Kops į Kauno viršūnę: tikslas – atkartoti 1977-ųjų ekspediciją

Atkartos ekspediciją

1977 m. į geologų ekspediciją Pamyre išvyko trys Kauno alpinistai ir vienas latvis. Ten broliai Eugenijus ir Romualdas Bajorai, Kęstutis Virbalis ir Valdis Kikanas užkopė į tris bevardes viršūnes, o vieną jų pavadino savo gimtojo miesto Kauno vardu.

„Kiek pamenu bičiulių įspūdžius, ekspedicija buvo sklandi. Maršrutą jie įvertino kaip 4A kategorijos sunkumo. Ryte pradėję, vakare finišavo“, – Lietuvos alpinizmo veteranų klubo „Senjoras“ viceprezidentas Alvydas Peištaras pasakojo bendražygių ekspediciją, kurioje nedalyvavo, nes kopė į kitus kalnus, vėl prisiminęs šių metų gegužę, kai kartu su Kauno technologijos universiteto bendruomene sodino ąžuoliukus žuvusiems alpinistams atminti.

A.Peištaro teigimu, iš kelių dalių surinktas ženklas papuoš Kauno viršūnę. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Tąkart pagerbimo ceremonijoje dalyvavę Kauno miesto savivaldybės atstovai senjorams alpinistams pasiūlė kaip nors prisidėti prie 2022-ųjų renginių, kai Kaunas neš Europos kultūros sostinės vėliavą. A.Peištaras su kitais veteranais pagalvojo, kad atkartoti 1977-ųjų ekspediciją ir užkopti į Kauno viršūnę būtų puiki mintis. Pristatę ją miesto valdžios atstovams, jau po trijų dienų klubo nariai sulaukė skambučio ir kvietimo atvykti į savivaldybę.

„Meras su mumis kalbėjo pusantros valandos. Visi stebėjosi, kad skyrė tiek laiko, nes įprastai to nedaro“, – alpinistas, gelbėjimo būrio narys, alpinizmo instruktorius, kandidatas į sporto meistrus A.Peištaras džiaugėsi sulaukęs miesto valdžios palaikymo ir didelio bendraminčių susidomėjimo.

Sužinoję apie kitų metų planus, kopti į Kauno viršukalnę panoro kelios dešimtys alpinizmo entuziastų iš Lietuvos. Tikėtina, kad prie būrio prisijungs alpinistai iš Latvijos, galbūt ir Estijos.

„Panašu, kad gali susirinkti ir apie pusšimtį žmonių!“ – maždaug penktadalį jų, anot pašnekovo, sudarys alpinistai veteranai.

Aiškinsis klaidas

Ekspedicija planuojama kitų metų liepą arba rugpjūtį. Tokį metų laiką organizatoriai pasirinko neatsitiktinai. Žiemą kopti sunkiau dėl sniego ir ledo, be to, pakeliui į viršukalnes tyko įvairių pavojų. Tarkim, užsnigti plyšiai, į kuriuos galima įsmukti.

„Kitu metų laiku kopiame susirišę, per tam tikrą saugų atstumą. Jei kas įkrenta, pakimba ant virvės – ištraukiame“, – vasarą, kaip pasakojo patyręs alpinistas, kopimo sąlygos kur kas geresnės.

Kopimas į 5 400 m Kauno viršūnę, esančią Pietvakarių Pamyre, Šugnano kalnagūbryje, Tadžikijoje, priskiriamas vidutinio sunkumo kategorijai. Tiesa, kopti į ją galima dviem pusėmis. 1977-aisiais alpinistų ketvertas įkopė viena, o nusileido kita, patogesne, puse.

„Norime, kad į viršūnę koptų kuo daugiau žmonių. Tie, kurie neturi daug patirties, kops tuo paprastesniu maršrutu“, – kalbėjo alpinistų veteranų klubo viceprezidentas.

Įvertinę tai, kad komandose bus ne tik patyrusių alpinistų, bet ir pradedančiųjų, idėjos sumanytojai ekspedicijos metu surengs mokymus. Jie vyks atkeliavus į vietą ir pakeliui į Kauno viršūnę, įveikus tam tikrą maršruto atkarpą.

Patikėkite, ant viršūnių galima rasti pačių įvairiausių daiktų, ne tik kryžių ar statulėlių.

„Mūsų tikslas – analizuoti, ką, kaip ir kodėl padarėme. Kalbėti apie tai viešai, kad visi girdėtų, nes net ir labai sklandžiai kopiant neišvengiama klaidų“, – tam, kad klaidos nesikartotų, analizuoti jas, pasak A.Peištaro, yra būtina.

Palaiko formą

„Po nepriklausomybės įvyko daug daugiau nelaimingų atsitikimų nei iki tol. Dabar per mažai kalbama apie nelaimingus atsitikimus ir rizikos faktorių. Be to, alpinistai mažiau treniruojasi. Mes tai darėme septynis kartus per savaitę“, – nors ir rečiau, kaunietis tikino besitreniruojantis dar ir dabar.

Bent kelis kartus per savaitę 68-erių vyras ant pečių dedasi maždaug 10 kg sveriančią kuprinę ir su šiaurietiškomis lazdomis kulniuoja apie 7 km.

„Treniruotis būtina!“ – alpinistų fizinę formą akcentavo A.Peištaras, domėtis alpinizmu pradėjęs septyniolikos.

Beje, norintys dalyvauti ekspedicijoje turės įrodyti esantys verti jos. Jau kitų metų pradžioje bus surengti trys kopimai, kuriuose turės dalyvauti visi norintys vykti į Pietvakarių Pamyrą. Susidorojusieji su užduotimis gaus dar ir specialius alpinisto ženkliukus.

„Visi norintys dalyvauti ekspedicijoje turės pateikti ir sveikatos pažymas. Nenorime, kad, nuvažiavus tokį kelią, kam nors sustotų širdis“, – kalbėjo patyręs alpinistas.

Kelias išties bus ilgas. Pirmiausia laukia skrydis lėktuvu, vėliau komandos persės į visureigius, kuriais važiuos apie 1 tūkst. km. Atvykę į vietą, alpinistai sės ant asilų ir taip keliaus dar apie 20 km iki vietos, nuo kurios startuos.

Vardo suteikimo procedūra

Tradiciškai užkopę į viršūnes, kurios neturi pavadinimų, alpinistai jas gali pavadinti pačiais įvairiausiais vardais. Skaičiuojama, kad pasaulyje yra apie 30 viršukalnių, turinčių lietuviškus pavadinimus. Daugiausia jų yra Tian Šanio ir Pamyro kalnuose.

„Užkopus į kalno viršūnę, iš akmenų pastatomas akmenų turas. Į jį dedamas raštelis, kuriame pažymimi metai, kas lipo, kokie orai buvo“, – trumpai apie vardų suteikimo viršukalnėms procedūrą pasakojo A.Peištaras.

Taip atsirado profesionalaus lietuvių alpinizmo pradininko Gedimino Akstino, kino režisieriaus Algimanto Vidugirio, lietuvių literatūros pradininko Martyno Mažvydo, Žalgirio, Nemuno, Lietuvos tūkstantmečio, kompozitoriaus ir dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno, rašytojų Kristijono Donelaičio, Vilniaus, Kauno politechnikos instituto, brolių Bajorų viršūnės.

„Turime ir Bangelės viršūnę“, – tokiu pat vardu, anot pašnekovo, pavadinta spaustuvė, kuriai jis vadovauja jau bemaž 30 metų.

Deja, bet viršūnės su lietuviškais vardais nėra oficialiai įteisintos. Anot A.Peištaro, su Kirgizijos valdžia dėl to deramasi jau apie dešimt metų, tačiau procesas stringa dėl esamos tvarkos. Pirmiausia tam turi pritarti vietos bendruomenė, vėliau – rajono, apskrities vadovai ir tik galiausiai įsaką dėl pavadinimų suteikimo pasirašo šalies prezidentas.

„Ne kartą važiavome ten. Vežėme kompiuterių ir kitų dovanėlių, bet valdžios keičiasi ir viskas tęsiasi apie dešimt metų“, – geriausio scenarijaus vylėsi klubo „Senjoras“ viceprezidentas.

Papildys kalnų muziejų

Alpinistas veteranas pasakojo, kad lapelis, žymintis viršūnei suteiktą vardą, čia būna iki kitos ekspedicijos – tikslą pasiekę kiti alpinistai palieka naują.

„Būtų nerealu, jei užkopus į Kauno viršūnę rastume raštelį, kurį 1977 m. paliko broliai Bajorai, K.Virbalis ir V.Kikanas“, – nors daug vilčių nedėjo, alpinistas tokios galimybės neatmetė.

Užkopę į bevardes viršūnes, alpinistai jas mielai pavadintų naujais, miestui svarbiais, vardais. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Užkopusios į Kauno viršūnę, kitąmet entuziastų grupės paliks ne tik raštelį, bet ir dar vieną itin svarbų simbolį – Kauno herbą. Keturias metalines detales, kurios vėliau bus sujungtos į vieną, kuprinėse neš ekspedicijos dalyviai. Kažkam teks gabenti ir akumuliatorinį perforatorių, kuriuo bus pjaunamas akmuo figūrai pritvirtinti.

„Patikėkite, ant viršūnių galima rasti pačių įvairiausių daiktų, ne tik kryžių ar statulėlių. Tarkim, ant Elbruso kalno mačiau motociklą, – A.Peištaras džiaugėsi, kad viršukalnių muziejų kitąmet papildys Kauno didybę menantis metalinis tauras, o jų ekspediciją galbūt vainikuos dar viena viršūnė su nauju, Kaunui svarbiu, pavadinimu. – Ten, kur kopsime, bus bevardžių viršūnių. Pasakėme Kauno miesto savivaldybei, kad jei tik turi kokių nors pageidavimų, sakytų ir mes juos išpildysime.“