Užgeso šviesulys
Būna žmonės-šviesuliai ir būna žmonės-žvakės. Pastariesiems lemta liepsnoti ir lėtai gesti, priešingai nei šviesuliams, kurių praradimas žmoniją pasmerkia tamsai. Vis dėlto žodis "tamsa", kai kalbama apie teatrologę, literatūrologę, visuomenės ir kultūros veikėją profesorę I.Veisaitę, netinka.
"Tokie žmonės nepakeičiami. Kaip ir Leonidas Donskis. Tačiau lieka viltis, kad jų pasėta sėkla ir pamokos pakeis kitus", – nors ir skaudančia širdimi žodžius apie šviesaus atminimo I.Veisaitę daugybę metų ją pažinojusi Birutė Garbaravičienė rinko gan lengvai. Anksčiau esą buvo paprasčiau rašyti, nei kalbėti. Todėl net per didesnius giminės susibūrimus, prieš pasisakant artimiesiems, jaudulys kutendavo jos paširdžius. Tačiau gyvenimo pamokos ir Dievo siųsta pažintis su I.Veisaite, filologę, žurnalistę, redaktorę ir visuomenės veikėją B.Garbaravičienę išmokė savo mintis reikšti taip pat lengvai, kaip iki tol popieriumi slydo jos plunksna.
"Iš I.Veisaitės išgirdau tokius žodžius: "Tiesos sakymas – laisvės įrodymas, o iš melo atpažįstama vergija", – anot B.Garbaravičienės, tai tik viena iš daugelio auksinių frazių, išskridusių iš profesorės lūpų ir nutūpusių ją pažinojusių žmonių širdyse. Tokių būta tūkstančiai. Antai, išėjus šviesuolei, perlus iš prisiminimų rankiojo kultūros istorikas Aurimas Švedas, savo knygoje aprašęs profesorės gyvenimo istoriją. Oskaras Koršunovas, kurio vaikams ji dėstė literatūrą. Literatūrologas, semiotikas Kęstutis Nastopka, kartu su profesore dirbęs ir Vilniaus pedagoginiame universitete, ir Atviros Lietuvos fonde, ir daugelyje kitų kultūros barų.
I.Veisaitė pabrėždavo, kad tiesos sakymas – laisvės įrodymas, o iš melo atpažįstama vergija.
Pokalbiai su prezidentu
Itin šiltus bičiuliškus santykius su I.Veisaite ilgus metus puoselėjo ir prezidentas Valdas Adamkus. Jiedu neretai susitikdavo "Santaros-Šviesos" judėjimo suvažiavimuose, o judviejų pokalbiai, nesvarbu, kokia tema būtų, galėdavo tęstis ištisas valandas.
"Gal galime darsyk prisiminti ir pagerbti Ireną", – sužinojęs apie bičiulę, suplasnojusią angelo sparnais, V.Adamkus jaudulio persmelktu balsu kreipėsi į savo vardo bibliotekos-muziejaus valdybos pirmininkę B.Garbaravičienę.
Tada prisiminė paskutinį jų susitikimą, o širdies skausmą pavertė tekstu, kuriuo paprašė pasidalyti ir "Kauno dieną".
"Labai liūdna ir skaudi žinia Lietuvai: netekome I.Veisaitės…Netekome profesorės, šimtais skaičiuojamų straipsnių autorės ir knygų sudarytojos, veiklių kultūros ir viešojo gyvenimo organizacijų steigėjos ir vadovės. Netekome asmenybės, su kuria kalbėtis, klausyti Jos paskaitų, kartu dirbti ar tiesiog artimiau pabendrauti buvo didelė likimo dovana kiekvienam žmogui", – rašė Jo Ekscelencija.
Patyrusi skaudžiausias likimo negandas ir žiaurias tragedijas, pergyvenusi nacistinę ir sovietinę tamsą, I.Veisaitė, anot prezidento, tapo šviesuliu ne vienai kartai. Ji buvo iš tų žmonių, kurie, negailėdami savęs, visą gyvenimą nešė išmintį ir ramybę, geranoriškumą ir grožį. Bet kuri veikla, kurios tik ėmėsi I.Veisaitė, būdavo daroma profesionaliai, organizuotai ir nuoširdžiai gerbiant visus be išimčių bendro darbo dalyvius.
"Šioje asmenybėje derėjo talentas dirbti, talentas kurti ir talentas gyventi. Šiandien simboliškai galima pasakyti, kad visas I.Veisaitės gyvenimas buvo nesibaigianti paskaita – apie žmogaus dvasios tvirtumą ir paskirtį žemėje, apie gyvenimo prasmę ir grožį, apie ryšį tarp žmonių ir tautų, apie būtinybę kalbėtis ir klausytis, atsiprašyti ir atleisti. Šių I.Veisaitės paskaitų auditorija buvo visa Lietuva. Ir jeigu mūsų valstybėje radosi, randasi ir ateityje rasis daugiau žmogiškosios ramybės, šviesos ir išminties, jeigu mūsų viešajame gyvenime bus daugiau pagarbos ir susikalbėjimo, tai – ir neabejotinas I.Veisaitės nuopelnas, už kurį mintyse ne vienas tariame: Ačiū Jums, Profesore. Ačiū, Irena", – prezidentas V.Adamkus pasidalijo širdį virpinančiu įrašu.
Stojo mūru už kitus
Paskutinį kartą su I.Veisaite B.Garbaravičienė kalbėjo rugsėjo pradžioje, per savo gimtadienį. Tąkart, kaip ir visus ankstesnius kartus, teatrologė pokalbį pradėjo kreipiniu "miela mano".
"Taip ji kreipdavo į visus, o paskui dar išklausinėdavo, kaip sekasi tiems, su kuriais bendrauju ir kuriuos ji žino", – savo prisiminimais B.Garbaravičienė tik darsyk paliudijo, kad šviesuolei svarbiausia buvo žmonės.
Pastaruosius I.Veisaitė traukė kaip magnetas. Savo inteligencija ir išmintimi, savo pasaulietišku požiūriu ir vidine ramybe. Sutiktųjų ji neskirstė pagal išsilavinimą, tikėjimą, grožį ar kitas savybes ir pasirinkimus – priėmė visus su savo trūkumais ir privalumais, o įsileidusi į savo pasaulį, nepaisant moteriško trapumo, stojo mūro siena, vos tik pajutusi jiems kylančią grėsmę – nepagrįstą kritiką, netoleranciją.
"Kartu su L.Donskiu rengėme laidą "Be pykčio". Ireną kvietėme gal tris kartus!" – anot visuomenės veikėjos B.Garbaravičienės, I.Veisaitė buvo neapsakomai įdomi pašnekovė.
Nepaprasta ir jos gyvenimo istorija, apglėbusi keturias skirtingas epochas – tarpukarį, pirmosios sovietinės ir nacių okupacijos laiką, sovietmetį, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ir įtvirtinimą. Tiesa, visuomenininkė apie savo gyvenimą niekada daug nekalbėjo, į prisiminimus nesileido. Gyveno dabartimi, ateitimi ir nesiliovė vienyti tautų.
"Būsiu žydė, kol pasaulyje gyvens bent vienas antisemitas, ir esu lietuvė, nes myliu savo tėvynę, – atkartojusi žodžius, kurie ne sykį skambėjo profesorės lūpose, B.Garbaravičienė vėl prisiminė L.Donskį. – Buvo sakoma, kad jis geriausias žydas ir padoriausias lietuvis. Kaip ir Irena. Jos lietuviška-žydiška tapatybė buvo labai stipri. Ji buvo pasaulio žmogus."
Mano manymu, nė vienas komplimentas, nė vienas nuoširdžiai pasakytas žodis profesorei nėra per daug. Tik per mažai.
Ypatingos sąsajos
Itin stiprias sąsajas I.Veisaitė turėjo su Kaunu – gimtuoju, skausmo ir džiaugsmo miestu. Net ir išvykusi iš jo, profesorė, jei tik kojos nepakišdavo aplinkybės, atvažiuodavo čia bent kelis kartus per metus. Veiklos vaikystės mieste buvo sočiai.
"Vis dar noriu sakyti "yra", o ne "buvo"..." – B.Garbaravičienė pasakojo, kad pažinti Lietuvos kultūros ir pilietinės visuomenės šviesulį jai leido ne tik žurnalistės darbas, bet ir visuomeninė veikla, kurioje ji sukosi kartu su profesore.
Bene labiausiai B.Garbaravičienei įsiminė 1999-ieji, kai "Sugiharos fondas – diplomatai už gyvybę" pradėjo savo veiklą. Savaime suprantama, įkūrėjai sulaukė klausimų, kam reikalingas toks fondas. Būta ir labai nekorektiškų pasisakymų šia tema. I.Veisaitė į juos reagavo operatyviai. Tąkart surengė net spaudos konferenciją. Nuo tada profesorė aktyviai dalyvavo "Sugiharos fondas – diplomatai už gyvybę" veikloje, buvo valdybos nare, padėdavo nepasimesti Tolerancijos žmogaus rinkimuose.
"Ji visuomet padėdavo apsispręsti. Rasdavo kažkokį raktą, kaip, tarkim, buvo su Gintaru Varnu ir jo spektakliu "Getas". Ji atpažino esminį grūdą – tai skauda, bet reikia kalbėti. Ji visuomet buvo už tai, kad sugriautus tiltus galima atstatyti kartu su tais, kurie juos sugriovė. Ji buvo ta statytoja. Ji sugebėjo susikalbėti su visais be pykčio, su tolerancija", – Sugiharos fondo valdybos narė B.Garbaravičienė pasakojo, kad I.Veisaitė visuomet akcentavo santaiką tarp tautų.
Turtas – žmonės
Už pastangas puoselėjant lietuvių ir žydų dialogą, už litvakų kultūros paveldo tyrinėjimus, moralinio lietuvių-žydų dialogo paieškas ir skatinimus, 2002-aisiais Tolerancijos žmogaus titulas atiteko pačiai I.Veisaitei. Įvertinimų būta kur kas daugiau: Ketvirtojo laipsnio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinas, Barboros Radvilaitės medalis už nuopelnus kultūrai ir švietimui, Goethe's instituto medalis už viso gyvenimo veiklą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija, Lietuvos Respublikos ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Komandoro didysis kryžius už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje, Lenkijos Respublikos Seinų Tautų, kultūrų ir menų "Paribio" fondo apdovanojimas – "Paribio žmogaus" titulas. Šių metų birželį Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje I.Veisaitei įteiktas aukščiausias Vokietijos Federacinės Respublikos apdovanojimas – ordino "Už nuopelnus" Didysis kryžius. Pastarasis į jos rankas turėjo patekti dar kovą, tačiau dėl pandemijos ceremonija buvo atidėta. Vis dėlto gyvenimą ji matavo ne įvertinimais, o žmonėmis.
"Kartais mūsų kasdienybės banalybėje žodžiai netenka prasmės ir kai pasakai kilnesnę metaforą, žmonės ja suabejoja, ar to reikia. Mano manymu, nė vienas komplimentas, nė vienas nuoširdžiai pasakytas žodis profesorei nėra per daug. Tik per mažai, – nepaisant praradimo jausmo, B.Garbaravičienė džiaugėsi jai siųsta likimo dovana. – Ji viena iš tų žmonių, kuriuos buvo laimė pažinti. Taip, ji buvo dovana."
Naujausi komentarai