Apie ištakas
Šaltiniuose minima, kad „Kauno tiesa“ pradėjo eiti 1945 m. lapkričio 1 d. Vis dėlto tuo metu jos pavadinimas buvo „Tarybų Lietuva“ ir tik 1950-aisiais tapo „Kauno tiesa“, Lietuvos komunistų partijos Kauno miesto komiteto ir miesto darbo žmonių deputatų tarybos organas, privalantis kiekviename laikraščio numeryje virš pavadinimo skelbti: „Visų šalių proletarai, vienykitės!“
Iki 1945-ųjų Kaunas neturėjo savo dienraščio, tarpukariu mieste buvo leidžiami periodikos leidiniai visai Lietuvai. Buvo bandymų išleisti miestui skirtą laikraštį, tačiau „Kauno tiesos“ istorijoje jie neminimi todėl, kad, sovietams okupavus Lietuvą ir karo metu, laikraštis pasirodydavo stichiškai, išeidavo tik pavieniai numeriai.
Pirmasis „Tarybų Lietuvos“ redaktorius, pradėjęs šio dienraščio istoriją, buvo rašytojas Jonas Šimkus, vėliau redaktoriai keitėsi, o ilgiausiai – nuo 1962-ųjų iki 1987-ųjų – „Kauno tiesai“ vadovavo Zenonas Baltušnikas. Įdomi detalė: laikraščio pirmtakės „Tarybų Lietuvos“ redakcija buvo įsikūrusi tuo pačiu adresu kaip „Kauno diena“ dabar – K. Donelaičio g. 24.
Keturių puslapių „Tarybų Lietuvą“ spausdino spaustuvė „Žaibas“, tiražas – 25 tūkstančiai egz., kainavo 20 kapeikų. 1970 m. leidžiama „Kauno tiesa“ jau buvo 6 puslapių, kainavo 2 kapeikas.
Apie leidybą
„Kauno tiesos“ redakcija buvo įsikūrusi Gedimino gatvėje ir tik vėliau persikėlė į Vytauto pr. 25 (tuomet – Lenino prospektas), čia redakcija patalpomis dalijosi su „Šviesos“ leidykla ir „Aušros“ spaustuvės (tuomet – V. Mickevičiaus-Kapsuko spaustuvė) administracija. Pati spaustuvė buvo įsikūrusi šalia, kieme esančiuose pastatuose, ir būtent čia buvo spausdinama „Kauno tiesa“.
Vyresnioji karta mena redakcijos ir spaustuvės tandemą, kuris jaunajai kartai dabar gali atrodyti net juokingas. Redakcijoje, septintame pastato aukšte, redaktoriaus kabinete, vykdavo gamybiniai pasitarimai, buvo planuojamas laikraštis. Tada atsakingasis sekretorius, kuriuo ilgus metus dirbo „vaikščiojančia enciklopedija“ redakcijoje vadintas Juozas Kubilius, vėliau – Kazys Požėra ir jo pavaduotoja Regina Pupalaigytė, redaktoriaus pavaduotojas Vytautas Petkevičius ant darbo stalų pasiklodavo specialiai atspausdintus A3 formato laikraščio maketų lapus ir, paprastai sakant, nusipiešdavo laikraštį: užrašydavo rašinių pavadinimus, jų vietą puslapyje ir įvairiausias pastabas.
Tada į per pusę perlenktą popierinį maketą buvo dedami popieriniai rašinių rankraščiai, kuriuos žurnalistai rašydavo ranka, redaktoriai ir stilistai irgi taisydavo ranka. Tik pataisytą ir pastarųjų pasirašytą rašinį spausdinimo mašinėle perrašydavo mašininkės. Dar kartą peržiūrėtas rankraštis atsidurdavo suplanuoto puslapio makete. Kartu su rankraščiais į maketo aplanką keliaudavo ir nespalvotos ant fotopopieriaus atspaustos nuotraukos; ilgus metus redakcijoje dirbo vienintelis fotografas – Edmundas Katinas.
Redakcijoje būdavo keista pareigybė – kurjerio, arba kaip buvo mėgstama sakyti – pasiuntinuko, kuris parengtus popierinius maketus su rankraščiais ir nuotraukomis skubiai nešdavo į spaustuvę. Čia, spaustuvės patalpose, buvo įkurdintas ir redakcijos korektūros skyrius, kuris dirbdavo tik vakarinę (ir kartais naktinę) pamainą. Šalia kabinete, baigęs darbus redakcijoje, įsitaisydavo ir budintis redaktorius, kuris kasdien keisdavosi. Nė vienas „Kauno tiesos“ numeris neišeidavo be jo ir cenzūros darbuotojo parašo (cenzoriaus kabinetas taip pat būdavo šalia).
Apie spausdinimą
Ar kas nors šiandien dar žino, ką reiškia žodis metrampažas? Tai labai svarbus asmuo, susijęs su laikraščio (arba kitų leidinių) spausdinimu. Tai švininių teksto eilučių laužytojas, sudėliojantis surinktas skiltis į metalinius puslapių maketus. Tekstas būdavo dar kartą surenkamas it rašomąja mašinėle, tik jau kiekviena vienos skilties švininė eilutė atskirai išbyrėdavo iš audimo stakles primenančio įrenginio – linotipo ir būdavo gabalais sudedama į puslapių formas.
Tai labai sunkus darbas jau vien fiziškai, juk švinas – sunkus metalas, o dar ir pavojingas sveikatai. Be to, visas tekstas čia būdavo surenkamas ir sudedamas atbulai – metaliniame makete tekstą skaityti galėjai tik iš kito galo. Spausdinant ant popieriaus, veidrodiniu principu tekstas atsirasdavo jau toks, kad galėtum skaityti iš kairės į dešinę. Sunkiausia būdavo, jeigu spaustuvės tekstų rinkėja – linotipininkė – padarydavo klaidų: korektorės, skaitydamos ant popieriaus atspaustus puslapius ir pažymėjusios klaidas, nešdavo rinkėjai eilutes surinkti iš naujo arba metrampažas tiesiog nuskusdavo nereikalingą nosinę arba brūkšnį...
Laikraštis būdavo baigiamas ruošti vėlyvą vakarą ir tik po pusiaunakčio pradedamas spausdinti. Budintis to numerio redaktorius laikraštį lydėdavo ir spaustuvėje, iki jį pradedant spausdinti.
Kaip ir visi to meto laikraščiai, „Kauno tiesa“ buvo nespalvota, nekokybiški dažai sutepdavo rankas vos tik paėmus jį. Tekstai kartais būdavo pilki, jei dažai būdavo besibaigiantys, arba su dėmėmis, jeigu į spausdinimo mašiną būdavo tik ką įpilti. Nuotraukose veidai kartais būdavo sunkiai atpažįstami, galbūt todėl niekas nesistengė, kad laikraštyje nuotraukų būtų daug.
Apie cenzūrą
Ilgus metus gyvenome ir dirbome itin gūdžiais ir specifiniais laikais. Savo darbinės karjeros pradžioje „Kauno tiesoje“ teko dirbti korektore. Buvau jauniausia, todėl teko kliautis senbuvėmis: Jadvyga Gavenavičiene, Angele Pilveliene.
Minėjau, kad, be budinčio redaktoriaus, kiekvieną laikraščio puslapį turėdavo pasirašyti ir cenzūros darbuotojas. Nepamenu nė vieno atvejo, kad jis būtų sustabdęs leidybą. Kita vertus, iš visų tuo metu dirbusių cenzorių nepamenu nė vieno, labai kruopščiai atlikusio savo darbą. Pastabas užrašydavo, jei rasdavo praleistų korektūros klaidų...
Spaustuvė buvo tarsi atskira respublika su savo taisyklėmis, o jos buvo tokios, kad vos ne kas savaitę būdavo švenčiami gimtadieniai, kurie kartais baigdavosi šokiais kartu ir su budinčiais redaktoriais, ir su cenzūros darbuotojais, kurie, beje, labiau už mus mėgavosi šventiniais meniu.
Pačioje redakcijoje nutikdavo kitokių su cenzūra susijusių dalykų. „Kauno tiesos“ tekstus mėgdavo pacituoti Vatikano radijas arba „Amerikos balsas“. Tik būdavo paminima „Kauno tiesa“, ir kitą dieną į redaktoriaus kabineto duris jau beldžiasi saugumiečiai, naršo visą laikraštį, redaktorius aiškinasi, jie rašo ataskaitas. Bet tuo viskas ir baigdavosi.
Apie kuriozus
Leidžiant laikraštį sunkiausia būdavo su švininėmis nuotraukų plokštėmis – jos taip pat būdavo gaminamos veidrodiniu principu. Nieko blogo nenutikdavo, jeigu grupė žmonių, neteisingai į maketą įdėjus plokštę, apsivertus vaizdui matydavosi atvirkščiai, pavyzdžiui, stovi ne iš tos pusės. Kita kalba, kai kartą taip pat netyčia apsivertė jau Sovietų Sąjungos vadovu tapusio Jurijaus Andropovo nuotrauka. Niekas gal ir nebūtų pastebėjęs, jeigu ne ant švarko atlapų susegti jo ordinai ir medaliai. Jų segimo tvarka atlapuose buvo griežta, o čia staiga – medaliai kitose pusėse! Oi, kiek tuomet pylos redaktorius gavo partkome! Pasiaiškinimus teko rašyti ir spaustuvininkams, ir korektorėms, ir budinčiam redaktoriui…
Kaip ir visur, spaustuvėje dirbo įvairių žmonių. Su kai kuriais korektorėms geriau būdavo sutarti, nes kitaip galėdavai sulaukti ir ne visai juokingo keršto. Sykį paskutiniame puslapyje „netyčia“ buvo įgrūsta papildoma eilutė su žodžiais: eikit jūs visi š…“ – kerštas vienai korektorei. Taip ir buvo atspausdinta laikraštyje.
Apie kolektyvą
Dabar labai dažnai kalbėdami apie sovietinius laikus demonizuojame ne tik santvarką, bet ir tuo metu dirbusius žmones. Taip, „Kauno tiesoje“ buvo daug komunistų partijos narių, veikė komjaunimo organizacija. Į ataskaitinius partinius susirinkimus visada atvykdavo draugai (žodis „draugas“ buvo sovietinio kreipimosi į asmenį etiketo dalis) iš Kauno miesto partijos komiteto, Vykdomojo komiteto. Lietuvoje galiojo nerašyta „pakazuchos“ taisyklė – miesto ar rajono partkomo sekretoriumi būdavo skiriamas lietuvis, bet pavaduotojais – rusai. Valstybinėse įmonėse ir įstaigoje (ne valstybinių tuo metu nebuvo) direktoriai irgi gana dažnai būdavo lietuviai, bet pavaduotojai – rusai. It kokie cerberiai, prižiūrintys lietuvius, tačiau, žiūrėkit, mes neatimame postų iš lietuvių. Vis dėlto „Kauno tiesoje“ ši taisyklė negaliojo. Kolektyvas išimtinai buvo lietuviškas.
Partiniuose susirinkimuose visi žaidė pagal nustatytas taisykles, kurios greitai būdavo pamirštamos, vos tik išėjus iš susirinkimo. Žmonės tarsi atsipalaiduodavo ir gyvendavo savo gyvenimą. Kolektyvas buvo vieningas, mėgo švęsti, pasikalbėti. Kartais šventės, prasidėjusios redakcijoje, baigdavosi kolegų namuose. Visi žinojo apie vienas kito šeimas, problemas ar sėkmes, jų vaikai po pamokų dažniausiai laiką leisdavo redakcijoje.
Visi žinojo, ir kad redakcijoje buvo vienas kitas žmogus, kuriam įėjus į kabinetą atviri pokalbiai baigdavosi. Tačiau niekas jų nebijojo, priešingai, kartais net dviprasmiškai pašiepdavo, pareplikuodavo. Visi kiti, net ir žinodami kolegų paslaptis, niekam neprasitardamo. Net man, labai jaunai darbuotojai, buvo žinoma apie tuomečio Sporto skyriaus vedėjo, tarptautinės federacijos futbolo teisėjo (beje, paties pirmojo tarptautinės kategorijos Sovietų Sąjungoje) Kęstučio Andziulio brolį spaustuvininką, kuris giliame pogrindyje nelegaliai spausdindavo tikybos pradžiamokslius ir kitus religinius, istorinius leidinius. Viešai apie tai visi sužinojo tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.
Apie redakciją
Kiekvienas redakcijos kabinetas turėjo radijo taškus, laidinius telefonus, redaktoriaus kabinete buvo ir vadinamoji „troika“ – vyriausybinis telefonas, į kurį skambindavo tik iš partkomo arba kitų įstaigų vadovai. Mobilieji atsirado tik apie 1993-uosius, kai laikraštis jau vadinosi „Kauno diena“.
Žurnalistai rašinius rašydavo ranka, juos perrašydavo mašininkės, o patys spausdinimo mašinėle ėmė rašyti jau apie 1990-uosius. Dar po kelerių metų redakciją pasiekė pirmieji kompiuteriai, atsirado internetas. Tai buvo didelis iššūkis, kuris buvo įveiktas.
Žurnalistų algos nebuvo labai didelės, didžiausia galėjo siekti 120 rublių per mėnesį, tačiau dar buvo mokamas ir honoraras, kuris už rašinį galėjo siekti nuo rublio iki kelių ar net dešimties. Sovietiniu laikotarpiu daugiau uždirbdavo ne inteligentai, o darbininkai, jų mėnesinis uždarbis galėjo siekti 300–400 rublių.
Redakcijos kūrybinis blokas buvo suskirstytas į skyrius, kuriems vadovavo vedėjai. Darbui su skaitytojų laiškais veikė Laiškų skyrius, į kurį suplaukdavo visi skaitytojų laiškai (o jų būdavo tūkstančiai). Kartais pagal juos būdavo rengiami rašiniai, į kitus tik atsakoma ir padedama į specialius laiškų archyvus. Atsakyti į kiekvieną laišką buvo privaloma.
Žmonės gausiai rašydavo į redakciją, kaip užtarėją arba kaip gąsdinimo įrankį, nes redakcija turėjo daug galių, tačiau nepiktnaudžiavo jomis. Skaitytojai nuolat lankydavosi redakcijoje, kartais prie Laiškų, kitų skyrių išsirikiuodavo eilės.
Gyvenimas ir darbas tarsi turėjo kitą laiko matą – viskas vyko lėtesniu tempu nei dabar.
Apie turinį
Pats nykiausias laikraščio turinys, patys neįdomiausi rašiniai buvo spausdinami dar „Tarybų Lietuvoje“. Kartais nė viename iš keturių puslapių nebūdavo nė vienos nuotraukos, o smulkaus šrifto tekstai – ilgi, be skyrelių, kaip žurnalistai vadina, tiesiog „paklodės“, kurias sunku skaityti.
Situacija kiek pasikeitė laikraščiui tapus „Kauno tiesa“, tačiau „paklodžių“ tendencija vyravo dar ilgai. Tačiau visos Lietuvos kontekste to meto Kauno dienraštis išsiskyrė įdomesnėmis temomis nei, tarkim, „Tiesa“. Būdavo privalomų tekstų visiems, pavyzdžiui, po eilinio Sovietų Sąjungos ar Lietuvos Respublikos komunistų partijos suvažiavimo būdavo privaloma spausdinti suvažiavimų medžiagą – visus pranešimus, eigą ir t. t. Visuose svarbiausiuose laikraščiuose, kuriuos, beje, gyventojai pasirinktinai privalėjo prenumeruoti, tekstai užimdavo beveik visus puslapius. Su kritika taip pat reikėdavo elgtis atsargiai, nes galėjai būti apskųstas, jei ne vietoje ir ne laiku užkabinai kokį naudingų ryšių turintį partietį.
Dalį laikraščio puslapių užimdavo ne autorinės, o teletaipu redakciją pasiekdavusios žinios. Teletaipas – dabar jau nebežinomas elektrinis informacijos perdavimo aparatas, tarsi milžiniška spausdinimo mašinėlė, kurios užrašytą tekstą būdavo galima siųsti norimu adresu ir čia pat gauti informaciją iš kitur. Teletaipas būdavo įjungtas praktiškai visą parą, ryte atėję darbuotojai rasdavo net po kelis metrus popierinių juostų su žiniomis. Jas sukarpydavo balais kaip atskirus tekstus. Taip buvo gaunami Eltos, TASS’o pranešimai, daug kas rusų kalba, tad reikėdavo išsiversti. Beje, „Kauno tiesa“ kelerius metus ėjo ir rusų kalba.
Apie permainas
1982-aisiais mirė Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, TSKP generalinis sekretorius Leonidas Brežnevas, savo vadovavimo laikotarpiu įklampinęs Sovietų Sąjungą į visišką sąstingį. Visoje sąjungoje vyravo chaosas, korupcija. Buvo įprasta, kad daug kas visuomenei nebuvo skelbiama, nes tiesa nebuvo būdingas sovietų bruožas, kurio mokė ir kitų okupuotų valstybių tautas. Kartais tos paslaptys atrodydavo net kurioziškai. Štai, tų metų lapkričio 10 d. nuo ankstyvo ryto per visus radijo taškus suskambo gedulinga muzika, kurios visi klausėmės vos ne iki pavakarių. Niekas nieko nepranešė, visi spėliojome: greičiausiai mirė L. Brežnevas. Tik kur kas vėliau spėjimai pasitvirtino. O tada prasidėjo, kaip tuomet buvo juokais sakoma, iškilmingų laidotuvių periodas. Po metų mirė ir iš L. Brežnevo vadovavimą perėmęs J. Andropovas, o kiek daugiau nei po metų mirė ir jį pakeitęs Konstantinas Černenka.
Kurioziškiausias buvo J. Andropovo vadovavimo laikotarpis, kai dar daugiau teisių buvo suteikta saugumiečiams, pradėta antialkoholizmo kampanija ir darbo drausmės stiprinimas. Bet kada bet kas galėjo patikrinti, ar tu darbo vietoje, panaršyti tavo darbo stalo stalčius, ar nėra alkoholio, taurelių. Suskubome tvarkytis ir redakcijoje – darbuotojai buvo įspėti, kad kabinetuose neliktų tikrintojams galinčių užkliūti daiktų. Redaktoriaus Z. Baltušniko kabinete taip pat teko padaryti tvarką. Padėjome iš jo sieninės spintos išimti neleistinus gėrimus – liepė išnešti iš redakcijos. Tačiau surinkus į dėžę taures ir taureles, redaktorius liepė užkelti į spintos antresolę – gal prireiks...
Z. Baltušnikas sudarydavo tikro partinio įvaizdį, tačiau gyvenime nebuvo toks aklai idėjinis. Artimiau pabendravęs suprasdavai, kad tai nuoširdus ir ne toks jau giliai ideologinis žmogus. Kartais, žinodamas, kad kolektyvas ruošiasi eiliniam kolegos gimtadieniui, jis staiga išeidavo iš redakcijos, garsiai pareikšdamas, kad „šiandien negrįš“. Suprask, galite ramiai švęsti, o jis, jei ką, apsimes, kad nieko nežinojo.
Apie priešaušrį
Po iškilmingų laidotuvių periodo, 1985-aisiais, valdyti Sovietų Sąjungos buvo išrinktas Michailas Gorbačiovas. Prasidėjo persitvarkymas („perestroijka“). Lengviau atsikvėpėme ir mes. Susilpnėjo laikraščio turinio cenzūra, žurnalistai ėmė ieškoti įdomesnių temų, jų pateikimo formų. Tuo metu jau aštuonių puslapių „Kauno tiesos“ tiražas siekė 100 tūkstančių egz., kainavo 3 kapeikas.
Persitvarkymo metu buvo pakeistas ne vienas ne vienos įstaigos vadovas – partija reikalavo permainų. Redaktorius Z. Baltušnikas taip pat buvo atleistas. Gerai pamenu tą dieną, kai personų iš miesto partkomo lydima į redakciją įžengė naujai paskirta redaktorė Teklė Mačiulienė. Jau tada ji garsėjo savo charizma, gana familiariu bendravimo būdu, drastiškai skambančiais juokeliais, kuriais galėdavo bet ką pastatyti į vietą. Kaip vėjas įskriejusi į Z. Baltušniko kabinetą pirmiausia puolė prie lango ir plėšte atplėšė jį (dėl saugumo senų langų beveik neatidarinėdavome) sakydama: įsileiskite bent kiek gaivaus oro, čia nėra kuo kvėpuoti. Taip jau sutapo, kad langas buvo atvertas ne tik tiesiogine prasme – visoje Lietuvoje, o ir redakcijoje, padvelkė gaivūs vėjai, nes Lietuvos žmonės savaip suprato M. Gorbačiovo diktuojamo persitvarkymo reikšmę. Susikūrę Persitvarkymo sąjūdžio būreliai labai greitai pavirto į Lietuvos atgimimo sąjūdžio būrelius. Taip ir prasidėjo kelias į Laisvę, kuriuo einančiuosius nuo pirmų žingsnių drąsiai, daug kuo rizikuodamas, lydėjo naujosios redaktorės vadovaujamas miesto laikraštis ir jo darbuotojai.
Naujausi komentarai