XIX a. čia, buvusioje Pažeskaja (Pažų) gatvėje, sename dviejų aukštų mūriniame name (dabar L.Zamenhofo g. 5) gyveno Aleksandro (Senderio) ir Godės Zilbernikų šeima. Šeimos tėvas, kilęs iš Žemaitijos, buvo muilo fabrikėlio bendraturtis; motina buvo kilusi iš Balstogės. Jie išaugino aštuonis vaikus, kurių jauniausioji, Klara (Keila) 1887 m. ištekėjo už gydytojo, esperanto kalbos kūrėjo L.Zamenhofo.

Lemtinga pažintis

Liudvikas (Lazaris) Zamenhofas gimė Balstogėje, vėliau šeima persikėlė į Varšuvą. Pasimokęs Maskvos universitete, Varšuvoje gavęs medicinos daktaro laipsnį, kurį laiką jis vertėsi gydytojo praktika Veisiejuose, kur gyveno jo vyriausioji sesuo Fani (veisiejiečiai tuo didžiuojasi ir netgi pastatė jam paminklą), bet vėliau grįžo į Varšuvą.

Kartą Klara Zilbernik atvažiavo į Varšuvą aplankyti ten gyvenusios sesers Rozalijos ir sutiko Liudviką. Manoma, kad pirmą kartą L.Zamenhofas atvyko į Kauną pas būsimus uošvius prašyti Klaros rankos 1887 m. Jaunikis labai patiko nuotakos tėvui. Jis netgi gavo iš jo nemažą pinigų sumą pirmam esperanto vadovėliui išleisti – tais pačiais 1887-aisiais vadovėlis buvo išleistas rusų, lenkų, prancūzų ir vokiečių kalbomis.

Metais vyresnė Klaros sesuo, Tereza Kocinienė (Zilbernik), ištekėjusi už Kauno gydytojo Isidoro (Izraeilio) Kocino, 1937 m. Kauno esperantininkų žurnale "Litova Stelo" ("Lietuvos žvaigždė") rašė: "Kai Zamenhofas savo artimiesiems pasakė apie ketinimą išleisti knygą apie tarptautinę kalbą, jie palaikė jį nenormaliu žmogumi. Tik mano miręs tėvelis suprato Zamenhofą, mielai parėmė jį, davė jam reikiamų lėšų leidybai." Tereza teigė, kad tėvas buvo pasakęs seseriai: "Tavasis Lazaris yra genijus, jo laukia šventa misija."

Pirmieji namai

Pirmą kartą atvykęs į Kauną L.Zamenhofas apsistojo I. ir T.Kocinų bute Nikolajaus prospekte. Butą Kocinų šeima nuomojosi kampiniame name Laisvės al. 82 / Maironio g. 17.

Tai tas pats namas, kuriame buvo garsioji Perkausko cukrainė, kino teatras "Palas", vėliau "Monikos" kavinė ir, pagaliau, sovietinė "Orbita". Anuomet namas dar buvo vieno aukšto, priklausė F.S.Vitkindui ir jokių kavinių jame dar nebuvo. 1890 m. F.S.Vitkindo našlė Lidija Vitkind-Rabinovič perstatė senąjį vienaaukštį į dviejų aukštų namą su trišoniu erkeriu kampe (projektavo gal pusę tuomečio Kauno sukūręs architektas Nikolajus Andrejevas); tada atsidarė ir cukrainė, o 1910 m. Kocinai iš L.Vitkind-Rabinovič namą nusipirko. 1928 m. namui buvo pristatytas trečias aukštas, o 1931 m., mirus vyrui, Klaros Zamenhof sesuo Tereza Kocinienė namą paveldėjo; pirmame aukšte ji atidarė kavinę "Lituanica", vėliau pervardytą "Monika", antrame – viešbutį "Noblesse". Sovietiniais laikais čia veikė populiarioji "Orbita". 1999 m. namą nusipirko tuometis Vilniaus bankas, vėliau jis priklausė SEB bankui, kuris šiais metais iš jo išsikėlė.

Zilbernikų šeimos nariai netrukus tapo esperantininkai: Aleksandras Zilbernikas susirašinėjo su savo žentu esperanto kalba, prenumeravo esperanto žurnalą; Isidoras ir Tereza Kocinai buvo Kauno esperantininkų draugijos nariai, jų sūnus, L.Zamenhofo sūnėnas Borisas Kocinas kartu su Adomu Jakštu-Dambrausku 1905 m. dalyvavo Prancūzijoje, Pajūrio Bulonėje, surengtame Pirmajame pasaulio esperantininkų kongrese.

Šeimos istorija

Grįžkime į senamiestį. Čia, šalia Zilbernikų namo stovinčioje vadinamojoje Neviažskio sinagogoje įvyko L.Zamenhofo ir K.Zilbernik vestuvės.

Galima tik įsivaizduoti, kaip susirinkę svečiai šoko namo kieme. Po vestuvių jaunieji išvažiavo į Varšuvą, o kai 1889 m. atvyko aplankyti Klaros tėvų, jau turėjo sūnų Adomą; pasilikusi Kaune Klara pagimdė čia dukrą Sofiją. Trečias Zamenhofų šeimos vaikas, duktė Lidija, gimė Varšuvoje. Adomas Zamenhofas vienu metu gyveno pas senelius Kaune ir čia baigė gimnaziją. Aleksandras Zibernikas lydėjo anūką į Varšuvą pas tėvus, čia susirgo ir mirė; palaidotas Varšuvos žydų kapinėse.

XX a. pirmoje pusėje namas priklausė skudurininkui Giršai Šteinui, jis namą suremontavo pasitelkęs vokiečių inžinierių. Pasakojama, kad name išliko senos žydiškos interjero detalės (tokios, kaip mezusų dėklai prie durų). Sovietiniais laikais name veikė antrinių žaliavų supirkimo punktas (tikriausiai skudurininkas būtų apsidžiaugęs), buvo butai. Kieme išliko Kauno senamiesčiui būdingi į antrą aukštą vedantys laiptai su galerija, aptverti medine tvorele.

Liūdesio ženklai

Visi trys L.Zamenhofo vaikai žuvo per holokaustą. L.Zamenhofo anūkui, jo sūnaus Adomo sūnui, gimusiam 1925 m., pavyko pabėgti iš Varšuvos geto, o jį priglaudę žmonės davė jam lenkišką vardą – Krištofas Zaleskis, kurį jis vėliau pasiliko ir sujungė su savuoju.

Šiandien žymus inžinierius Luisas Christophe'as Zaleskis-Zamenhofas gyvena Prancūzijoje, turi dvi dukteris. Jis buvo atvykęs į Kauną 1993 m., kai suremontuotame jo prosenelių name buvo atidaryta Lietuvos esperantininkų sąjungos būstinė.

Namas, apie kurį jubiliejaus proga buvo rašyta spaudoje, kad jame yra ne tik gausios Esperantininkų sąjungos susirinkimų ir kursų vieta, bet ir 4 tūkst. knygų biblioteka, atrodo apleistas. Prie pagrindinių durų auga žolė; tik baltais dažais ant pašto dėžutės užrašytas "esperanto" primena praeiviams, kodėl ši gatvė pavadinta L.Zamenhofo vardu.