Kauniečių namuose visą gruodį kvepia Kalėdomis: šeima – palaiminga tvirtovė

Kaunietė Lina džiaugiasi, kad ištekėdama gavo labai gražią ir simbolišką pavardę – Palaimienė. „Mano šeima – mano palaiminga tvirtovė, – tikina dviejų vaikų mama. – Galima griauti ir statyti ją iš naujo tikintis, kad bus gražiau, patogiau. Bet jei tik griausi ir vėl statysi, ar bus kada ją puošti? Aš renkuosi kurti, puoselėti ir saugoti tai, ką jau turiu.“

– Jūsų tokia graži pavardė. Palaiminga... Ir šeima – pristatykite ją.

– Aš, vyras Darius ir mūsų vaikučiai. Nors Ąžuolui – dvylika, o Vakarei – vienuolika ir jie jau beveik paaugliai, man jie vis dar vaikučiai. Tiesa, vaikai dar pridėtų, kad penktasis mūsų šeimos narys yra jų „sesė“ – rusų spanielė Lutė. Vyras mėgsta medžioti, tai pirko ją kaip pagalbininkę medžioklėje. Bet pasirodė, kad nušautų ančių Lutė iš vandens traukti nenori, tai liko namuose vaikų džiaugsmui. Dabar miega pas juos kambaryje, o kartais ir į lovą įsirango.

– Į feisbuką keliate labai gražias nuotraukas, kaip jūsų šeimoje pasitinkamos šventės. Vaikai minko tešlą, kepa kalėdinius meduolius. Mamytė gamina kaukes naujamečiams darželių vaidinimams.

– Pagal išsilavinimą esu psichologė, bet, vaikams gimus, kažkaip sunkiai sekėsi suderinti pareigas. Tad į darbą negrįžau. Ėmiau rūpintis šeima, namais. Įvairioms tradicinėms šventėms, vaikų gimtadieniams darydavau dekoracijas, plakatus, kaukes, siūdavau karnavalinius kostiumus. Sykį, kai vaiko nuotrauką su mano pagaminta boružėlės karūnėle įkėliau į feisbuką, kažkas paprašė padaryti lygiai tokią pačią. Nuo to karto „Spalvota boružėlė“ tapo mano kūrybiniu pseudonimu. Ateityje planuoju rimčiau užsiimti šita veikla, o dabar nėra laiko – visi kartu pasinėrėme į sodybos įkurtuvių džiaugsmus.

– Ar kraustotės į naujus namus?

– Gal kada nors ateityje ir kraustysimės, bet kol kas mūsų pačių visomis išgalėmis gražinama sodyba Prienų rajone yra tik savaitgalių džiaugsmas. Labai nesisekė su meistrais, tai patys su vyru perėmėme jų darbų estafetę. Vyras išpjausto, sukala, ką reikia, aš nulakuoju, o vaikai nudažo (juokiasi). Triūsiame kartu visi.

O juk iš ko susideda mūsų gyvenimas? Iš tų mažyčių dienos akimirkų, kurias mes arba pastebime, arba ne.

– Vienybė, ypač šeimoje, yra gerai, bet iš kur jūs visi tokie nagingi? Gal vyro profesija su statybomis susijusi?

– Oi, ne. Vyras penkerius metus mokėsi, kad miškininku būtų, tačiau vienintelė jo sąsaja su mišku, yra… sūnaus Ąžuolo vardas. Ir, žinoma, meilė miškui. Jis su vaikais labai mėgsta grybauti, uogauti. Dažnai vedasi juos į gamtą: dar vieną – giminės sodybą – turime Dzūkijos miškuose. Todėl Ąžuolas su Vakare puikiai pažįsta ir grybus, ir medžius, ir krūmus. Miške vaikai gali būti basi – jiems spygliai, kankorėžiai kojų neduria, uodai nekanda… Grįžta namo kaip kokie indėnai su pagaliais, paskui palapines sodybos kieme stato.

– Jūsų vaikai gamtos nebijo, nes iš tėčio gyvosios gamtos pažinimo pamokėlių gauna. Iš mamos – kūrybiškumo pradmenų. Juk meduoliams dekoruoti reikia nemažai išmonės?

– Tikrai. Beje, meduolius Kalėdoms mes kepame jau turbūt kokius dvyliktus metus. Pradžioje labai norėjau, kad eglutę puoštume natūraliai, vien savos gamybos meduoliais, džiovintomis apelsinų skiltelėmis, cinamono lazdelėmis. Keletą metų taip ir buvo. Bet paaugę vaikai pradėjo zyzti, kad pas jų draugus graži eglė, o pas mus – tokia negraži (juokiasi). Jų kalba tai reiškė, kad per Kalėdas pas senelius ar mūsų draugus jie mato pirktinius, t.y. stiklinius, žaislus. Tai dabar meduolius prieš šventes kepame tik valgymui, o eglę puošiame vien tik „gražiais“ žaislais. Kas tvarko virtuvę po meduolių gamybos seanso? Na, spėkite iš vieno karto? Žinoma, kad aš. Juk vaikams po visų kepimo ir puošybos glajumi darbų nelieka jėgų. Beje, kaip ir meduolių. Jie gamina ir valgo, gamina ir valgo. Ypač Vakarė. Ji tepa ant meduolio skystą glajų ir iš karto ragauja. Smaližė. O kitą savaitgalį – ir vėl viskas nuo pradžių: meduolių kepimas ir dekoravimas. Užtai Kalėdų laukimas pas mus kvapnus ir gardus.

Moto: kūrybiškas požiūris ir bendras darbas siekiant rezultato – Palaimų šeimos kasdienybė.

– Gal tuos meduolius vaikai paskui draugams dovanoja?

– Būna ir taip. Visuomet žada patį gražiausią palikti Kalėdų Seneliui, kuriuo dar labai nori tikėti, bet vis pamiršta… Dažnai ir klasės draugams iškepa po meduolį. Senelius pavaišina.

– Kaip suprantu, ruoštis Kalėdoms pradedate vos atėjus gruodžiui, nes turbūt laukimo procesas yra pats maloniausias?

– O, taip! Vaikams patinka puošti namus, kepti meduolius. Savaitgaliais pas mus visada skamba kalėdinė muzika. Jie ir snaigių kasmet naujų prikarpo, ir dirbtinio sniego ant langų pripurškia, ir visokiomis pirktinėmis dekoracijomis kambarius išgražina. Aš nedraudžiu lietis jų fantazijai. Kaip jau jie nori, taip ir puošia namus. Eglę – taip pat. Pamenu, kartais, jiems sumigus, eidavau ir perkabindavau eglės žaislus taip, kaip man gražiau. Rytą pabudę jie labai stebėdavosi, kodėl ta balerina kitoje vietoje kabo, ir grąžindavo žaisliukus į jų ankstesnes vietas. Ilgainiui nustojau koreguoti jų darbą ir išmokau gėrėtis vaikiškai papuošta eglute.

– Abu jūsų vaikai labai kūrybiški. Gal lavinate juos kokiuose nors meno būreliuose?

– Su menais kol kas abu neturi nieko bendro, bet matydami mane – karpančią, gaminančią visokius kalendorius, kaukes iš veltinio – mielai prisijungia: piešia, karpo, gamina, o kartais dar ir mane nustebina, iš interneto įdomių idėjų pasišaudę. Sykį, prieš Heloviną, net pati stebėjausi, kaip iš paprasčiausiai papiltų ir sudžiūvusių ant lėkštelės lipalo klijų Vakarė karpė dekoracijas ir spalvino jas spalvikliais. Matote, nors dabar abu vaikai lanko orientavimosi būrelį sporto mokykloje „Gaja“, bet grįžus namo – galbūt ir mano dėka – jų laukia kūrybinė atmosfera, kuri įkvepia, augina fantazijos sparnus.

– O kaip jūsų kūrybinga šeima švenčia Kūčias?

– Per Kūčias tradiciškai važiuojame pas tėvus. Jie viską paruošia – man nereikia dėl nieko sukti galvos. Tėtis turi dar jo tėvų, o gal ir dar senesnį puodą, kuriame aguonas trina. Kartais ir mums su vaikais tenka to senovinio, dar rankinio proceso pabandyti. Pavalgome, o tuomet, kad vaikams įdomiau būtų, visokių kalėdinių būrimų būname prisiskaitę. Tai ir vašką liejame ateitį spėdami, ir atsistoję nugara į duris batus ar šlepetes per petį mėtome. Nors antrų pusių ieškoti niekam dar nereikia (juokiasi). Bet šitaip kur kas smagiau, nei vien tik prie stalo sėdėti. Būtinai visas advento vainiko žvakeles uždegame.

– Tai gal ir advento kalendorių vaikams vis dar gaminate?

– Kol dar Ąžuolas su Vakare buvo mažesni, tikėjo nykštukais, buvau jiems pati numezgusi kalendorių iš 24 mažų kojinyčių. Kiekvieną rytą nykštukai ten dėdavo po šaradą, kur jų lauktuvių ieškoti. Kartais dar ir užduotėlę vieną kitą tekdavo atlikti. Tuomet lengviau į darželį rytais keldavosi, nes šiaip labai nenorėdavo. Kaip paaugę abu sutaria? Visaip būna, bet jie neatskiriami. Geriausiai supranta vienas kito juokus, domisi panašiais dalykais, yra geriausi draugai. Bet jei susipyksta, stengiuosi, kad patys išsiaiškintų. Dažniausiai konfliktai kyla dėl tvarkos. Matote, Ąžuolas yra labai tvarkingas, tiesiog pedantiškai. O mergaitė labiau panaši į mane, jos kambario pusėje tvyro kūrybiška netvarka. Užtai abu labai džiaugiasi, kad mūsų naujoje sodyboje gavo atskirus kambarius: gali tvarkytis, kaip kuriam norisi.

Šventiškai: du nykštukai – Ąžuolas ir Vakarė – be galo laukia žiemos švenčių.

– O kaip vyras toleruoja jūsų, merginų, kūrybinę netvarką? Gal nervinasi ar traukia per dantį kaip sūnus?

– Kažkaip toleruoja (juokiasi). Aš jau tokia: reikia susitaikyti. Truputį savamoksliškai mezgu, truputį klijuoju „Diamond painting“ piešinius iš daugybės smulkių briaunuotų plastmasiukų, primenančių akmenukus. Procesas panašus kaip siuvinėjimo kryželiu. Tenka tas smulkias detalytes suklijuoti į tam tikras, jau iš anksto sužymėtas vietas. Gana kruopštus ir daug kantrybės, laiko reikalaujantis darbas. Tokiu principu galima suklijuoti bet ką – net ir šeimos portretą. Iš pradžių šiuo nauju hobiu susižavėjome tik mudvi su Vakare, o paskui išbandyti kruopštumo testą panoro ir Ąžuolas. Teko atsisiųsti vyriško paveikslo su vilkais paruoštuką. Pasirodo, kūryba – užkrečiantis dalykas. Tik vyras dar neįsitraukė… Kiek paveikslų jau turime? Na, neseniai pabaigiau dukros baleriną, nes pernai ji dar lankė choreografijos mokyklą, baleto klasę. O šiaip – tikrai ilgas procesas. Priebėgomis klijavau ją kokius dvejus metus. Ten tiek daug skirtingų akmenukų maišelių: kol išsiimi, kol susidėlioji, tik žiū – jau vaikų iš būrelio reikia lėkti pasiimti! Tačiau mūsų namus puošia daug gražių paveikslų, kuriuos nutapė draugės tėtis. Esame už šias dovanas be galo dėkingi. Paveikslai ir gėlės namuose man labai svarbu – jie sukuria jaukią erdvę.

– Ar skirstote šeimoje darbus į vyriškus ir moteriškus?

– Nors mes, merginos, mėgstame atrodyti labai moteriškai (džinsus retai kada mūvime – vien sukneles, sijonus), bet darbų į vyriškus ir moteriškus šeimoje tikrai neskirstome. Ko nesugebame pačios – padaro vyrai. O paskui spalviname, dailiname visi drauge. Net anyta džiaugiasi, kad su vyru kažkaip randame darnų sąskambį. Žiūrėk, iš pirmo žodžio nepatikėjo mano siūloma idėja, bet praėjo diena, kita – ir viskas jau padaryta taip, kaip prašiau (juokiasi).

– Gal jūsų šeima turi ne tik smagių šventinių, bet ir kasdienių ritualų?

– Jei tik pavyksta, stengiamės drauge vakarieniauti. O susėdę prie stalo dalijamės tuo, kas gero per dieną įvyko. Ir kas blogo. Nesėkmių neakcentuojame, tik paminime, o štai apie gerus dalykus šnekamės ilgai ir išsamiai. Ką tai duoda? Na… tiesiog mes gyvename, skubame, bėgame ir dažnai nemokame pasidžiaugti dienos akimirkomis. Sustabdyti jų. „Šiandien buvo labai gera diena, nes puikiai lipo sniegas, išėjo gražus besmegenis“, – džiaugiasi dukra. Tuomet ir sūnus pasigauna mintį, kad diena išties buvo tobula dėl gerai limpančio sniego. O juk iš ko susideda mūsų gyvenimas? Iš tų mažyčių dienos akimirkų, kurias mes arba pastebime, arba ne.

– Sakykite, ar psichologės diplomas jums padeda surasti bendrą kalbą su sparčiai į paauglystę žengiančiais vaikais?

– Manau, kad ne diplomas čia svarbiausia. Jei jau vaikų ryšys su tėvais užsimezgęs nuo mažumės, manau, jis niekur nedingsta ir vėliau. Aišku, tėveliams irgi pasistengti reikia. Todėl dažnai raminu vyrą, kuris galbūt kartais įsivaizduoja, kad vaikai jį kažkaip daugiau gerbti turėtų. Sakau jam, kad nesinervintų, mokėtų išlaukti. Juk paauglystė – tikrai nelengvas metas: kartais netinkamas žodis gali išsprūsti vien todėl, kad vaikui viduje labai sunku… Nesusipykime mirtinai, – sakau vyrui, – per tuos kelerius ateinančius metus, kad paskui vėl galėtume gražiai bendrauti, vieni kitiems į akis žiūrėti. Kategoriškumas niekur nėra gerai. Džiaugiuosi, kad maniškiai dar lipšnūs, meilūs, ir tos sunkiosios paauglystės simptomų mūsų šeimoje dar nesijaučia.

Tradicija: atėjus gruodžiui, kiekvieną savaitgalį Palaimų namai kvepia imbierais ir gvazdikėliais – vaikai kepa kalėdinius meduolius.

– Per karantiną daug šeimų džiaugiasi iš naujo atradusios stalo žaidimus. O ką Palaimos mėgsta veikti visi drauge?

– Mums irgi patinka stalo žaidimai. Vieno kurio nors net negalėčiau išskirti. Mėgstame visi drauge eiti pasivaikščioti. Vieną savaitgalį nusprendėme netoli sodybos papilti grūdų. Taip prisikvietėme į svečius stirnų. Tuomet vyras su vaikais sugalvojo sukalti prie namų lesyklėlę. Vėl visiems daug džiaugsmo ir darbo buvo. Vasarą sumaniau padaryti tokias pakeltas lysveles, tai vaikai su savo siaurapjūkliais (mokosi su jais dirbti per technologijų pamokas) padėjo man lentas pjauti. Kai apie tai sužinojo klasės draugai, labai nustebo, kad tėvai leidžia vaikams į rankas pjūklus imti. Mėgstame keliauti. Leidžiamės tiek į pažintines keliones savo automobiliu, tiek skrendame pasidžiaugti tingiomis atostogomis prie baseino tuo metu, kai Lietuvoje šalta ir tamsu. Per karantiną daug laiko praleidome Lietuvos pajūryje. Dažniausiai aš kažką įdomaus sugalvoju, o paskui jau visi kartu darome. Ir tas darbo procesas mums teikia daugiausia džiaugsmo. Gal net daugiau nei pats rezultatas. Tarkim, sugalvojau prie sodybos plyteles iš pajūrio akmenukų daryti, į betoną juos dėlioti. Tuomet važiavome prie jūros rinkti akmenėlių. Pradžioje vaikai niurzgėjo, kad karšta, sunku, bet paskui labai įsitraukė į procesą, tiesiog mėgavosi juo. O kai dar priminiau, kad ir Pepė Ilgakojinė buvo daikteliautoja... Juk daikteliauti kur kas įdomiau nei tiesiog rinkti akmenis (juokiasi).

– Kokia vis dėlto jūs išradinga! Gal ir Kalėdų dovanas renkate kažkaip kitaip?

– Atėjus gruodžiui, tenka būti labai ausylai, kad nugirsčiau, apie ką vaikai šneka, kokios šiais metais ore sklando jų svajonės. O jei nepataikau? Nieko baisaus. Aš mokau savo vaikus, kad dovana turi būti staigmena. Tai yra džiugena! Reikia mokėti ją priimti. Mano vaikams patinka, kad dovanėlės būtų gražiai įpakuotos. Jie mėgsta jas lukštenti.

– O jei paprašyčiau išduoti kasdienės laimės receptą – ar tokį turite?

– Į ši klausimą jau turbūt atsakė mano anyta. Sykį ji išsidavė, kad jai labai džiugu, jog mudu su vyru ir vaikais viską darome kartu. Būna, kad ir pasiginčijame. Žinoma, ne visada sutariame, bet galiausiai juk randame kompromisą. Abu stengiamės, abu darome, o paskui abu sėdime ir gėrimės. Kaip ir vaikai abu triūsia virtuvėje, meduolių tešlą kočioja, glajų maišo, o paskui kalėdiniais meduoliais džiaugiasi, neša mums ragauti.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Kiek

Kiek portretas
Kiek kainuoja toks straipsnis apie save?

vladas.

vladas. portretas
Visa gruodį kvėpintis Kalėdoms,o kai jos ateis,to kvapo nebeliks.Tai komercinė šventė ir ji jau nėra tikra šventė.

Smagu žinoti,

Smagu žinoti, portretas
kad yra dar darnių, santarvėje gyvenančių šeimų.Sėkmės visuose gražiuose ir prasminguose Jūsų darbuose.
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių