Buvo laimės kūdikiai
1999 m., „Kauno dienos“ akcijų paketą iš lig tol jį valdžiusių redakcijos darbuotojų nupirkus Norvegijos bendrovei „Orkla Press“, baigėsi vyriausiosios redaktorės Teklės Mačiulienės epocha. Prie redakcijos vairo stojo Aušra Lėka. Pirmą kartą vyriausiąjį redaktorių slaptu balsavimu išrinko redakcijos darbuotojai, jų valią patvirtino direktorių taryba.
„Nepriklausomybės pradžioje į Lietuvą atvykę Vakarų šalių žurnalistai mums sakydavo, kad profesine prasme esame laimės kūdikiai, nes dirbame istorinio virsmo laikotarpiu, kai žurnalistas žmonėms reikalingiausias. Kai iš revoliucinio meto perėjome prie ramesnio, rutininio gyvenimo ritmo, supratau, ką jie norėjo pasakyti. Nebebuvo taip, kad kiekvieną dieną nutiktų neeilinių įvykių, reikėjo paieškoti, kas skaitytojui reikalinga, ką įdomu sužinoti“, – palygina A. Lėka.
1999–2007 m., kai teko vadovauti redakcijai, ji vadina dienraščio vakarietiškėjimo etapu. Tuo metu „Kauno diena“ mokėsi vakarietiškos žiniasklaidos kanonų, augo tiek dienraščio apimtis, tiek tiražas, kuris darbo dienomis lenkė net „Lietuvos rytą“. Kita vertus, pasak A. Lėkos, jai nebuvo poreikio iš esmės keisti laikraščio, nes legendinės vyriausiosios redaktorės T. Mačiulienės vadovauta „Kauno diena“ buvo išskirtinė ir mylima skaitytojų.
„Žinoma, negalėjome stovėti vietoje, todėl siekėme diegti vakarietišką žiniasklaidos standartą, europinių dienraščių pavyzdžiu „Kauno dienoje“ atsirado griežtesnė teminių puslapių ir priedų struktūra, daugiau planavimo nepasikliaujant, kad tiesiog nukris naujiena, kuri išgelbės dienraščio pirmąjį puslapį, o emocingąją žurnalistiką keitė reikalavimas atskirti faktus ir nuomonę. Tačiau tai turėjo kainą – ligtolinėje „Kauno dienoje“ galbūt buvo daugiau gaivališkumo ir kartais visai žavaus chaoso“, – pastebi pašnekovė.
Jai dirbant redaktore, išliko principas, kad „Kauno dienos“ žurnalistai ir skaitytojai yra bendraautoriai: dažnu atveju temas diktavo kauniečių išsakytos problemos, rūpesčiai ir jų istorijos, dienraštyje buvo vietos jų laiškams, nuomonių įvairovei.
„Tiesa, kartais nuomonės išsiskirdavo ir pačioje redakcijoje – ryški jų takoskyra atsivėrė valstybę drebinant Rolando Pakso skandalui. Tačiau, kaip visada, esminis kriterijus buvo konkretūs argumentai, o ne subjektyvus „patinka–nepatinka“ principas“, – valstybę sukrėtusį skandalą ir jo atgarsius redakcijoje prisimena A. Lėka.
Nepasidarė bedantė
Ne skandalų vaikymusi, o objektyvumu „Kauno diena“ pelnėsi autoritetą. Anuomet turėjusio nacionalinio dienraščio statusą žurnalistai buvo kviečiami į radijo ir televizijų laidas komentuoti aktualijų, cituojami žiniasklaidos apžvalgose, lydėdavo valstybės vadovus jų oficialių vizitų metu, užsienio šalių ambasados taip pat rinkdavosi ir „Kauno dieną“ interviu su prezidentais ar karaliais.
„Dienraščio žurnalistai perduodavo žinias tiesiai iš svarbiausių tarptautinių įvykių vietos, aprašė esminius Lietuvos kelio į ES ir NATO momentus. Tačiau besidžiaugdama Lietuvos sėkme „Kauno diena“ neprarado kritinio mąstymo, nepasidarė bedantė. Pamenu, kokio rezonanso, ir ne tik teigiamo, sulaukė straipsnis apie galimai neskaidrius pirkimus anuometėje krašto apsaugos sistemoje. „Patriotai“ šaukė, kad esame prieš NATO, tačiau buvome ne prieš NATO, o prieš galimą korupciją ir neūkiškumą“, – reakcijas į straipsnius mini pašnekovė.
A. Lėkos teigimu, redakcijos kolektyvas visais laikais buvo didžioji „Kauno dienos“ vertybė. „Kartą iš „Orkla Press“ atstovo gavau pastabą, kad turbūt bijau savo pavaldinių, nes nesu jiems griežta. Atsakiau, kad ne bijau, o tiesiog juos gerbiu ir myliu, jie man – visų pirma kolegos, o ne pavaldiniai. Tuo metu patekti dirbti į „Kauno dieną“ buvo beveik tas pat, kas įstoti į prestižinį universitetą“, – palygina.
Norvegai investavo į žurnalistų ugdymą – rengė įvairius mokymus, redaktoratui sudarė galimybių pamatyti, kaip dirba redakcijos Norvegijoje ir Lenkijoje, kur „Orkla Press“ valdė regioninių laikraščių tinklą.
„Norvegai mus mokė ir žiniasklaidos verslo. Taip užtikrino, kad redakcijos ir reklamos skyrius negali turėti tiesioginių sąsajų, tad buvo atvejis, kai tame pačiame laikraščio numeryje per visą puslapį buvo vieno stambaus prekybos centro naujos parduotuvės reklama, o kitame – kritiškas rašinys apie jos statybas. Tačiau pamenu ir tokį retorinį norvegų klausimą: o gal kultūros ir meno priede „Santaka“ galite rašyti ne tik apie operas, bet ir apie menininkų asmeninio gyvenimo paslaptis, pavyzdžiui, kurie iš jų yra gėjai, tada priedas bus masiškiau skaitomas, pritrauks daugiau reklamos. Mūsų atsakymas buvo trumpas – ne“, – atkirtį akcininkams prisimena buvusi vyriausioji redaktorė.
Laisvam žodžiui iškyla grėsmių. Tačiau mūsų pareiga – jį, kaip vieną iš demokratijos garantų, saugoti ir puoselėti, ir mes ginsime šias vertybes.
„Ko palinkėti 80-metei „Kauno dienai“? Pirmiausia priminsiu, ko linkėjo buvęs ilgametis vyriausiasis redaktorius šviesaus atminimo Zenonas Baltušnikas švenčiant „Kauno dienos“ 60-metį. Visi žino, kad žiniasklaida – ketvirtoji valdžia, tačiau, pasak jo, valdžios demonstruoti nereikėtų. Dar linkėjo nepasiduoti jokioms įtakoms: nei finansinėms, nei politinėms ir toliau išlikti nepriklausomiems ir objektyviems. Man atrodo, šie palinkėjimai neprarado aktualumo ir šiandien“, – baigdama pokalbį Z. Baltušniko žodžius prisimena žurnaliste „Kauno dienoje“ tebedirbanti A. Lėka ir priduria linkėjimą nuo savęs: laikraščiui ir jo skaitytojams išlikti vieni kitiems reikalingiems.
Jautė iš labai arti
2006 m. „Orkla Press“ dienraščio akcijas pardavė lietuviškam verslui – bendrovei „Hermis Capital“. Netrukus prie redakcijos vairo stojo Žilvinė Petrauskaitė. „Kauno dienos“ patalpos Vytauto prospekte buvo parduotos – redakcija išsikraustė į I. Kanto gatvę. Čia redaktoriai, žurnalistai, fotografai, maketuotojai, kalbos redaktorės – iš viso apie 30 žmonių – dirbo vienoje salėje.
„Tai kartais blaškydavo, nes girdėdavome tiek rimtų pokalbių, tiek juokelių ne tik prie gretimo stalo, bet ir kitame salės gale. Tačiau tai turėjo ir pranašumą: gyvai žodžiu iš karto galėdavai perduoti žinią žurnalistams, fotografams ar maketuotojams. Tai buvo laikas, kai kiekvienas iš labai arti jautė tą ritmą, kuriuo gyvena redakcija. Daugelis prisimena ypatingą atmosferą popiete, artėjant vadinamajam deadline’ui, kai žurnalistai privalo priduoti straipsnius į rytojaus laikraščio numerį: visoje salėje įsivyraudavo tyla, girdėdavosi tik kelių dešimčių kompiuterių spaudomos klaviatūros garsai“, – prisimena dabartinis „Kauno dienos“ vyriausiasis redaktorius Arūnas Andriuškevičius.
Redakcijai vadovaujant Ž. Petrauskaitei, dienraštis pakeitė maketavimą ir įgavo dabartinį savo veidą. Labai daug dėmesio buvo skirta vizualiniam teksto pateikimui, nuotraukoms, kitoms iliustracijoms.
„Žilvinė buvo atidi detalėms, preciziškai redaguodavo tekstus. Žurnalistai prisimena neretai sulaukdavę redaktorės skambučio su klausimu, ką šis vienu ar kitu sakiniu turėjęs omenyje ar su prašymu patikslinti kokią formuluotę. Žilvinė pabrėždavo, kad „Kauno dienos“ žurnalistas turi būti pavyzdžiu: korektiškas, tvarkingos išvaizdos ir po darbo, laisvalaikiu. Juk jis galėjo būti bet kada atpažintas“, – pasakoja A. Andriuškevičius.
Iš Ž. Petrauskaitės vadovaujamo laikotarpio žurnalistai prisimena ir masines redakcijos šventes, į kurias atvažiuodavo kolegų ir iš uostamiestyje leidžiamo dienraščio „Klaipėda“, ir tuo metu sostinėje leisto laikraščio „Vilniaus diena“.
Stiprinti šviesiąją pusę
Nuo 2014 m. „Kauno dienos“ redakcijai vadovauja Arūnas Andriuškevičius. Jam stojus prie redakcijos vairo, išaugo ir labai sustiprėjo dienraščio jaunesnysis brolis – interneto portalas kauno.diena.lt. 2008 m. jis tapo nebe internetine dienraščio versija, o atskiru, kur kas gausesnį turinį generuojančiu vienetu. Portalo skaitomumas ir pajėgos metai iš metų auga.
„Iš pradžių, tik įsteigus portalą, tarp jo ir dienraščio buvo šiokia tokia trintis, konkurencija. Ilgainiui supratome, kad suvienytos pajėgos gali daugiau – su portalo vyriausiosios redaktorės Kamilės Ščavinskaitės vadovaujama komanda dirbame kartu. Taip tapome stipresni, turime daugiau pajėgų atlikti žurnalistinius tyrimus, galime greičiau pranešti apie įvykius. Dabar nebėra konkurencijos, kas pirmas: dienraštis ar portalas – publikuos straipsnį. Tačiau tiesa ir tai, kad neretai dienraščio žurnalistų parengtas publikacijas pirmiausia publikuojame laikraštyje ir tik tada – portale“, – privilegiją dienraščio skaitytojams skaityti pirmiems akcentuoja A. Andriuškevičius.
Jis pabrėžia: „Kauno dienos“ misija yra ne tik pranešti apie miesto ir šalies įvykius, procesus, pateikti ekspertų komentarus, prognozes ir įžvalgas, pateikti nuomonių įvairovę, bet ir saugoti laisvą žodį.
„Apmaudu, kad Lietuvoje pastaruoju metu laisvam žodžiui iškyla grėsmių. Tačiau mūsų pareiga – jį, kaip vieną iš demokratijos garantų, saugoti ir puoselėti, ir mes ginsime šias vertybes“, – teigia A. Andriuškevičius.
Perfrazuodamas garsųjį rašytojo Marko Twaino posakį, vyriausiasis redaktorius sako: „Gandai apie popierinės žiniasklaidos mirtį buvo gerokai perdėti. Tikiu, kad spausdintinė „Kauno diena“ gyvuos dar ilgai. 80-metį švenčiame visi: žurnalistai, fotografai, redaktoriai, kalbos redaktoriai, dizaineriai, maketuotojai, platintojai, dienraščio prenumeratos ir platinimo skyrius, rinkodaros ir pardavimų skyrius, interneto portalo darbuotojai, vadovai ir akcininkai. Ši šventė nebūtų tokia džiugi ir prasminga be jūsų, skaitytojai. Ačiū, kad skaitote „Kauno dieną“. Linkime ir tikimės, kad jūsų ir laikraščio draugystė tęsis dar bent 80 metų!“
Jis primena: jei kitiems metams užsiprenumeruosite „Kauno dieną“ su sąlyga, kad laikraštį atsiimsite redakcijoje, nepamirškite: redakcijos adresas dabar – K. Donelaičio g. 24.
Jūratė Kuzmickaitė
2011–2012 m. „Kauno dienos“ vyriausioji redaktorė
Tai buvo audringi metai, prasidėję smarkiomis žiemos pūgomis, nutraukusiomis elektros tiekimą tūkstančiams vartotojų. Dar tebevirė visuomenę įelektrinusių Garliavos įvykių aistros. Tą pačią žiemą vyko poeto Justino Marcinkevičiaus laidotuvės, į kurias sostinėje susirinko neįtikima daugybė žmonių iš visos šalies, net atokiausių miestelių. Pavasarį Kaune buvo surengtos įspūdingos tarptautinės Hanzos dienos, o vasarą Nemuno saloje atidaryta „Žalgirio“ arena, kurioje netrukus surengtos XXXVII Europos vyrų krepšinio čempionato rungtynės.
„Žalgirio“ arenos atidarymas, kurio išsamų reportažą publikavo visa žiniasklaida, o išsamiausiai nušvietė „Kauno diena“, buvo, be kita ko, ypatingas ir dėl ceremonijos pirmųjų asmenų sąrašo. Šalia arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus, premjero Andriaus Kubiliaus, tuomečio Kauno mero Rimanto Mikaičio scenoje stovėjo ir Ūkio banko akcininkas Vladimiras Romanovas. Ne šiaip stovėjo, o buvo svarbiausias asmuo. Jis visiems susirinkusiems arenoje buvo pristatytas kaip „Žalgirio“ arenos savininkas. V. Romanovui buvo įteiktas simbolinis arenos raktas.
V. Romanovo orbitoje buvo ne tik „Žalgirio“ arena ir Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubas, bet ir miesto dienraštis. Nors oficialiai dienraščio biure jis buvo lankęsis vos keletą kartų, V. Romanovo nurodymai pasiekdavo.
Tai nebuvo šviesiausias puslapis per 80 „Kauno dienos“ gyvavimo metų, bet mes tą laiką, kol Ūkio banko veikla buvo sustabdyta ir V. Romanovas pabėgo į Rusiją, išgyvenome.
„Kauno diena“ visada turėjo nepaprastai stiprią, vieningą, atsidavusią darbui, kūrybingą komandą, visame pasaulyje turinčiame tą patį kodinį pavadinimą – redakcija. Tai yra visi – tiek kūrybiniai, tiek techniniai laikraštį leidžiantys žmonės, kurie geba išlikti nepalaužiami ir net sudėtingiausiose situacijose suremti pečius, neprarasti optimizmo ir juoktis. Kad ir koks būtų kontekstas, humoras yra geriausias priešnuodis. Ir tuomet, nepaisant nieko, šešis kartus per savaitę gimdavo naujas „Kauno dienos“ numeris su aktualiomis žiniomis Kaunui ir Lietuvai.
Iš darbo redakcijoje laikų, be daugybės pamokų, kurias gavau iš įkvepiančios asmenybės, pirmosios savo Redaktorės, Mokytojos iš didžiosios raidės Teklės Mačiulienės ir iš kitų laikraščio vadovų ir kolegų, talentingų žurnalistų, išsinešiau tvirtą žinojimą: visa, kas svarbiausia, yra tai, kam tavo širdis sako „taip“. „Kauno dienoje“ dirbau su žmonėmis, kuriems mano širdis sakė ir tebesako „taip“. Tai bendražygiai, kuriais gali pasitikėti, kurie stovės šalia, kai siaus audra, kurie iš visų jėgų stengsis, kad darbas, kurį reikia padaryti, būtų padarytas. Kurie bus tavo atrama, motyvacija ir komanda. Kurie jaus atsakomybę ir mylės savo darbą bei tuos, kurie dirba drauge. Tokių žmonių ir santykių, pasibaigus mano darbo redakcijoje etapui, visada ieškojau ir tebeieškau.
80-metei „Kauno dienai“ norėčiau palinkėti išlaikyti gyvybingą žmogiškąją šerdį, lemiančią, kad vieta, kur gimsta laikraštis, būtų ne kontora ar darbovietė, bet visomis prasmėmis – redakcija. Ir kad „Kauno diena“ išliktų vienu svarbiausių Kauno simbolių. Kaip kitados juokaudavome: kas yra Kaunas? Miestas, kuriame leidžiama „Kauno diena“. Iš kartos į kartą.
Naujausi komentarai