Pražiopsoti skrydžiai

Centre „Erdvė“ paklausyti D. Pankevičiaus nuotykių iš pirmų lūpų susirinko daugybė žmonių. Ištempę ausis klausėsi ir netilpusieji į salę, likę stovėti koridoriuje.

„Ką žymiuosi – tai skrydžius. 630 su trupučiu. Žinau, kad pagal nuskristą kilometražą buvau triskart pasiekęs Mėnulį“, – palygino vyras, kurį kalbino Mantas Bertulis, vis įterpdamas vieną kitą savo nuotykį.

„Esu, aišku“, – po tokio ramaus D. Pankevičiaus atsakymo net ir į klausimus apie nepatogius, net neįtikimus dalykus publikoje nuvilnydavo juoko banga.

Aišku, yra pražiopsojęs skrydžių – du. „Gavau pamoką, kad pačiam reikia tikrinti skrydžio laiką“, – konstatavo keliautojas ir pradėjo pasakoti istoriją, kaip su broliu ruošėsi į Meksiką ir jo paprašė paslaugos – sužiūrėti laikus. „Atvažiavome į oro uostą. Žiūriu, švieslentėje nematyti mūsų skrydžio. Lėktuvas prieš dvi valandas išskrido“, – pats juokėsi vakaro svečias.

Kitąkart niekas kitas nebuvo kaltas, tik pats. Grįždamas į Lietuvą jungiamajame skrydyje į Madridą sėdėjo šalia keleivės, kuri po pasaulį keliavo dvejus metus ir jau traukė gimtinės link. Ji užsiminė, kad norėtų romo. „Sakau, aš turiu romo. Pasivaišinome“, – salė prapliupo juokais, vien iš intonacijos įtardama, kad ši situacija turėjo baigtis blogai.

Išlipdamas iš lėktuvo tąkart pamiršo telefoną, planšetę. Keturias valandas laukė, kol susigrąžino daiktus, nebeliko laiko į miestą tarp skrydžių nusigauti. Liko laukti prie registracijos į kitą skrydį vartų. Nusprendė pasnausti. Užsistatė žadintuvą. Snaudė aštuonias valandas. Prabudo – tamsu. Lėktuvas išskridęs.

Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Dviračių stotys

Kilometražas, įveiktas lėktuvu, – įspūdingas, dar labiau pritrenkiantis nueitas, nuplauktas, kupranugariais nujotas atstumas. D. Pankevičius labai mėgsta keliauti sausuma ir, kai tik įmanoma, renkasi tokį keliavimo būdą.

Per karantiną keliavo ir po Lietuvą. Buvo spalis, bet tam, kad būtų sunkiau, susigalvojo verstis be kitų žmonių pagalbos, be restoranų ir užeigų, pats gamintis maistą, miegoti tik palapinėje.

„Kai tiek visko matęs, patyręs, tampa sunku save nustebinti. Norisi ko nors aštresnio. Kai sunkiai keliauji, atsiranda daugiau nuotykių“, – kalbėjo D. Pankevičius.

Trims dienoms vienas medžiotojas pasiima tik stručio kiaušinį, kuriame gal tik 0,5 l. Prisiriša prie diržo. Jiems užtenka. Aš tokiame karštyje, atrodytų, išgerčiau 10 l.

M. Bertuliui pasidomėjus, kas D. Pankevičiui yra jo Atlantas, keliautojas susimąstė, kad yra nemažai įveikęs iššūkių, pavyzdžiui, sugebėdavo patekti į vietas ar šalis, į kurias net vizos ar leidimai nebūdavo išduodami.

Iš ilgesnių kelionių jis išskyrė Afrikos kirtimą, nesinaudojant lėktuvais, automobiliais. Nuo Egipto iki Pietų Afrikos Respublikos keliavo kaip vietiniai: kupranugariais per dykumas, dviračiais, pėsčiomis. „Kodėl? Norėjau iššūkių. Per daug lengva ir neįdomu būtų sėsti į automobilį ir nuvažiuoti arba nuskristi“, – aiškino D. Pankevičius.

Pavyzdžiui, kai lankėsi Malavyje, retai kur buvo galima pamatyti automobilį. Mikroautobusai kursuoja tik tarp pagrindinių miestų. Susisiekimas tarp mažesnių miestelių vyksta dviračiais.

„Tačiau ne pats mini, o tave veža. Mina 20–30 km. Veikia dviračių stotys. Nuvyksti iki artimiausio miestelio dviračių stoties. Ten persėdi ant kito dviračio. Net ir krovinius taip gabena. Ant dviračio prikrauna kalną maišų. Gal dabar lengviau ten keliauti... Vienintelį kartą ten buvau prieš dešimt metų“, – pasakojo keliautojas.

Patiekalas iš delfino

D. Pankevičius išskyrė ir dar vieną įgyvendintą savo sumanymą – išilgai perplaukti Amazonę. Patį plaukimą apibūdino kaip nuobodoką. Net buvo minčių viduryje kelio viską mesti. Plauki, ir viskas. Kartais sustodavo kuriame nors kaimelyje, jei tokių netoliese pasitaikydavo.

„Aišku, matai delfinų, sugalvoji pažvejoti. Praplaukiančio laivo įgulos gali paprašyti iškepti tau piranijų. Iš vielos pasidarydavau kabliuką ir iš laivo žvejodavau. Vanduo net verda nuo daugybės žuvų“, – vaizdingai pasakojo keliautojas.

Iš pradžių stebėjosi, kodėl žmonės Amazonėje visai nesimaudo, – juk tokia upė, toks karštis! Taip, niekas nelenda į vandenį, bet ne dėl piranijų. Didžioji dalis jų rūšių net nepuola žmogaus. Norą atsigaivinti stabdo, kad vandenyje – daugybė parazitų. Kai kurie pro tam tikras ertmes gali patekti į žmogaus kūną.

„Upėje yra ir rožinių, ir pilkųjų delfinų. Esu jų ir valgęs. Valgau tą, ką valgo vietiniai. Būnu nuo jų priklausomas, jei gyvenu gentyje. Į parduotuvę juk nenueisi, nenusipirksi, ko nori“, – pastebėjo D. Pankevičius.

Sausakimša: keliautojo nuotykiai ir patirtis pritraukė daugybę žmonių. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Pasirūpina vietiniai

Keliautojas įsitikino, kad įvairiuose pasaulio kampeliuose gyvenantys žmonės yra prisitaikę net ir prie labai specifinių gyvenimo sąlygų. Džiunglėse, jeigu nėra vandens, yra lianų. Vietiniai jas nusikerta ir geria jose esantį skystį.

Kalahario dykumoje, kur iš proto vedantis karštis, dieną būna 45 °C temperatūra, o jeigu papučia vėjas, atrodo, kad svilina odą ir per piką negali net vaikščioti, gelbsti giliai smėlyje augantys augalai, tiksliau, jų šaknys.

Vietiniai eina su pagaliais ir ieško. Radę ištraukia šaknį, kuri yra labai vandeninga. Ją valgydami kartu ir atsigeria.

„Trims dienoms vienas medžiotojas pasiima tik stručio kiaušinį, kuriame gal tik 0,5 l. Prisiriša prie diržo. Jiems užtenka. Aš tokiame karštyje, atrodytų, išgerčiau 10 l. Jie prisitaikę. Matai, kad žmonės gyvena tokiomis sąlygomis, vadinasi, galima išgyventi. Jeigu su jais būni, jie tavimi pasirūpins. Iš vietinių sužinai daug naudingų dalykų“, – pasakojo D. Pankevičius.

Piršlybos Sirijoje

Sudane keliautojas yra miegojęs piramidėje. Ten – daug daugiau piramidžių nei Egipte. „Yra tam tikrų vietų, kur viename lauke – net 52 piramidės viena šalia kitos. Buvo 200, bet didžioji dalis sunyko, liko pusšimtis“, – pasakojo keliautojas.

Piramidėse dieną jis ieškodavo pavėsio. Pasnaudžia, pailsi, eina iki kitos. Jose yra ertmių, kuriose galima pasislėpti nuo kaitrios saulės.

Antrajai pusei pasipiršo Sirijoje, viename seniausių pasaulio miestų – Damaske, nors buvo planavęs Raudonojoje dykumoje Jordanijoje, tačiau nebenorėjo laukti. Piršlybos vyko ant kalno, nuo kurio atsiveria miesto vaizdas. Per sienas nelegaliai vežėsi sužadėtuvių žiedą.

Ar yra dar ką nors kur nors nelegaliai vežęs? „Esu, aišku“, – vėl toks pats nuoširdus atsakymas. Ir čia pat pasitaisė: „Tačiau ne iš Kolumbijos.“ Pavyzdžiui, aplinkiniais būdais yra įsivežęs droną į šalį, kurioje draudžiama tokia įranga. Padėjo pažintys, patarimai, kaip apeiti taisykles, išvengti patikrinimo, ir pareigūnų finansinis paskatinimas.

Žemėlapiai telefone

Išmanieji telefonai, sakė keliautojas, labai supaprastino ir palengvino keliones. Interneto, jei ir neturi, gali matyti žemėlapį, kur yra upė, ežeriukas. Tai, pavyzdžiui, vienam keliaujant per džiungles padeda nenutolti nuo vandens šaltinių. Be to, visuomet vežasi ir ant pečių tempiasi vandens filtrą, nes šis aparatas vertas savo kilograminio svorio.

„Galėčiau bet kur išgyventi. Išvažiuodamas pasiimu viską, ko gali prireikti, kad išgyvenčiau, kad ir kur vykčiau. Turiu palapinę, saulės baterijas, kurias kabinu ant palapinės, kad galėčiau įsikrauti telefoną, turiu vandens filtrą“, – vardijo D. Pankevičius.

Kai tiek visko matęs, patyręs, tampa sunku save nustebinti. Norisi ko nors aštresnio. Kai sunkiai keliauji, atsiranda daugiau nuotykių.

O kaip baimė? Nebeturi. Aukščio fobiją įveikė ėmęs skraidyti parasparniais. Skendimo baimei įveikti pakako nuo skardžio kelis kartus nušokti su pripučiama padanga, paskui išmoko nardyti po vandeniu. Vandens bijojo, nes būdamas mažas kelis kartus skendo. Dabar po vandeniu jaučiasi dar geriau nei jo paviršiuje.

„Yra jaudulys dėl artimųjų sveikatos, kad jiems viskas būtų gerai. Tačiau baimių, dėl kurių negalėčiau keliauti, nebelikę. Kitaip negalėčiau tiek pamatyti pasaulio. Kam save kankinti? Be to, žmonės labai jaučia tavo baimę. Pavyzdžiui, važiuojant į pavojingas zonas negalima bijoti. Dažnai tenka susidurti su sukilėliais, kovotojais. Afrikoje ten daug jų įrengtų patikrinimo punktų. Su visais reikia viską suderinti. Jeigu jaustų, kad tu bijai, „suvalgytų“ tave iš karto“, – pastebėjo keliautojas.

Pavojingiausios situacijos

Arčiausiai mirties yra buvęs, kai į jo galvą buvo įremtas ginklas. Toje šalyje vyko karas. Galiausiai išsisuko. Kitoje šalyje taip pat per karą visiškai šalia sprogo mina. Tuo metu fotografavo kalnus.

Automobiliu važiuojant per karo teritorijas iš jo negalima iškelti kojos, nes ten gali būti užminuota. Net ir gamtinius reikalus tenka atlikti iš automobilio.

Kartą vos išgyveno žygį po kalnus. Staiga pasikeitė oro sąlygos, o takelis tiek susiaurėjo, kad buvo sudėtinga ir eiti pirmyn, ir apsisukti. Ėjo pagal vietinio ranka braižytą žemėlapį.

Tailande nuo plausto buvo įkritęs į sraunią upę. Vietiniai išgelbėjo, bet ištraukė visą apibraižytą, apdraskytą, kraujuotą, nes srovė nešė per akmenuotą ruožą. „Man atrodė, kad upėje išbuvau amžinybę. Reikėjo stabdyti kelionę, gulėti lovoje ir gydytis“, – pasakojo D. Pankevičius.

Prestižinėje vieno miesto vietoje jį yra puolę su peiliu. Laimei, nuo dūrio pavyko išsisukti. Afrikoje yra tekę daug skraidyti senutėliais lėktuvėliais. Turėdavo lipti į tokį, koks yra, nes nebuvo kitų variantų, kaip pakliūti į tam tikras vietas. Juokavo, kad oro transportas pasitaikydavo tokio senumo, jog nė nesinorėdavo domėtis ir kelti sau dar daugiau jaudulio.

Kas yra čikungunija?

D. Pankevičiui teko keturis kartus sirgti maliarija. Visus kartus – Plasmodium falciparum sukelta maliarija, viena iš pavojingiausių formų. Beje, liga gali pasireikšti praėjus mėnesiams ar metams po vabzdžių įkandimo, nes parazitai išlieka kepenyse, todėl keliautojas visuomet su savimi turi vaistų nuo maliarijos.

Visus kartus persirgo santykinai ramiai. Pakilo temperatūra, laužė kaulus, vaizdas buvo labai sulėtėjęs. Vieną kartą matė haliucinacijas – tikriausiai dėl labai aukštos temperatūros.

Sužinojo ir kas yra čikungunija. Šią taip pat uodų platinamą virusinę ligą pasigavo keliaudamas Amazone. Artėjant Naujiesiems metams nusprendė juos sutikti ne vienas.

„Išėjau į Surinamo sostinę. Atšventęs Naujuosius, viešbutyje nuėjau miegoti. Prabudau nuo beldimo į kambarį. Personalas klausė, ar viskas gerai. Labai keistas klausimas, kas čia gali būti blogai? Pasirodo, dvi paras miegojau“, – pasakojo keliautojas, suvokęs, kad kojų, rankų sąnariai tarsi surakinti, krečia šaltis.

Tokios būklės buvo sudėtinga nusigauti iki ligoninės, nors ji buvo netoliese. Iš jos dar teko pėdinti iki bankomato, nes už konsultaciją buvo galima atsiskaityti tik grynaisiais. Beje, rastas bankomatas neveikė. Sumokėjo kažkas iš vietinių, nes pagailo sunkiai sergančio  vyro. Medikai nustatė, kad jis susirgo čikungunija.

Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Pašvinkę maisto likučiai

Daug daugiau pasaulio gyvena skurde, bent jau mūsų akimis tai atrodo, kaip skurdas, apibendrino D. Pankevičius, o jiems tai normalu. Pavyzdžiui, vienai dienai žmogui – saujelė riešutų, gyvena mėšlo trobelėse, bet jiems gerai, pakanka, svarbu – karas nevyksta.

Pavyzdžiui, Filipinų sostinėje Maniloje – milijonai gyventojų, daug jų gyvena susispaudę, iš faneros lapų būstą susirentę, geria purviną vandenį. Renka skardines, plastiką, prie restoranų – maisto likučius, kurie tokiame karštyje greitai pašvinksta, bet nuo kaulo nukrapštyta pasmirdusi mėsa perverdama, pridedama prieskonių ir gatvėje pardavinėjama kaip patiekalas.

„Pakeliavęs supranti, kaip mes čia gerai ir komfortiškai gyvename…“ – samprotavo pokalbį palaikęs M. Bertulis. D. Pankevičius pridūrė, kad gamtoje išgyventi – paprasčiau: auga bananai, kitokie vaisiai, o didmiestyje ant betono išgyventi be galo sunku.

D. Pankevičius dėl kultūrinių skirtumų buvo patekęs ir į labai nemalonias situacijas, kai teko pasukti galvą, kaip pasielgti, kad nenukentėtų.

Vienos genties atstovai sumedžiojo porelę babuinų, kuriuos sekė pusę dienos. Negyvą patelę iš karto įmetė į laužą kailiui nudeginti, nes jis nevertingas, o patino kailis – tankesnis, storesnis, bus panaudotas garderobui.

Gentis susėdo vakarienės. „Jie man davė patino organą. Žalią. Dvejoju. Jie jau žiūri nepatenkinti, murma tarpusavyje. Galvojau, gal labai įžeidžiu, bet per save perlipti irgi negaliu. Tada atnešė žalių kepenų dalį. Jas pasismeigiau ant pagaliuko, pasiskrudinau lauže ir paragavau. Tada viskas baigėsi gerai“, – pasakojo vakaro svečias ir pridūrė, kad pasaulyje yra daugybė vietų, kur valgoma viskas, kas juda.

Moterys be pirštų

Kartą, kai D. Pankevičius viešėjo Indijoje, toje vietoje ir tuo metu ten vyko garsaus filmo „Bornas: sunaikinta tapatybė“ filmavimas. Reikėjo užsieniečių. Tris dienas su jais buvo filmuojamos paplūdimio temos. Kino magijai pasidavė ir keliautojas.

„Grįžau į Lietuvą. Draugus sukviečiau į kino teatrą. Sakau, pamatysite mane. Trys dienos filmavimo, o į filmą buvo įtraukta tik tai, kad Mattas Damonas bėga, o už jo paplūdimyje – neryškus žmonių vaizdas. Viskas. Draugai klausia: tai kur čia tu?“ – šį pasakojimą irgi lydėjo salės kvatojimas.

Pabrėžė, kad Indija yra labai skirtinga. Yra tokių regionų, kur žmonių išvaizda ir papročiai labai skiriasi nuo kitų regionų. Netoli Mianmaro sienos įsikūrusios Koniako genties vyrai anksčiau, norėdami įrodyti, kad jie jau suaugo, turėdavo atnešti žmogaus galvą, dar ranką, koją. Tačiau svarbiausia buvo parnešti galvą.

„Tų dalykų jau nebėra, bet vyresnio amžiaus žmonės tai darė. Kiek žmonių nugalabijai – tiek metalinių kaukolyčių tavo vėrinyje ant kaklo. Sėdi senukas, šypsosi. Septynios galvos pakabintos“, – charizmos ir pasakotojo talento nestokojo keliautojas.

Netoliese įsikūrę ir kitų unikalių genčių. Pavyzdžiui, vienoje gentyje pačios vyriausios moterys vaikšto su skylėmis nosies šonuose, o jose įstatyti kamščiai.

„Klausiu, čia dėl grožio? Ne, atvirkščiai. Taip jaunos moterys buvo bjaurojamos norint apsaugoti, kad jų negrobtų kitos gentys. Dabar tai jau nebevyksta“, – kalbėjo D. Pankevičius.

Tarp senųjų, jau nepropaguojamų, tradicijų – mirus artimajam moteris netenka vieno rankos piršto. Vis labiau veržiamas siūlas, kol pirštas ima nykti. Papua Naujojoje Gvinėjoje buvo sutikęs moterų vos su vienu pirštu.