Be narvų ir voljerų

,,Aš stengiuosi jiems suteikti geresnes sąlygas nei gyvenimas narvuose ar voljeruose“, – sakė R.Putnienė. – Pas mane šunys gali laisvai lakstyti kieme ir pajausti namų aplinką.“

Moters kieme įrengtas specialus aptvaras, o pats kiemas apjuostas aukšta tvora. Laikinieji gyventojai gali laisvai lakstyti kieme ir namuose.

,,Penktos kojos“ savanorė pasakojo, kad kaimynai nepyksta dėl kieme nuolat šmirinėjančių šuniukų, tačiau yra buvę ir nelabai linksmų atvejų, kai dėl šuns elgesio jį teko išvežti atgal į prieglaudą. Pavyzdžiui, anksčiau buvusi rami ir tyli viena įnamė pradėjo naktimis be perstojo loti.

Randa naujus šeimininkus

,,Viskas prasidėjo, kai internete perskaičiau, kad dviem šuneliams labai reikia pagalbos. Taip pradėjau savanoriauti ,,Penktoje kojoje“. Nuo to laiko į namus pradėjau priimti vis daugiau šuniukų, nes norėjau jiems suteikti geresnes sąlygas“, – pasakojo R.Putnienė.

Jos teigimu, visus šunis anksčiau ar vėliau kas nors pasiima. Moteris kažkada bandė skaičiuoti, kiek per visus penkerius metus pas ją yra pabuvoję šunelių, bet suskaičiavusi iki 500 pametė skaičių.

Sunkumų, kad ir kaip būtų keista, su tokiu skaičiumi šunų nėra labai daug. Savanorei tiesiog tenka šerti augintinius ir valyti teritoriją. Didžiausias sunkumai užklumpa, kai kas nors iš šunų suserga arba į Rasos namus patenka itin bailus šuo ir tenka ilgai dirbti stengiantis jį socializuoti.

Rudis ją išsirinko

Pas šią savanorę patenka ir tokių gyvūnų, kurie serga arba jiems reikia nuolatinės priežiūros dėl specialiųjų poreikių. Pasitaiko šunų, kurie patekę į prieglaudą nieko neėda ir susigūžę tūno kampe. Šiems nelaimėliams R.Putnienė stengiasi padėti pasijusti geriau.

Prieglaudoje blogiausiai jaučiasi šunys, kurie anksčiau turėjo namus, bet šeimininkai augintinių atsikratė. Tokios lemties ištikti gyvūnai ilgisi namų aplinkos ir jaučia itin didelį stresą.

Šios atsidavusios savanorės asmeninis šuo Rudis taip pat turi savo istoriją. Į ,,Penktos kojos“ prieglaudą jis pateko prieš trejus metus, kai buvo gautas pranešimas, kad krūmuose tris dienas iš eilės lindi sužeistas ir labai agresyvus šuo. Vos tik pamatęs Rasą, Rudis iškart puolė jai ant kaklo. Vėliau jis buvo nuvežtas į prieglaudą, bet itin agresyviai reaguodavo į visus, kurie bandydavo prieiti, išskyrus Rasą. Tuomet moteris suprato, kad turi pasirūpinti šiuo šuneliu.

Laimė šypsosi ir nedailiesiems

Žmonės dažnai kreipiasi į R.Putnienę norėdami į savo namus priimti augintinį. Todėl kiemo gyventojai nuolat keičiasi. Naujus namus randa ir maži, ir seni, ir ligoti šunys. Pasitaiko, kad paskambinę Rasai žmonės prašo duoti jiems aklą ar šlubą šunį – tokį, kurio niekas neims. Tačiau dažniausiai pageidaujami gražios išvaizdos ir veisliniai šunys. Moteris apgailestavo, kad seniai kieme gyvenančios draugiškos rudos kalytės niekas nesirenka, nes jos išvaizda kažkuo atstumia žmones.

,,Šįvakar šis pekinų veislės šunelis iškeliaus į naujus namus, – pasakojo R.Putnienė. – Jis buvo rastas gatvėje. Tada, kaip ir privalome, iškabinome skelbimus ir keturiolika dienų laukėme, kol atsilieps jo tikrieji šeimininkai. Bet jie neatsirado. Vis dėlto pekinas – o jis yra veislinis šuo –  jau rado naujus namus.“

Dalijasi namu

Neretas atvejis, kai, pamatę dailaus šunelio fotografiją internete, žmonės iškart prašo jį atvežti į namus. R.Putnienė stebėjosi, kad naujieji šeimininkai nenori susipažinti su būsimuoju augintiniu, pamatyti, koks naujojo šeimos nario charakteris.

,,Šunys dominuoja mano gyvenime. Namuose man priklauso tik antras aukštas su miegamuoju, o šunims – visas pirmas aukštas ir kiemas. Turiu laisvą darbo grafiką, tad laisvu laiku važiuoju į prieglaudą. Budžiu naktimis, todėl dienomis turiu daugiau laisvo laiko pasirūpinti savo laikinais globotiniais“, – pasakojo R.Putnienė.