Likimo siųsti ženklai

Susitikusi su Danieliumi supratau du dalykus. Pirmiausia tai, kad ribos yra tik žmonių galvose. Antra – mano dviejų delnų dydžio rankinė, kurioje galima rasti viską, tik ne raktus, kai jų reikia, išties yra labai maža.

„Ką turiu savo kuprinėje? Viską, ko prireiktų, jei sugalvočiau keliauti šią akimirką. Pradedant pasu, baigiant kompiuteriu“, – Danieliui į rankas paėmus savo ištikimą palydovę, lydėjusią į Aliaską, aš darsyk žvilgtelėjau į savąją, permestą per petį. Kalbas apie kuprinės turinį nukėlėme vėlesniam laikui. Kur kas labiau knietėjo išgirsti apie kelionę, į kurią jei viskas klostytis pagal planą, Danielius leisis besibaigiant rudeniui.

„Aš tiesiog seku paskui ženklus. Kur jie mane veda, ten ir einu. Žiūrint chronologiškai, viskas prasidėjo 2019-aisiais, kai po bėgimo per Aliaską nuskridau į Čikagą, pas Amerikos lietuvius“, – D. Narauskas prisiminė merginą, kuri jam padovanojo kepurėlę su savo svajonių šalies užrašu.

Nors to paties apie šeštą pagal plotą pasaulio valstybę, apimančią Australijos žemyną, Tasmanijos salą ir daug mažesnių aplinkinių salų, lietuvis negalėjo pasakyti, tolesni ženklai keitė viską iš esmės. Maždaug po metų, ankstų rytą vaikščiodamas Santakos parke Danielius rado papūgą, kuri, kaip paaiškėjo, paplitusi būtent Australijoje. Iki tol ne itin mėgęs gyvūnus ir paukščius, jaunas vyras sparnuotį beprotiškai pamilo.

„Pypų Pypas – taip pavadinome papūgą, nes nežinojome jos lyties. Po aštuonių mėnesių ji nugaišo. Tuo metu aš buvau išvykęs į Norvegiją groti būgnais, draugė – į Angliją, o ji dienai liko viena. Man buvo didelis smūgis ir, jei atvirai, visa ši istorija nemažai prisidėjo prie mano sumanymo“, – kalbėdamas D. Narauskas iš kuprinės ištraukė piniginę ir parodė trečiąjį likimo siųstą ženklą – Australijos kortelę, kurią rado Glastomberio miestelyje Anglijoje.

Apsirūpinęs: Danieliaus savo kuprinėje turi viską, ko gali prireikti nenumatytoms kelionėms. / D. Narausko asmeninio archyvo nuotr.

Nematomas pasiruošimas

Trečiasis ženklas sudėliojo visus taškus, o prieš penkerius metus per Aliaską bėgęs Danielius sau išsikėlė naują tikslą pavadinimu „Australija“.

„Iš rinkodaros pusės labai blogai. Jei nori rėmėjų, nori žinomumo, tai reikia daryti reguliariai, bet tada tai nebūtų tikra. Užtai taip retai darau“, – kalbėjo jaunas vyras, visai neseniai planais apie savo didžiąją kelionę pasidalijęs viešojoje erdvėje.

Nufilmuoti kelių minučių vaizdo įrašą, kaip sako pats, prireikė maždaug dienos, o pasiruošimas tam, kas laukia, truko ketverius metus. Ledkalnį matuojantiems tik nuo išnirusios viršūnės, bet nematantiems, kas yra po vandeniu, suvokti tokius laiko matus, ko gero, sunku.

„Bet ką darant žmonės nemato užkulisių. Greičiausiai, kad žiūrėdami į kavinę, kurioje sėdi, jie taip pat galvoja, kad erdvės buvo įrengtos per kelias dienas, nors realiai iki tol buvo ilgai ruoštasi. Projektai, derinimai ir t. t.“, – D. Narauskas darsyk prisiminė savąjį kelią ir išbandymus.

Sykį išbėgęs į mišką, susuktas nežmoniško skausmo, jaunas vyras iš jo vos grįžo. Diagnozė – stuburo išvarža. Ne vienas sakė, kad vienintelė išeitis yra operacija, tačiau Danielius pasirinko kitus, jam priimtinesnius gydymo būdus. Lankėsi pas kineziterapeutus, daug mankštinosi. Trumpam net pakeitė gyvenamąją vietą ir kartu su drauge išvyko į salą, kur žmonės išgyja nuo nervų, sąnarių, odos ir kitų ligų. Vietos klimatas labai padėjo ir Danieliui.

„Galiausiai supratau: kai susitvarkysiu savo mintis, psichologiškai sudėsiu visus taškus ant i, tada pradės tvarkytis ir mano kūnas. Taip ir atsitiko, nugara pradėjo gyti“, – pasakojo keliautojas.

Universalus: jei ne bėga, tai su riedlente rieda. / D. Narausko asmeninio archyvo nuotr.

Susidraugavo su baimėmis

„Visa tai ne pabaiga. Kaip ir sakiau, svarbiausia – psichologinis nusiteikimas“, – nors D. Narausko kūnas stiprėjo, galva siuntė kitokius signalus. – Kūriau įvairias priežastis, kodėl geriau to nedaryti, kodėl ši idėja yra kvaila, neįmanoma ar pan. Visos tos priežastys buvo ir yra adekvačios. Kuo dažniau apie tai galvojau, tuo daugiau baimės įgavau. Kai reikėjo filmuoti videofilmą bėgimo per Australiją pristatymui, pats pastebėjau kaip mano rankos dreba, o balsas lūžta. Nusifilmavęs 10 sekundžių, sustabdydavau ir kokius 20 kartų apeidavau kambarį pirmyn, atgal. Tada vėl nusifilmuodavau 10 sekundžių ir vėl drebančiomis rankomis sustabdydavau.“

Galiausiai Danielius prisiminė kultinio filmo „Apocalypto“ frazę: „Fear is a sickness. It will crawl into the soul of anyone who engages it. It has tainted your peace already.“ Pastaroji keliautojui priminė vieną labai svarbią tiesą – kuo maitinsi savo protą, tas ir atsispindės realybėje. Danielius nusprendė neignoruoti baimių, priešingai – leido sau bijoti visko, kas yra ir kas bus. Juk baimė – prigimtinis instinktas, leidęs nuo senų senovės išvengti tam tikrų dalykų, kurie buvo pavojingi mums kaip individams.

„Paleidus projektą į viešumą, baimė pradėjo kristi žemyn šviesos greičiu. Po truputį atėjo ramybė ir pasitikėjimas savimi, vedami sveiko atsakomybės jausmo, kuris sakė, kad pradžia padaryta. Impulsas duotas. Dabar prasideda tikrasis darbas. Žinok, kad kelionė prasidėjo jau seniai ir dalis darbo jau įvykdyta. Dabar tereikia pagauti bangą ir pažabojant ją plaukti kartu“, – stiklinę šalto gėrimo prie lūpų priglaudė D. Narauskas.

D. Narausko asmeninio archyvo nuotr.

Kuprinėje – pudra kūdikiams

Koks yra Danieliaus tikslas? Visiškai vienam, neskaitant iš paskos riedančio karučio, perbėgti tolimiausią, vieną karščiausių, mažiausiai apgyvendintų ir vieną pavojingiausių šalių – Australiją. Iš viso apie 4 tūkst. km – panašiai kaip nuo Lietuvos iki Egipto. Tie, kurie yra bėgę per Australiją, tai darė pakrante, per asfaltuotus kelius, kur gausiai apsigyvenę žmonių.

Aš tiesiog seku paskui ženklus. Kur jie mane veda, ten ir einu.

„Mane traukia mažiausiai apgyvendintos pasaulio vietos, todėl renkuosi bėgti mažai ištyrinėtais keliais, per dykumas, vietinių žmonių gyvenvietes, kur nėra nei telefono ryšio, nei interneto, – Ar pavyks būti be tinklo, jungiančio visuotinius ir vietinius kompiuterių tinklus, D. Narauskas negalėjo atsakyti. – Nežinau, kaip bus šioje kelionėje. Jei atsiras rėmėjų, kurie norės, kad transliuočiau turinį, reikės pasirūpinti internetu. Saulės baterijomis įrenginiams krauti. Visa tai svers mažiausiai 9 kg“, – D. Narauskas grįžo prie savo kuprinės turinio, nuo kurios ir pradėjome pokalbį. Su savimi keliautojui teks pasiimti ne tik palapinę, miegmaišį, drabužius, avalynę, maisto, vandens, bet ir daugybę smulkmenų, kurių gali prireikti. Tarkime, kūdikiams skirtą pudrą, lengvinančią nutrintų vietų gijimą.

„Paskutinėje kelionėje ant kojų pirštų iškilo pūslių. Brolis patarė pasirūpinti pirštuotomis kojinėmis. Pats apie tai tikrai nebūčiau pagalvojęs!“ – keliavusius ir galinčius pasidalyti naudingais patarimais, D. Narauskas ragino nesikuklinti ir jam parašyti, tarkime, kaip vaduotis nuo karščio. – Tikrai yra būdų, kai kurie jų juokingi, aišku. Tarkime, sužinojau, kad yra liemenių su ventiliatoriais, kurie prisijungia prie išorinio įkroviklio ir labai gerai atvėsina kūną. Kaip tik žadu tokią liemenę atsisiųsti nors galima su kokio nors meistro pagalba ir čia susimontuoti.“

Apšilimas: bėgimas po Aliaską buvo triskart trumpesnis, tačiau ne mažiau įdomus. / D. Narausko asmeninio archyvo nuotr.

Laikas su savimi

Pagalvojus apie artėjančią kelionę, Danieliui kalasi sparnai, kuriuos retsykiais bando pakirpti aplinkiniai. Panašiai esą buvo ir Aliaskoje.

„Žmonės bandė įvaryti baimės. Klausė, ar pagalvojau, kas bus, jei mane suras meškos. Kaip jausis artimieji ir tėvai, jei ten žūsiu. Kelionėje sutikau viso labo šešias meškas, o tris iš jų – pačioje pabaigoje“, – D. Narauskui tai leido suprasti, kad kiekvienas žmogus skirtingai mato realybę, todėl iš artimųjų išgirdęs nuogąstavimų dėl skorpionų, jis iškart ėmė tikrinti statistiką. – Per 30 metų niekas nemirė nuo skorpionų įkandimų. Nuo gyvačių – irgi labai mažai. Pavojingi gali būti tik rujojantys kupranugariai. Taip pat laisvėje gyvenantis šuo dingas.“

Minčių į Australiją leistis su palyda, kaip tai daro kiti, Danielius neprisileido. Vyras įsitikinęs, kad visiems žmonėms reikia šiek tiek vienatvės – ši būsena ne tik padeda nurimti, bet ir sugrąžina jėgas, suteikia galimybę atsinaujinti.

„Aliaskoje vienas, be interneto, be telefono ryšio buvau mėnesį. Galvojau, bus baisu, bet tai buvo pats geriausias laikas“, – kaip ir dauguma mūsų priklausomybę nuo socialinių tinklų turintis D. Narauskas neslėpė, kad buvo momentų, kai jautė savotiškas interneto pagirias. Tokiomis akimirkomis jį gelbėjo telefono ekrano nuotraukos su įrašais ir komentarais. Danielius įsitikinęs: kai žmogus iš tikrųjų gali būti vienas – jis nėra vienišas. Vienišumas atsiranda tik todėl ir tik tada, kai mes negalime pabūti su savimi, kai slepiamės nuo kitų, kai iki galo nepasakome, ką jaučiame, ką galvojame, ko norime.

„Esu kalbėjęs su žmonėmis, kurie perėjo tą patį. Pradžioje būna nesmagu vienam, paskui – labai smagu, o galiausiai ateina etapas, kai sunku būti su kažkuo. Kita vertus, labai myliu žmones ir ta meilė atėjo per buvimą su savimi. Pasakui kiekvienas susitikimas būna toks tirštas, toks jautrus ir intymus. Man būti vienam problemų nėra, tik nežinau, kiek laiko šį kartą viskas truks, – pasiteiravus, ar dėl to nesijaučia nejaukiai, D. Narauskas nusišypsojo. – Nežinomybė žavi. Man nepatinka, kai viskas nuspėjama.“

Prie Danieliaus svajonės galite prisidėti ir jūs:

NL17 BUNQ 2042 3597 85

Danielius Narauskas

Paypal: [email protected]

Daugiau informacijos galite rasti „Gofundme“ projekto aprašyme: https://gofund.me/5a5c0b9e