"Paėmusieji šį leidinį į rankas galbūt pirmą kartą pažvelgs ne į balas ar duobes gatvėse, bet į Kauno pastatus – į tai, kas formuoja miesto veidą", – pastebėta pristatant leidinį "Kaunas 1918–2015. Architektūros gidas".

Leidiniu grąžina skolą

Plačiajai visuomenei skirti miestų architektūros gidai – įprasti leidiniai Vakarų Europos valstybėse – Lietuvoje pradėti leisti prieš dešimtmetį. Tuomet buvo išleistas Vilniaus architektūrai skirtas leidinys. Jau tada nuspręsta, kad Kaunas vertas turėti savo architektūros gidą, tačiau jo parengimas ir leidyba užtruko. "Dabar galima pasidžiaugti, kad Kauno gide pristatoma penkiais pastatais daugiau nei Vilniaus. Kaunas laimi", – juokavo leidinio sudarytoja Julija Reklaitė.

Knygą parengė menotyrininkų, architektūros istorikų komanda. "Lietuvos architektūros istorijoje yra du išskirtiniai laikotarpiai – Vilniaus barokas ir Kauno tarpukario modernizmas. Apie pirmąjį gausu informacijos net mokykliniuose vadovėliuose, o modernioji Kauno architektūra dar tik pradeda sulaukti deramo dėmesio", – pastebėjo knygos bendraautoriai. Pasak jų, ši knyga – tai skolos Kaunui ir jo modernui grąžinimas. "Leidinys atsiranda aktualiu metu. Išleistas, kai vis garsiau kalbama, kad Kauno modernas verta Europos paveldo ženklo, galbūt jis padės patiems kauniečiams pamilti savo miesto architektūrą", – vylėsi tarpukario architektūrą leidinyje pristatanti architektūros istorikė Jolita Kančienė.

Trijų laikotarpių atstovai

Gausiai iliustruotame leidinyje trumpai aprašomi architektūriškai, reikšme miestui išskirtiniai 243 Kauno pastatai, iškilę tarpukariu, sovietmečiu ir šiais laikais. Apžvelgiamos jų istorijos, iliustruotos šiandienos ir archyvinėmis nuotraukomis, brėžiniais. Gide spausdinamos ir kai kurių interjerų nuotraukos. "Šios nuotraukos leidžia mums pamatyti, kaip namo vidus susijungia su išore. Tai yra šio gido stiprioji pusė. Skaitydama kitų miestų gidus, to pasigendu", – pastebėjo viena iš gido bendraautorių menotyrininkė Giedrė Jankevičiūtė.

Iš panašių leidinių, pateikiančių esamą miesto vaizdą, Kauno architektūros gidas išsiskiria ir pilkaisiais puslapiais. Jie skirti smarkiai sunykusiems arba visiškai išnykusiems pastatams, be kurių sunku įsivaizduoti Kauno architektūrinį veidą.

Didžioji knygos dalis skirta tarpukario pastatams. Šis laikotarpis reikšmingas ne tik dėl architektūros unikalumo, bet ir dėl masiškumo – tuo metu iškilo didžioji dalis valstybei reikalingų visuomeninių pastatų. "Per dvidešimt metų Kaunas pakeitė savo architektūrinį įvaizdį, gyvenimo stilių ir būdą, iš Rusijos provincijos tapo europiniu miestu", – J.Kančienės žodžiais, šie pokyčiai dar reikšmingesni dėl to, kad vyko neišsivysčiusios ekonomikos sąlygomis, kai trūko ir statybinių medžiagų, ir statybos technologijų.

Šeimininkų įtaka

Į gidą pateko ne tik gerai žinomi tarpukario visuomeniniai pastatai, bet ir nemažai gyvenamųjų namų. "Rinkdama medžiagą leidiniui, daug knaisiojausi ieškodama, kam pastatas priklausė, kieno užsakymu jis iškilo. Man atrodo, savininkai iš dalies lėmė ir jo architektūrinius bruožus", – pasakojo J.Kančienė. Į gidą pateko nemažai tautinių mažumų atstovams priklausiusių pastatų. Tai primena, kad Kauno etninė sudėtis tarpukariu buvo daug įvairesnė nei dabar: 40 proc. miesto gyventojų buvo nelietuviai.

Sovietmečio architektūrą leidinyje apžvelgęs Vaidas Petrulis įsitikinęs – šio meto negali nurašyti kaip neįdomaus, vien stalininės architektūros ar vienodų blokinių gyvenamųjų namų laikotarpio. Pasak jo, sovietmečio epocha stilistiškai nebuvo vientisas laikotarpis. Kaip įdomiausius vėlesniojo ir vėlyvojo sovietinio laikotarpio pastatus jis išskyrė IX forto memorialinio muziejaus kompleksą ir M.Žilinsko dailės galeriją. "IX forto muziejus tarsi paneigia Sovietų Sąjungos mene, taip pat ir architektūroje nebuvus ryškių sąsajų su Vakarų valstybėse išryškėjusiais meniniais stiliais. Šis kompleksas artimas tiek brutalizmui, kurio statiniai Vakaruose vis dar kilo, tiek ten besiformuojančiam dekonstruktyvizmui. M.Žilinsko galerija – ryškiausias sovietinio postmodernizmo pavyzdys", – sakė V.Petrulis.

Gerins miesto veidą?

Nemažai "Kaunas 1918–2015. Architektūros gidas" egzempliorių parduota Vilniuje. Architektūros istorikė vilnietė Marija Drėmaitė įsitikinusi, kad tuo nereikėtų stebėtis – ji pati vaikystėje čia atostogaudama įsimylėjo tarpukario Kauno architektūrą. "Pažįstu keletą žmonių, pasirinkusių architekto profesiją dėl to, kad būdami maždaug dvylikos metų susirgo meile Kauno modernui", – užsiminė ji.

Pasak leidėjų, Kauno architektūros gidą galima vadinti šiuolaikinės architektūros reabilitacijos leidiniu, nes greta tarpukario šedevrų yra ir šiuolaikinių architektūros objektų, lemiančių šiuolaikinio miesto veidą.

"Architektūros gidai pasakoja ne tik apie pastatų fasadus, sienas ir langus. Jie seka ir pastatų socialinę istoriją, pasakoja ir apie statytojus, ir tuos, kurie juos statėsi", – skelbia gido leidėjai. Jie viliasi, kad Kauno architektūros gidas taps parankine knyga ne tik savo miestą mylintiems kauniečiams. "Architektūros gidai skirti tam, kad žmogus, eidamas gatve, atrastų savo santykį su miestu. Tai pirmas žingsnis gerinant miesto architektūrinį veidą. Tikimės, kad kauniečiai, su šia knyga iš naujo atrasdami, pamildami savo miestą, labiau susirūpins tuo, kaip atrodo istoriniai ir jų pačių gyvenamieji namai", – sakė J.Reklaitė.

Vos pasirodžiusį Kauno architektūros gidą galima vadinti Lietuvos metų architektūros bestseleriu – didžioji dalis 1000 egzempliorių tiražo jau išpirkta. Ateityje viešosios įstaigos "Architektūros fondas" ir leidyklos "LAPAS" išleistą gidą planuojama pakartoti, išleisti anglų ir kitomis kalbomis.