Beveik keturis dešimtmečius teatrui atidavęs P. Grigas savo kelią pradėjo kaip jaunas orkestro smuikininkas, tačiau darbščiam muzikantui greitai buvo pasiūlyta koncertmeisterio pavaduotojo, vėliau – ir  koncertmeisterio pozicija. Su daugybe dirigentų dirbęs profesionalas tikina, kad su visais jais užmezgė ryšį ir išmoko iš jų svarbių dalykų. Pokalbis su P. Grigu – apie vaikystėje įsiplieskusią meilę muzikai, pirmąsias patirtis teatre, koncertmeisterio profesijos subtilybes ir laukiantį išskirtinį koncertą, tapsiantį švente ir žiūrovams, ir muzikantams.

– Esate kilęs iš muzikantų šeimos, jūsų vyriausias brolis Tomas groja violončele, kitas brolis Juozas – pianinu ir vargonais, pianistės kelią pasirinko ir jaunėlė sesuo Gražina. Kaip nutiko, kad visi keturi taip pamilote muziką?

— Muziką tikriausiai girdėjau dar būdamas mamos įsčiose, nes mano vyresnieji broliai tuo metu jau muzikavo. Tėvai taip pat buvo muzikos mylėtojai: mama dainavo, o tėtis išbandė įvairius instrumentus: akordeoną, lūpinę armonikėlę. Sekdamas brolių pavyzdžiu, ir aš galiausiai pasukau muzikanto keliu. Tėvų nuvestas į muzikos mokyklą, stojamuosius egzaminus išlaikiau netgi be jokio pasiruošimo. Pamatę, kad turiu plačias pirštų pagalvėles, pedagogai nusprendė, kad man puikiai seksis groti smuiku, taip ir buvo nulemta mano būsimoji profesija. Tėvai juokaudavo, kad, šeimoje jau turint violončelininką ir pianistą, iki viso ansamblio trūksta tik smuikininko (šypsosi).

Muzikos link mus kreipė mama, kuri manė, kad tai gana saugi, mažai politizuota profesija. Ji baiminosi represijų, kadangi dalis mamos šeimos buvo ištremta į Sibirą, o mano tėtis, Smetonos laikais tarnavęs kariuomenėje, metus slapstėsi bunkeryje. Mamai atrodė, kad muzika mažiau susijusi su politika ir yra gana neutrali sritis, galinti suteikti saugumo neramiais laikais. Mano pirmasis smuiko mokytojas buvo ilgametis teatro orkestro koncertmeisteris Juozas Jagėla, vėliau mokiausi pas kitą puikų pedagogą – Kęstutį Ivaškevičių. Visi keturi vaikai baigėme Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnaziją, o vėliau – tuometę Lietuvos valstybinę konservatoriją, dabartinę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA). Baigęs studijas, gavau kvietimą į KVMT ir dirbu čia jau 38-ąjį sezoną.

Tarpininkas: tarp dirigento ir orkestrantų, prižiūrintis, kad kolektyvo darbas vyktų sklandžiai, sutelktai ir visi pasiektų norimą rezultatą. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

– KVMT pasižymi ypatinga aura. Kas, pradėjus čia dirbti, jums labiausiai darė įspūdį? Kaip atrodė jūsų kelio teatre pradžia?

– Šis paslaptingas, gilią istoriją turintis teatras man išties darė įspūdį. Tai atskiras pasaulis su savo siužetais, dramomis ir komedijomis. Buvo nuostabu staiga tapti viso to dalimi ir prisidėti prie magijos scenoje kūrimo. Imponavo ir nuostabaus grožio istorinis teatro pastatas, kuriame gimė Lietuvos operos menas. Į teatrą atėjęs kaip jaunas smuikininkas, savo kelią pradėjau prie paskutiniojo smuikų pulto ir pamažu keliavau vis arčiau dirigento. Po penkerių darbo teatre metų tapau koncertmeisterio pavaduotoju, o dar po devynerių, 2001-aisiais, man buvo pasiūlyta užimti koncertmeisterio pareigas. Jaučiausi labai pakylėtas, kad vyriausiasis dirigentas Julius Geniušas patikėjo manimi ir skyrė man šias atsakingas pareigas.

– Koncertmeisterio darbas išties atsakingas – jis yra tarpininkas tarp dirigento ir orkestrantų, prižiūrintis, kad kolektyvo darbas vyktų sklandžiai. Kokių didžiausių iššūkių kyla jūsų darbe? Kokiomis savybėmis, jūsų nuomone, turi pasižymėti koncertmeisteris?

– Muzikinį vyksmą koncerto metu inicijuoja ir reguliuoja dirigentas, tačiau koncertmeisteris turi būti visada pasiruošęs žaibiškai sureaguoti į pasikeitusią įvykių eigą ar muzikinę liniją. Esi dirigento dešinioji ranka, užtikrinanti sklandžią proceso eigą, tad atsakomybė išties didelė. Visi esame žmonės, net ir didžiausiems profesionalams pasitaiko klaidų ir netikslumų. Koncertmeisterio užduotis – prireikus imtis iniciatyvos, kad muzikinis traukinys nenukryptų nuo bėgių.

Jokia aukštoji mokykla Lietuvoje koncertmeisterių nerengia, tad pats turi išsiugdyti tam tikrų savybių. Sakyčiau, svarbiausias charakterio bruožas yra atsakingumas, kadangi šioje profesijoje daug atsakomybės. Svarbu ir jautrumas, empatija, pastabumas, kad galėtum iškart reaguoti į besikeičiančią situaciją. Turi nuolat stebėti, kas vyksta, priimdamas sprendimus čia ir dabar ir viską sujungdamas į gražų muzikinį audinį. Kadangi koncertmeisteris veikia kaip tarpininkas tarp dirigento ir muzikantų, svarbūs komunikacijos įgūdžiai, gebėjimas suprasti visus kolektyvo narius ir juos išklausyti, sukuriant tinkamą mikroklimatą. Darna orkestre tiesiog privaloma, o koncertmeisteris visus suvienija siekti bendro tikslo, tad labai naudingos ir psichologinės žinios, lyderio savybės.

Šis paslaptingas, gilią istoriją turintis teatras man išties darė įspūdį. Tai – atskiras pasaulis su savo siužetais, dramomis ir komedijomis.

– Esate dirbęs su daugybe KVMT ir kviestinių dirigentų. Tikriausiai su ne vienu jų užsimezgė šiltas ryšys?

– Taip, ryšys užsimezga su visais dirigentais. Toks jau koncertmeisterio darbas – kadangi esi dirigento dešinioji ranka, turi su juo susibendrauti, perprasti charakterį ir norus. Kai atėjau dirbti į teatrą, vyriausiuoju dirigentu dirbo maestro Stanislovas Domarkas, kuris buvo labai tėviškas, globėjiškas, užmezgėme išties šiltą santykį. Įsiminė ir darbas su maestro J. Geniušu, kuris pasižymi dideliu liberalumu. Su juo būta daug smagių akimirkų ir puikių pastatymų, pavyzdžiui, Gaetano Donizetti opera „Liučija di Lamermur“. Svarbia figūra mano profesiniame gyvenime tapo ir maestro Virgilijus Visockis, su kuriuo statėme Giedriaus Kuprevičiaus operą „Karalienė Bona“.

Daug išmokau iš dabartinio teatro vyriausiojo dirigento maestro Jono Janulevičiaus. Jis – labai valingas, organizuotas, tikras lyderis, tad būdamas šalia jaučiuosi labai tvirtai. Esu dirbęs ir su kviestiniais dirigentais: Jonu Aleksa, estu Erki Pehku, ukrainiete Oksana Madaraš, kuri neseniai teatre pastatė puikų ukrainiečių kompozitoriaus Oleksandro Rodino baletą „Aladinas“. Iš tikrųjų kiekvienas sutiktas dirigentas man yra didelis mokytojas. Visi mes mylime muziką ir paslaptingą teatro pasaulį, tad vieni kitus paskatiname ir įkvepiame.

Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo nuotr.

– Ar, žvelgdamas į 38 teatre praleistus metus, galėtumėte išskirti labiausiai įsiminusį spektaklį?

– Smagu atsigręžti atgal ir įvertinti, kiek daug jau nuveikta. Iš tiesų, visi spektakliai man brangūs ir mylimi. Vis dėlto, labiausiai įsiminė tie pastatymai, kurie sukėlė daugiausia iššūkių. Nors atsakingai ruošiuosi visiems spektakliams, ypatingo darbo pareikalavo Otto Nicolai opera „Vindzoro šmaikštuolės“, Franzo Leharo operetė „Paganinis“, Giuseppe’ės Verdi opera „Makbetas“. Kartelė aukštai iškelta ir sekmadienį žiūrovų laukiančiam Anatolijaus Šenderovo baletui „Dezdemona“, kurio muziką atlikti taip pat nelabai paprasta.

Sentimentai užplūsta, kai į repertuarą sugrįžta laiko patikrintas spektaklis, kurį pasitinki lyg brangų seną pažįstamą. Nostalgija apėmė prieš keletą metų į sceną sugrįžus Imre’ės Kalmano ir Franzo Leharo operetėms „Mano puikioji ledi“ ir „Grafas Liuksemburgas“. Praėjusią vasarą festivalyje „Operetė Kauno pilyje“ žiūrovus džiugino ir Giacomo Puccini opera „Madam Baterflai“. Ji teatro repertuare buvo rodoma, kai čia beveik prieš 40 metų pradėjau dirbti. Tuo metu dirigavo maestro Stanislovas Čepinskis. Buvo labai malonu vėl išgirsti šią laiko subrandintą muziką.

Koncertmeisterio užduotis – prireikus imtis iniciatyvos, kad muzikinis traukinys nenukryptų nuo bėgių.

– Sekmadienį jūsų 60-mečio jubiliejus teatre bus paminėtas A. Šenderovo baletu „Dezdemona“ (choreografė A. Cholina). Kodėl pasirinkote būtent šį spektaklį? Kuo jis jums brangus?

– Gyvenimas greitai bėga, tad norisi sukurti kuo daugiau malonių prisiminimų. Anksčiau su orkestro nariais bendraudavome daugiau, tačiau pastaruoju metu visi esame per daug panirę į darbus. Todėl pagalvojau, kad noriu pažymėti jubiliejų vėl visus suburdamas drauge. Visos sudėties didžiulis mūsų orkestras pasirodo tik keliuose teatro spektakliuose, vienas iš jų – A. Šenderovo „Dezdemona“, žavinti nuostabia simfonine muzika. Tad tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl pasirinkau būtent šį baletą, – norisi, kad tai būtų šventė visam kolektyvui.

Šį spektaklį prisiminiau ir dėl to, kad jame yra puikus smuiko solo. A. Šenderovas ypač mėgo styginius instrumentus ir pats grojo violončele, tad šiame kūrinyje jis juos tiesiog meistriškai panaudoja romantiškiems Dezdemonos ir Otelo jausmams atskleisti. Muzika šiame balete labai graži, jausminga, lyriška tačiau kartu kontrastinga, joje nemažai muzikinio gaivalo, aštrių sąskambių. Tai muzika, kuri tikrąja žodžio prasme kelia šiurpuliukų ir paliečia sielą. Tad manau, kad spektaklis tiek žiūrovams, tiek atlikėjams taps tikru pasimėgavimu.

– Koncertmeisterio pareigos reikalauja ne tik daug atsakomybės, bet ir ištvermės. Kaip palaikote savo muzikinę formą?

– Svarbiausia yra nuolat dirbti ir neužmigti ant laurų. Koncertmeisterio profesija – ne tokia, kurios būtų galima vieną kartą išmokti ir daugiau nebesukti galvos. Kaip ir daugelyje sričių, čia talentas dar nieko nereiškia, tad turi vis tobulėti ir kelti kartelę aukščiau. Dažnos repeticijos leidžia spektaklio metu jaustis laisvai ir savo darbą atlikti be įtampos. Įtampa šiuo atveju yra labai pavojinga, kadangi, nerimui sukausčius kūną, tenka muzikuoti per jėgą, o tada galima net ir patirti traumą. Norėdamas išlaikyti kūno lankstumą, padidinti ištvermę ir gelbėti stuburą, kuris kenčia nuo ilgo sėdėjimo kėdėje, lankau jogą. Jėgų  suteikia ir mano šeimos: žmonos Vilmos ir sūnaus Martyno – palaikymas.

Sukaktys: „Gyvenimas greitai bėga, tad norisi sukurti kuo daugiau malonių prisiminimų“, – teigia P. Grigas, savo asmeninius jubiliejus smagiai švenčiantis su kolegomis KVMT. Prie 50-mečiui skirto koncerto prisijungė solistė Rita Preikšaitė. / Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo nuotr.

– Jūsų sūnus Martynas – profesionalus altininkas. Ar jums svarbu, kad jis sektų tėvo pėdomis?

– Martynas, kaip ir aš, baigė J. Naujalio muzikos gimnaziją ir LTMA. Neseniai jis pradėjo dirbti KVMT, taip pat įgyvendina projektus kartu su akordeonininku Martynu Levickiu. Išties smagu, kad sūnus seka mano pėdomis, nors aš jo niekada neverčiau muzikuoti, visada skatinau surasti savo kelią. Tačiau, matyt, genai padarė savo (šypsosi). Įdomu, kad muzikantų yra ir mano žmonos lituanistės giminėje, pavyzdžiui, garsi tarpukario operos solistė Vincė Jonuškaitė-Zaunienė.

– Su sese Gražina ir broliu Tomu buvote įkūrę styginių kvintetą „Soavita“. Su jais išlaikėte stiprų ryšį?

– Taip, visi esame labai artimi. Vyriausią brolį Tomą laikau savo mokytoju, jis nuo mažų dienų stebėjo mano kelią, grįžęs iš studijų Vilniuje mane pamokydavo ir patardavo. Su sese Gražina – taip pat šiltas ryšys, kai tik galime, kartu pamuzikuojame. Deja, mūsų ansamblis jau nebegyvuoja, jo veiklą nuslopino pandemija, o vėliau visi įsisukome į darbų sūkurius. Kadangi nuo mažens mylime muziką, ansamblį buvome subūrę kaip platformą realizuoti save ir visiems kartu smagiai praleisti laiką. Juk teatre atlieki tai, ką suplanuoja meno vadovybė, o ansamblyje galėjome išreikšti savo kūrybinį polėkį.

– Gruodį teatre – pats darbymetis. Kaip sutiksite šventes?

– Išties, gruodis visiems scenoms žmonėms visada būna labai užimtas. Man taip pat šiuo metu intensyvus laikas, tačiau stengiuosi per darbų gausą neprarasti kokybės. Šventinį laikotarpį pasitiksiu scenoje, koncertuosime antrąją Kalėdų dieną ir prieš Naujuosius metus. Sausį galbūt pavyks su šeima bent trumpam išvykti į SPA atgauti jėgų (šypsosi).