Kaunas nykstantis ir išnykęs: Laisvės alėjos kinas (III)

Diskusija dėl autorystės

Mįslinga vieta – dingęs pastatas, kurio fasadas laikomas vienu puikiausiu Kauno (o kartais net visos Lietuvos) art deco stiliaus kūriniu, bet dėl kurio autorystės specialistai nesutaria iki šiol, o jo vietoje stovinčiame Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT), sako, vaidenasi buvęs jo savininkas, kurio tapatybė taip pat neaiški. Ir žinoma, dingęs antrasis (po Žydų banko) Kauno pasažas, dingusiame, taip pat nežinia kieno projektuotame name su vienu bohemiškiausiu Kauno restoranu.

Sklypas, kurį visą dabar užima NKDT, buvęs didžiulės Jankelio Frumkino valdos dalis, priklausė Borisui (ar Bereliui) Kupricui. Vietoje čia stovėjusių medinių namukų jis pasistatė du pastatus: 1928 m. kino teatrą kieme, o 1929 m. – trijų aukštų gyvenamąjį namą Laisvės alėjoje. Stebina šių statybų eiliškumas: kaip pirmieji kino teatro lankytojai turėjo į jį patekti, kai priešais buvo statybų aikštelė, ir kaip ši situacija paveikė B.Kuprico verslą, lieka neaišku.

Tradiciškai gražiojo kino teatro autorystė priskiriama architektui Vladimirui Dubeneckiui. 2010 m. architektūros istorikė Jolita Kančienė rašė: "1927 m. jo ["Metropolitain"] projektą parengė žymus architektas Vladimiras Dubeneckis. (...) Patį kino teatrą jis suprojektavo sklypo gilumoje, o jo šonuose, arčiau Laisvės alėjos, – du atskirus nedidelius triaukščius korpusus, įrėminančius praėjimą link kino teatro ir sudarančius Kaunui būdingą pasažą. Tiesa, statant projektas buvo pakoreguotas, supaprastėjo fasadas ir salės forma, o vienas iš šoninių fligelių buvo sujungtas su kino teatru. Tikriausiai statybos techninę priežiūra vykdė ne pats V.Dubeneckis, o jo kolega Klaudijus Duž-Dušanskas (šis kartais minimas kaip "Metropolitain" autorius), tęsęs ir iš karto nebaigtų šoninių korpusų statybą."

O štai Kauno kino teatrų tyrinėtojas, istorikas Arvydas Surblys teigia, kad "kino teatrą "Metropolitain" projektavo statybos inž. arch. Klaudijus Dušauskas-Duž, statybos darbus prižiūrėjo inž. A.Macijauskas". Painiavą kartais aiškinama tuo, kad užsakymą gavo Dubeneckio ir Songailos kontora, kurioje K.Dušanskas-Duž dirbo. Taip projektas statybos leidimui gauti buvo pateiktas jo vardu, o statybos inspektorius Macijauskas jį tik patvirtino.

Naujausių tyrinėjimų autorė Lina Preišegalavičienė savo knygoje "Tautinės modernybės architektas: Vladimiro Dubeneckio gyvenimas ir kūryba 1888–1932" apgailestauja, "kad vis dar yra abejojančių, jog 1928 m. pastatyto kino teatro autorius V.Dubeneckis. Ypač žinant apie išlikusius architekto ranka pieštus eskizus, brėžinius ir piešinius, iliustruojančius gana sudėtingo plano statinio Laisvės al. bei kiemo fasadus". Minėtų V.Dubeneckio eskizų gausa vaizduoja, deja, nerealizuotus pastatų variantus: karpytas kino teatro frontonas iškyla virš jį įrėminančių dviejų priešakino Laisvės alėjos namo korpusų. Tačiau be prastos kokybės nuotraukos bei sovietiniais metais, prieš nugriaunant, padarytų brėžinių, išliko ir vienas realizuoto fasado eskizas, rodos, pieštas paties V.Dubeneckio ranka, kuris šį istorijos ginčą išsprendžia pastarojo naudai.

Tas pats neaiškumas lydi ir minėtą Laisvės alėjos namą. Pradžioje buvo planuojama čia pastatyti du atskirus korpusus, tarp kurių turėjo prasidėti pasažas, bet 1929 m. pastatytas vientisas trijų aukštų su atiku modernistinių formų namas su aukšta, per du aukštus į pasažą vedančia broma fasado viduryje. 1930 m. ši broma buvo sumažinta iki vieno aukšto, o virš jos įrengtos patalpos su aptakiu balkonu. Susidaro įspūdis, kad užsakovai, Kupricų šeima, niekaip negalėjo apsispręsti, kokio namo jie nori. Išlikęs ir pirmas V.Dubeneckio fasado eskizas, kuriame namas yra keturių aukštų su laiptuotu atiku, vainikuojamu skulptūrine kompozicija; fasado centre – virš įvažiavimo iškylantis lenktas erkeris; tarpuaukščiai bei po atiku esantis karnizas gausiai dekoruoti, o įvažiavimas akcentuotas dviem žibintais.

Pompastika ir skolos

1928 m. pabaigoje dar ne iki galo įrengtas kino teatras buvo labai iškilmingai atidarytas: dalyvavo pirmosios Kauno ponios Sofija Smetonienė ir Matilda Voldemarienė, diplomatinio korpuso nariai bei kiti garbūs svečiai. Tuo metu, pasak spaudos, "visuomenės gausingi būriai spietėsi aplink teatrą".

Ne viskas aišku ir dėl kino teatro savininkų: kartais rašoma, kad Borisas ir Berelis Kupricai – tai du skirtingi asmenys, tėvas ir sūnus. Visgi labiau tikėtina, kad tai tas pats asmuo (šalia žydiško vardo "Berelis" vartojęs ir surusintą jo formą "Borisas"; tokia vardų asimiliavimo praktika buvo dažna ne tik carinėje Rusijoje, bet ir Sovietų Sąjungoje), buvęs ir kino teatro "Triumf" savininkas, taigi, kino versle ne naujokas.

Jam mirus 1933 m., pasirodė, kad vos penkerius metus gyvavęs verslas prasiskolinęs, mokesčiai nesumokėti. Sūnus Dovydas Kupricas ir dukra Viera Kupricaitė-Goldbergienė praskolinto palikimo perimti nenorėjo ir visai valdai buvo paskelbtos varžytinės. D.Kupricas dargi susirinko daiktus ir iš kreditorių (o gal ir iš žmonos) pabėgo į Rygą. Tuomet Kauną sukrėtė šeimos tragedija – likusi viena Kuprico žmona Chana (ar Chaja) nusižudė.

1935 m. šeima "Metropolitain" išnuomavo "Forum" kino teatro savininkams Bandzevičiui ir Mikševičiui, iš kurių 1939 m. jis perėjo kino teatro "Kapitol" ir kino filmų nuomos kontoros "Ars" savininkui Leo Fallsteinui. Pastarasis gyveno Taline, o savo įgaliotiniais Kaune paliko tuos pačius Bandzevičių ir Mikševičių; pats D.Kupricas liko "Metropolitain" direktoriumi. Tais pačiais metais Adolfui Zalcbergui buvo parduotas ir namas Laisvės alėjoje.

Išskirtinė akustika

Kino teatro "Metropolitain" salė, talpinanti 800 žiūrovų, tais laikais buvo įspūdinga. Ji turėjo balkoną, po kuriuo salės gale buvo įrengtos ložės. Jau atidarymo metu buvo pastebėta, kad "puiki salės akustika kelia mintį, jog šis teatras geriau tiktų operetei nei kino teatrui". Vienu metu buvo netgi svarstoma čia perkelti Dramos teatrą, kuris ankštose Valstybės teatro patalpose jautėsi operos skriaudžiamas. 1935 m. "Lietuvos žinios" rašė, kad "Metropolitain" savininkas sutiko parduoti pastatą Valstybės teatrui, tačiau Vyriausybė bei valstybės biudžeto komisija nutarė, kad jo prašoma kaina per didelė; esą "už tokią sumą dabar galima pasistatyti ir naujus rūmus". Naujų rūmų, aišku, niekas nepastatė, o galiausiai Kauno dramos teatras atsidūrė būtent šiuose rūmuose.

Salė pasirodė tinkama net simfoninio orkestro koncertams: 1934–1935 m. sezone čia grojo Vinco Kudirkos simfoninis orkestras, suburtas Antano Makačino, Juozo Karoso, Vlado Motiekaičio ir Leibos Hofmeklerio. Orkestro sekmadieniniai koncertai, pasak Vlado Jakubėno, pritraukė "didelį skaičių publikos". Tačiau "nepaisant Švietimo Ministerijos suteiktos paramos, šie koncertai ilgainiui negalėjo išsilaikyti".

Pirmaeilis dansing-baras

Populiarus tarp kauniečių buvo Laisvės alėjos name įsikūręs baras-restoranas "Pale-Ale". Anglišką baro pavadinimą kauniečiai tardavo lietuviškai – "palė alė". 1930 m. pabaigoje laikraštis "Lietuvos aidas" rašė, esą Kaune iki tol stygo "didmiestiškos" kavinės, ir štai tokių kavinių pradėjo atsirasti:

"Naujiems Metams ruošiama atidaryti nauja kavinė pasažo į kinoteatro "Metropolitain" naujųjų namų prie Laisvės al. antram aukšte. Čia būsiąs tam tikras kafešantanas. Ten pat apačioje būsiąs atkeltas "Bar Pale-Ale."

Nežinoma, ar tuomet buvo kalbama apie vieną ar dvi pasilinksminimo vietas, tačiau žinoma, kad 1932 m. visus namo aukštus jau užėmė būtent "Pale-Ale", reklamoje pristatomas kaip "pirmaeilis dansing-baras", kur groja Jašos Levinsono orkestras. Baras "siūlo didelį pasirinkimą įvairių šaltų ir šiltų užkandžių", čia "geriausi vietos ir užsienio gėrimai", vakarais "vietos ir užsienio artistai", galima užsisakyti "atskirus kabinetus" (su užuolaidomis vietoj durų).

Pirmame namo aukšte buvo jaunimo pamėgtas baras, antrame ir trečiame – vienas brangesnių restoranų pasiturinčiai publikai. 1932 m. "Lapas" pagiežingai rašė: "Publika čia tikrai riebi, miesčioniška, atsiganiusi. Pinigingi biznieriai ir be skonio ultramoderniškos ponios (...) Kuklus inteligentas čia nesirodo."

Neilgai veikęs restoranas "Palė-Alė" liko tiek studentų, tiek "kuklių inteligentų" atsiminimuose. "Modernų" restoraną prisimena Antanas Venclova: "Apačioje mėgėjai užbėgdavo paskubomis išlenkti stiklo alaus, o viršuje, antrame aukšte, prie buteliais apstatytų staliukų vakarais sėdėdavo publika, valgydavo, gerdavo, šokdavo. Kada ne kada ir mes čia užsukdavome valandžiukę. Trečiame aukšte buvo atskiri kabinetai, kuriuos samdydavos uždaresnės kompanijos vardadieniams, gimimo dienoms paminėti..."

Juozą Keliuotį "Pale-Ale" aplinka piktino: "Visą laiką triukšmingai groja džiazo muzika. Kelios poros mėgina šokti. Bet gali tik pasistumdyti minioje, nes kavinė jau pilna žmonių. Beveik visi rūko, ir dūmų debesys plaukioja po visą šią girtą salę. Sunku kvėpuoti, o dar sunkiau kalbėtis. Visi šūkaliuoja, kumščiais daužo stalą, bučiuojasi ir skaldo vienas kitam antausius. Mane apima siaubas. Paryžiuje daug buvau lankęs kavinių, bet tokio apdujusio triukšmo nebuvau matęs."

Be restorano, name veikė kirpykla, kino filmų nuomos kontora "Fortuna Film" (1932 m. bankrutavo), parduotuvės ir salonai (rašoma, kad vienu metu čia veikė moteriškų drabužių parduotuvė madingu pavadinimu "Fru-Fru" su manekenais prabangiose vitrinose).

1934 m. vietoje "Pale-Ale" atsidarė garsi kavinė "Aldona", kurioje mielai rinkdavosi Kauno intelektualai: Balys Sruoga, Vincas Krėvė-Mickevičius, Levas Karsavinas, Paulius Galaunė, Petras Vaičiūnas ir kiti. Lankėsi ir jaunesnioji karta: Petras Cvirka su Venclova. "Aldonos" savininkas buvo garsios Perkausko cukrainės paveldėtojas.

1934 m. spalio 5 d. "Lietuvos aido" žinutės antraštė skelbė: "A.Perkausko kavinė virto Aldona." Žinutėje buvo rašoma: "A.Perkausko kavinė Kaune išsilaikė jau 37 metus. Ilgai buvo vienoje vietoje. Ir patarnautojus [iš]laikė dar iš tų laikų, kur ir ligšiol negalėjai susikalbėti gerai lietuviškai. Dabar ši kavinė persikėlė į naują vietą, kur kadaise buvo baras "Pale-Ale". Patalpas atsiremontavo, visur švaru. Apačioje – pyragaičiai, kava, alus ir keliolika staliukų nuolatiniams dieniniams lankytojams. Viršuje, kaip Kaune, pirma tokia erdvi kavinės salė, specialiai vyno (vietinio) bufetas, muzika, vakarais šokiai. Visos naujos patarnautojos, jau tokios, su kuriomis galima gerai lietuviškai susišnekėti. Uniformuotos. Ir kavinės vardas visai naujas: "Aldona". Vakar atidaryta. Jaunasis p. Perkauskas pirmučiausia kava pavaišino spaudos atstovus. Pasisakė laikysiąs specialiai laikraštininkams nuolat rezervuotą geriausią stalą viršuje. Business is business."

Per komediją dramos link

1940 m. abu pastatai buvo nacionalizuoti ir juose įkurtas naujas Kauno muzikinės komedijos teatras (pats laikas buvo komedijoms!). 1945 m. jis tapo Kauno jaunimo ir muzikinės komedijos, kiek vėliau – Jaunojo žiūrovo teatru, ir užėmė ne tik šiuos, bet ir šalia esančius Laisvės alėjos namus tarp kurių ir šiandien įeinama į Kauno dramos teatro kiemą.

Pagaliau 1950 m. kilo sumanymas kino teatrą ir priešais jį esantį namą perstatyti į naują teatro pastatą. Pirmas architekto Kazimiero Bučo ir inžinieriaus Jono Putnos 1953 m. parengtas projektas buvo dekoratyvaus "stalinistinės" architektūros stiliaus. Nespėjus jo nerealizuoti, laikai pasikeitė: 1956 m., po Stalino mirties, išėjo SSKP nutarimas "Dėl projektavimo ir statybos nesaikingumo pašalinimo", ir tais metais projektas buvo pakoreguotas naujos "partijos linijos" dvasia.

Gerai, kad "nesaikingumas" nebuvo visiškai pašalintas: liko ir šiandien pastato fasadą puošia modernistinės skulptūros, vaizduojančios žmonių figūras tautiniais drabužiais. Jų autorius – skulptorius Romualdas Kazlauskas. Naujas, keturių aukštų jau Kauno dramos teatras buvo baigtas tik 1959 m. Vakarais jis švietė neoniniais iliuminacijos vamzdeliais. Įgilintas pagrindinis įėjimas sudarė atvirą prieangį, kuriame prieš spektaklius renkasi žiūrovai.

Pagrindinis naujo pastato tūris išsaugojo senojo kino teatro struktūrą: salė išliko beveik nepakitusi, tik balkonas buvo pratęstas į šonus, o apačioje, vietoje ložių, buvo įrengtos apartinės (jos ir šiandien yra). Scena, suprantama buvo padidinta, pristatytas dekoracijų sandėlis. Buvusi kino teatro fojė buvo papuošta kolonomis, šone prie jos atsirado "kišenėlė". Visa tai ir šiandien gali matyti NKDT žiūrovas: pasitelkęs vaizduotę jis netgi gali pasijusti esąs senajame teatre "Metropolitain". Tik vietoje pasažo ir dalies senojo namo atsirado ilgas vestibiulis su rūbine. Kartais sakoma, kad NKDT kieme yra seno kino teatro pastato likučiai. Iš tikrųjų jokių likučių kieme pamatyti negalima, nes dabartinis kiemo fasadas su tarnybiniu įėjimu susiformavo kaip tik išplėtus abu pastatus 1959 m.

Rekonstruoti senąjį teatrą buvo nuspręsta 2004 m., Projektas buvo parengtas Algimanto Kančo studijos. Dėl lėšų stygiaus 2005 m. prasidėjusi rekonstrukcija buvo baigta tik 2015 m. (tuo metu, nuo 2010 m. pastatas jau buvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą).

Pastate buvo įrengtos net dvi papildomos salės. Viena jų sudarė stiklinį penkto aukšto "antstatą" virš pagrindinio fasado. Žiūrovai labiausiai pajuto scenos patobulinimą ir, žinoma, tai, kad rūsyje buvusi kavinė buvo perkelta į "pasažo" foję, o joje buvę tualetai nukeliavo į rūsį (originaliame kino teatro pastate tualetai buvo antrame aukšte). Kiti pakeitimai buvo padaryti tarnybinėse patalpose.

Rekonstrukcijos metu teatras išgyveno sunkų laikotarpį. Tada sklido kalbos, kad senasis nežinia kurio nelaimingo Kuprico vaiduoklis užsirūstino ir trikdė darbą tiek statybininkams, tiek aktoriams ir režisieriams, ir po rekonstrukcijos jo niekas daugiau nematė.