kauniečius iš arčiau pažvelgti į karo medikų darbą. Su kokiais iššūkiais susiduria mūšio lauke dirbantys gydytojai?

Karo medicinos ekspertizės komisijos pirmininkas majoras Vilius Kočiubaitis buvo vienas pirmųjų Lietuvos karių, įžengusių į Afganistaną.

"Misijos – tai vieta, kur pratybose išmoktus dalykus reikia pritaikyti praktiškai. Ten viskas realu – realūs sužeisti kariai, realus skausmas ir negalima jokia klaida", – pastebėjo į Čagčaraną kelis kartus išsiųstas karo medikas.

Jis pasakojo, kad karo kamuojamame Afganistane teko gelbėti labai daug civilių. Sudėtingiausia buvo per pirmąją misiją. Šalyje nebuvo ligoninių, todėl reikėjo patiems iš turimų išteklių įsirengti operacines. Karo medikų pajėgos tuo metu taip pat nebuvo gausios. V.Kočiubaitis prisiminė, kad ne vienos sudėtingos operacijos metu jam asistavo dantų gydytojas.

Jis pasakojo, kad civilių sveikatos sutrikimai buvo labai įvairūs, dažnai nieko bendro neturintys su karu. Kaip pavyzdį pateikė situaciją, kai ant autobuso stogo važiuoja daug afganistaniečių, laikytis nėra kur, tad kai transporto priemonė staigiau stabdo, žmonės skrenda į priekį, griūva ir susižaloja.

Misijos metu teko gydyti ir vaikus. Majoras pasakojo, kad pagal specialybę jis anesteziologas, tačiau greitai tapo vaikų gydytoju, o mažieji pacientai prie jo labai prisirišdavo ir dažnai sekiodavo paskui.

"Atneša kūdikį, prašo, kad gydyčiau. Siunčiu pas pediatrą, tačiau tėvas sugrįžta dar kartą. Stebuklingu būdu pagydžiau, nors jis tiesiog viduriavo. Tada man pradėjo tempti visus vaikus ir taip tapau vyriausiuoju pediatru. Tai iš manęs kolegos juokėsi. Kai antrą kartą važiavau į Afganistaną, gydžiau beveik vien vaikus", – šypsojosi karo medikas.

Netrūksta darbo

"Mūšio metu pats pirmasis ir svarbiausias etapas, kai karys pats sau arba kitam kariui suteikia pirmąją pagalbą. Tai momentas, nulemiantis tolesnį kario gydymą. Kitas etapas "Rolė 1" prasideda, kai karys evakuojamas į medicininės paramos vienetą. Čia jis turi atsidurti ne vėliau kaip per valandą nuo sužeidimo", – pasakojo Karo medicinos rezervo medicininės paramos vieneto vadas kapitonas Joris Ragaišis.

Tokie medicininės paramos vienetai būna išsidėstę maždaug 6 km nuo aktyvios karo veiksmų zonos.

"Karo medikai dirba ne tik karo metu. Taikos metu mes turime daug darbo. Privalome pasirūpinti sunegalavusių karių sveikata, patikrinti į karo tarnybą pašauktų asmenų sveikatą. Dalyvaujame bendrose Lietuvos kariuomenės rengiamose pratybose, nuolat keliame kvalifikaciją ir tobuliname įgūdžius", – sakė J.Ragaišis.

Jis užsiminė, kad karo medikais gali būti ir civilinėse gydymo įstaigose dirbantys gydytojai. Jie laisvu nuo darbo metu vyksta į mokymus, o karo atveju yra pasiruošę kartu stoti į bendrą rikiuotę. Tokie gydytojai priklauso karo rezervo tarnybai.

Paramediko savybės

Pasak karo medicinos ekspertų,  šis darbas yra įdomus, tačiau skirtas tikrai ne kiekvienam.

"Karo medicinoje yra trys lygiai – karo medikai, gydytojų padėjėjai ir slaugytojai. Pas mus yra įvairių gydytojų – šeimos, odontologų, anesteziologų. Aš pats – toksikologas", – sakė kapitonas J.Ragaišis.

Jis užsiminė, kad karo medikas yra savotiškas dviejų profesijų darinys. Tai kario ir gydytojo sintezė: privalomos ir medicinos žinios, ir mokėjimas prisiderinti prie karo sąlygų, karinis pasirengimas.

"Reikalingas ir vidinis nusiteikimas bei ryžtas paskirti gyvenimą šiai specialybei. Ji gerokai skiriasi nuo kitų civilinių darbų. Tai nėra lengva, bet man – tai vienas įdomiausių darbų. Pats tarnauju beveik 24-erius metus. Čia tenka įveikti iššūkius, kurių paprastame gyvenime nelabai sutiksi", – pastebėjo Karo medicinos rezervo medicininės paramos vieneto vadas.

Tai nėra lengva, bet man – tai vienas įdomiausių darbų. Pats tarnauju beveik 24-erius metus. Čia tenka įveikti iššūkius, kurių paprastame gyvenime nelabai sutiksi.

Psichologinė parama

Karo psichologas kapitonas Mantas Gricius pasakojo, kad labai svarbu kariams skirti dėmesį, kad jie galėtų susikaupti, išgyventi netektis, būti pasiruošę įvairioms situacijoms.

"Kai buvo sugrąžinti šauktiniai, daug kas juokavo, kad grįžta verktiniai, bet tai nėra išpaikintos kartos nuopelnas. Žmonės visada jautė nerimą prieš karo tarnybą. Gerą pasirengimą tarnybai ir pergalę dažnai lemia ne gera technika, bet nuotaika", – įsitikinęs M.Gricius.

Kariuomenės psichologams tenka dalyvauti ir karių atrankoje, padėti jiems prisitaikyti naujoje aplinkoje. Neišvengiama ir indvidualių konsultacijų.

Kapitonas M.Gricius pasakojo, kad, norint tapti karo psichologu, būtina baigti studijas aukštojoje mokykloje, atlikti karinę prievolę, apie 3–5 metus tarnauti kariuomenėje ir nuolat tobulėti.

"Dar reikia ir imuniteto "komforto zonos" stokai, nes yra įvairiausių iššūkių. Reikia susitaikyti, kad tau gali paskambinti bet kuriuo paros metu ir iškviesti. Tenka kalbėtis su kariais, kurie turi šeimos problemų, vargina kario gyvenimas ir pan. Karys yra labai specifinė profesija, todėl būna įvairiausių krizinių situacijų, ypač visiems sunku, kai reikia atsisveikinti su žuvusiu kolega", – pastebėjo psichologas.

Istorija

Karo medicinos ištakos siekia antikos laikus. Tuomet gydytojų iššūkiai būdavo pasirūpinti sužeistais kariais, kadangi net menkutis sužeidimas galėjo reikšti kario mirtį, nes medicina nebuvo pažangi, todėl buvo didelė tikimybė per žaizdas užkrėsti kraują.

Karo medicina vystėsi bendrai su pasauline. Tiek mūšio lauke, tiek stacionarioje ligoninėje buvo naudojami tie patys įrankiai. Tiesa, dažnai jie būdavo labai primityvūs, šiuolaikiniam žmogui kelia šiurpą. Pavyzdžiui, jei karo zonoje kariui tekdavo amputuoti galūnes, jos būdavo pašalinamos tiesiog su paprastu pjūklu, vėliau sustabdant kraujavimą.

Dabartinės Lietuvos karo medicinos ištakos siekia šimtmetį. Tuomet ši sritis buvo vadinama sanitarija. Karo istorikė Lina Kasparaitė-Balaišė pasakojo, kad buvo pakviesti gydytojai profesionalai, tačiau atsiliepė tik dešimt medikų, tad pirmosios karo medikų pajėgos buvo itin negausios.

"Pirmaisiais metais karo medikai dirbo labai sudėtingomis sąlygomis, nebuvo nei tinkamų priemonių, nei evakuacijos transporto. Jei pritrūkdavo tvarsčių, naudodavo naminę drobę, kurią dažnai skalbdavo ir naudojo antrą kartą. Jei nebūdavo vatos, dezinfekuodavo pakulas ir jomis tvarstė", – pasakojo istorikė.