Liūtimis ir žaibais grūmojantis dangus vėlyvą ketvirtadienio vakarą buvo palankus Maironio dramos „Didysis Vytautas – karalius“ aktoriams ir žiūrovams, gausiai susirinkusiems prie Kauno pilies.
Istorinėje vietoje po atviru dangumi suvaidintas spektaklis – Pažaislio muzikos festivalio tradicijų tęsinys.
Vytauto Rumšo režisuota istorinė drama nukėlė žiūrovus į tuos dramatiškus ir didingus laikus, kai priešų apsuptyje kunigaikštis Vytautas Didysis stiprino Lietuvos valstybę. Maironio ir šiuolaikinio režisieriaus dėka, anot poeto, „balsas slaptingas iš anapus prabilo“.
Viduramžių dvasią padėjo prišaukti scenos su žirgais, riterių kovos ir liepsningi aktorių žodžiai, kuriais buvo šlovinama Lietuva ir perspėjama dėl klastos, tykančios iš lenkų pusės: „Lenkų nuoširdus glėbys iš lėto gali mus užsmaugti“.
„Arba aš karalius, arba jie Lietuvą sumindžios“, -- apie savo pasiryžimą karūnuotis skelbė Vytautas Didysis, ir žiūrovai plojimais pritarė tokiam pasiryžimui.
Literatūros kritikai yra išsakę abejonių, kad Maironis nėra dramaturgas, ir pjesė „Didysis Vytautas – karalius“ niekada netaps verta dėmesio scenoje.
Šį kūrinį Maironio metais atgaivinti pasišovęs V. Rumšas pabrėžė, jog kūrinyje kalbama apie tautinės savigarbos išsaugojimą. Šią mintį, anot režisieriaus, atspindi ir pjesės pabaigoje pasakyti Vytauto Didžiojo žodžiai prieš mirtį: neleiskite pažeminti Lietuvos.
Naujausi komentarai