Kovotojas kietumą siūlo įrodyti sportiniais rezultatais

Studentas, treneris, kovotojas

Taip prisistato buvęs „MMA Bushido“ laikinojo čempiono diržo svorio kategorijoje iki 70 kg savininkas Ervinas Fokinas. Treniravimo sistemų bakalaurą baigęs jaunuolis yra paniręs į magistrantūros studijas Lietuvos sporto universitete, kur šiuo metu studijuoja sporto edukologiją.

Rinkosi ją todėl, kad įgytų teorinių žinių darbui su vaikais ir suaugusiaisiais, kuriuos treniruoja savo nedidelėje kovos menų studijoje Kaune.

Ervinas užsiima šindokai-kan karatė sportu, dar vadinamu koviniu triatlonu. Tai universalaus stiliaus, viso kontakto karatė, į kurią įeina karatė, imtynės ir kikboksas. Kodėl save vadina laikinojo čempiono diržo turėtoju? Pasirodo, kad iškovojęs diržą sportininkas gauna teisę toliau rungtis su tos pačios svorio kategorijos čempionu.

„Su tuo diržu man nutiko nelabai linksma istorija. Buvau jį prieš pandemiją iškovojęs, o paskui prasidėjo karantinai. Likau be kovų. Sporto pasaulyje jokios varžybos nevyko. Kai po ilgos pertraukos, beje, visai neseniai kovojau dėl to paties diržo, jį praradau. Dabar jį turi kitas žmogus“, – su liūdesiu ir kartėliu aiškina Ervinas, per pandeminius metus atitrūkęs nuo sporto ir labiau pasinėręs į mokslus.

Pašnekovo įsitikinimu, koją pakišo pastovumo stoka. „Pastovumas tiek sporte, tiek moksluose, tiek darbe duoda geriausių rezultatų“, – mano E. Fokinas ir apgailestauja, kad koronaviruso pandemija, ją lydėjęs sąstingis pakišo koją ne tik profesionaliems sportininkams, bet ir vaikams, kurie iki tol treniravosi pas Erviną.

Plačiau: mokydamas kovos menų jaunąją kartą treneris Ervinas akcentuoja ne vien fizinį aktyvumą, bet ir vaiko asmenybės ugdymą. E. Fokino asmeninio archyvo nuotr.

Pasigenda kovotojo dvasios

Po kelių karantinų treneris pastebi didelę demotyvaciją: vaikai nebenori sportuoti, o tik gerai praleisti laiką.

„Savo treniruotėse aš skatinu ne vien fizinį aktyvumą ir sportinių rezultatų siekimą, bet labiau – tarpusavio bendravimą, asmenybės tobulėjimą. Man svarbu, kad vaikas, atėjęs pas mane sportuoti, išmoktų ne tik kovos menų technikos, bet ir ugdytųsi kaip asmenybė. Deja, dauguma šių dienų berniukų ir mergaičių neturi tvirto charakterio, kovotojo dvasios“, – aiškina treneris.

Jis pastebi, kad kovos menai padeda vaikams ugdyti jų emocinį intelektą. Berniukus jis priima nuo penkerių metų. Mergaičių sulaukia nedaug: juk tai grubokas, viso kontakto sportas. Kadangi Ervinas atstovauja koviniam triatlonui, tai iš pradžių moko vaikus imtynių, paskui mažais žingsneliais priartėja prie karatė. Vaikai laiko egzaminus, gauna diržus. Ar jie labai skiriasi nuo trenerio vaikystės berniūkščių?

„Labai. Tik mes nemokėdavome suderinti mokslų su sportu, o šiuolaikiniai vaikai spėja viską, tik ne tokie užgrūdinti, kokie buvome mes. Jie veržiasi prie kompiuterių, prie išmaniųjų technologijų; nori visko labai lengvai ir greitai. Yra gana lepūs, greitai emociškai pažeidžiami, bet, kita vertus, ir kur kas gabesni, imlesni“, – aiškina E. Fokinas, savo vaikystę, paauglystę prisimenantis visai kitaip.

Jo kartos jaunimas per dienų dienas prakaituodavo sporto salėje ir siekė rezultatų kruvinu darbu, geležine valia. Paklaustas, ar jo auklėtiniai moka pralaimėti, Ervinas juokiasi, kad tai sunki užduotis, kuriai reikia specialiai paruošti mažą asmenybę.

„Treniruotės, estafetės, mažesnio ar didesnio kontakto kovos, – vardija jis. – Nori nenori, vaikas kažkada vis tiek pralaimės, o tada jau išmuš trenerio valanda, kuris turės išmokyti jį valdyti savo emocijas ir kitąsyk dar atkakliau siekti užsibrėžto tikslo.“

Dziudo pasirinko dėl patyčių

Paprašytas prisiminti savo vaikystę, Ervinas juokiasi, kad visko ten buvo. Ir kovų tarp mikrorajonų gaujų, ir blogų draugų, ir blogos įtakos. Ar Ervinas norėjo būti kietas vaikis?

„O kas nenorėjo?! Bet dažniau tiesiog atsidurdavau tam tikrose situacijose, tam tikrose vietose, kur reikėdavo būti kietam. Galiausiai taip į visa tai įsitraukdavau, kad nebelikdavo kito kelio“, – aiškina sportininkas, vaikystėje svajojęs būti architektu.

Kadangi klasėje buvo pats žemiausias ir fiziškai nestiprus, klasės berniukai tuoj įgudo prie jo kabinėtis, šaipytis. Geriausia išeitimi tuomet tapo... dziudo.

„Nors visą laiką mane labiau domino boksas, tik tėvai manęs ten leisti nenorėjo. Vis klausdavo, kam man to reikia. Gal bijojo, kad netapčiau mušeika“, – juokiasi jis.

Keletą metų palankęs dziudo treniruotes, Ervinas prisimena incidentą, kai mokykloje prie jo prikibo vienas moksleivis. E. Fokinas bandė jį permesti, bet nepavyko – priešininkas buvo kur kas sunkesnis.

„Tuomet apmaudžiai pagalvojau, kad dziudo tikrai neveikia... Panorau daugiau kontakto, tikrų kovų, kur būtų galima smūgiuoti rankomis, kojomis, permesti priešininką per save“, – prisimena jis, be galo mėgęs stebėti panašias kovas per „YouTube“ kanalą.

Man svarbu, kad vaikas, atėjęs pas mane sportuoti, išmoktų ne tik kovos menų technikos, bet ir ugdytųsi kaip asmenybė.

Visos jėgos – treniruotėms

Netrukus paauglio gyvenime atsirado mišriųjų kovos menų treniruočių pas trenerį Ovidijų Antanaitį. Vaikinas išmoko apsiginti, pradėjo dalyvauti varžybose, ir noras būti kietam ar pasipuikuoti prieš draugus savo gebėjimais, kažkam už kažką atkeršyti palengva nuėjo į antrą planą.

Ervinas jau nebenorėjo veltis į muštynes mokykloje, jo nebejaudino kiemo blogiukai, nes visas savo jėgas atiduodavo treniruotėms sporto salėje.

„Norėjau pasiekti kuo geresnių rezultatų varžybų kovose, o pergalės nekrito viena po kitos. Tekdavo patirti ir skaudžių pralaimėjimų. Bet kėliau sau meistriškumo kartelę tol, kol pradėjau dalyvauti užsienio čempionatuose. Ten man atsivėrė nauji horizontai, parodę, kad tobulėti ribų nėra“, – pasakoja jis.

Sulig daugybe valandų, praleistų sporto salėje, keitėsi ir vaikino svajonės. Architektūra pasiliko kažkur rožinių svajų užmaršty, o Erviną vis labiau ėmė dominti trenerio darbas. Beliko įstoti į Lietuvos sporto universitetą ir tęsti sportinę karjerą ant tatamio tarptautiniu mastu.

„Grįžtant prie paauglystės, nepavydžiu savo tėvams. Turėjo su manimi reikalų (juokiasi). Laimė, kad mano gyvenime atsirado kovos menai, kurių treneriai man buvo didžiausi autoritetai. Jei ne jie, nežinau, kokiais šunkeliais gal būčiau nukeliavęs“, – po daugelio metų prisipažįsta kovotojas.

Prieš varžybas – alinanti dieta

Paklaustas, kiek kovų jam tenka per metus, Ervinas aiškina, kad profesionalas paprastai turi dvi ar tris kovas. Kadangi E. Fokinas dalyvauja net keliose sporto šakose, tai ir kovų būna kur kas daugiau – nuo penkių iki dešimties.

Kaip joms ruošiasi? Visaip. Kasdienių fizinio parengimo treniruočių jau nebeskaičiuoja: jos seniai tapo mėgstamu vaikino gyvenimo būdu. Ruošiantis kovai viskas priklauso nuo jos pobūdžio. Jei ji vyksta pagal karatė taisykles, Ervinas važiuoja pas trenerį O. Antanaitį. Jei laukia imtynės – pas imtynių trenerį.

Ar kovojant ringe atskirų sporto šakų judesiai nesusipainioja? Tikrai ne. Daugiau nei 100 kovų patirtis daro savo. Tiesa, nuovargis ruošiantis varžyboms yra didžiulis.

„Būna, kad nieko nebenori. Esi piktas, pavargęs. Paprastai prieš varžybas dar tenka mesti svorį. Dažniausiai tris savaites prieš jas valgau vien sveiką maistą, būna tiksliai apskaičiuotos angliavandenių, baltymų normos. Po kiek laiko kilogramai po truputį patys ima kristi. Išsausėji, suliesėji ir jau būni tinkamo svorio varžyboms“, – aiškina Ervinas.

Diplomas: koronaviruso pandemijai pertraukus sportininko kovų maratoną, treniravimo sistemų bakalauras nusprendė tęsti mokslus ir tapti sporto edukologijos magistru.  E. Fokino asmeninio archyvo nuotr.

Motyvuoja kitų kovotojų istorijos

Paklaustas, kiek kartų žiūrėjo legendinį filmą apie Rokį Balboa su aktoriumi Sylvesteriu Stalone, vaidinusiu boksininką iš Filadelfijos, E. Fokinas purto galvą ir sako, kad tai nėra vienas mėgstamiausių ir jį motyvuojančių filmų.

Labiausiai sportininką įkrauna kovos menų profesionalų istorijos. Todėl prieš varžybas, norėdamas tinkamai nusiteikti, Ervinas žiūri trumpus vaizdo klipus apie garsius kovotojus, kaip jie ruošiasi kovoms, kokių patiria nesėkmių ir pan.

„Pamačius, kokį sunkų kelią jiems tenka nueiti, atsiranda daugiau motyvacijos, užsispyrimo, ryžto“, – aiškina vaikinas, apie skausmą, kurį patirs varžybų metu ant tatamio, jau nebegalvojantis.

Skausmas ir traumos jo sporte – neišvengiami. Tačiau kuo aukštesnis meistriškumo lygis – tuo jų mažiau. Mėgėjų varžybose nuo rimtesnių traumų gelbsti apsaugos priemonės, o profesionalus traumos dažniausiai kamuoja dėl didelio nuovargio, patiriamo pasiruošimo metu.

Anot pašnekovo, per netrumpą sportinę karjerą jis išmoko vengti traumų ir kuo techniškiau laimėti kovą. Rimtesnių sužeidimų Ervinas neprisimena, bet vieną, sako, patyręs dėl didelio nuovargio, kuris apima kaskart besiruošiant varžyboms.

„Šiek tiek įplyšo peties sąnarys, bet, sulėtinus treniruočių tempą, viskas susitvarkė. Teko klausyti kineziterapeutų, daryti specialius pratimus. Apie mėlynes, prakirstus antakius, sutrenkimus jau nekalbu. Net nevadinu jų traumomis“, – juokiasi jis.

Galima blefuoti kaip pokeryje

E. Fokinas sako, kad jo sporte galima gudrauti, blefuoti ir apgaudinėti priešininką tarsi žaidžiant pokerį.

„Kuo aukštesnis varžybų lygis, tuo daugiau viskas paremta psichologinėmis manipuliacijomis. Centimetrais, milimetrais, tiksliais smūgiais. Kai vyksta tokio aukšto meistriškumo kova, abu sportininkai verti vienas kito. Jie puikiai moka blefuoti – rodyti viena, o daryti visai ką kita“, – apie kovos menų varžybų subtilybes aiškina treneris.

Paklaustas, kodėl kovotojų kūnus puošia tiek daug tatuiruočių, Ervinas sako, kad tai jau rinkodaros klausimai. Gudrus kovotojas moka save pateikti taip, kad žiūrovai jį įsimintų. Kodėl šindokai-kan karatė meistras vis dar neturi nė vienos tatuiruotės? „Seniai svajoju išsitatuiruoti kokį nors simbolį, bet šiai misijai vis dar nepribrendau“, – juokiasi pašnekovas.

Ar šiame sporte dalyvauja socialiniai tinklai? Žinoma. Sportininkai į savo feisbuko, instagramo paskyras mielai kelia ne tik kovų ištraukas, bet ir juokingus vaizdelius, nutikusius jiems ant tatamio. „Nesu labai aktyvus socialiniuose tinkluose. Keleriais metais už mus jaunesni kovotojai juokais vadina mus senąja karta, prikiša senas pažiūras“, – pastebi Ervinas.

Palaikymas: Ervino sužadėtinė Goda stengiasi nepraleisti nė vienų mylimojo varžybų, o jei negali vykti drauge – jas stebi internetu. E. Fokino asmeninio archyvo nuotr.

Kovotojos merginos nenorėtų

Paklaustas, ar žino apie lietuvių kilmės JAV sportininkę, mišrių kovos menų kovotoją, UFC čempionę Rose Namajunas, Ervinas tik garsiai nusijuokia. Kaipgi nežinos?! Ar sportininkas norėtų, kad kovotoja būtų ir jo mergina? Atsakymas trumpas: „Ne!“

Jau aštuonerius metus E. Fokinas draugauja su mergina, į kurią įsižiūrėjo dar sėdėdamas mokyklos suole. Goda Jakaitytė nėra sportininkė, bet mielai ateina pasitreniruoti į savo vaikino kovos menų studiją. Dėl savęs. Šiuo metu jaunuoliai yra susižadėję, kitais metais planuoja vestuves.

„Galima sakyti, mus suvedė kiemas, kur abu turėjome bendrų draugų. Kaip ji žiūri į mano kovas? Jaudinasi, bet drauge labiausiai mane supranta ir palaiko. Goda viena težino mano mintis, emocijas kritiniais periodais, kai užeina nesėkmės sporte ir norisi viską mesti, ieškoti kitokios veiklos. Ji vienintelė tuomet sugeba mane įtikinti, koks būčiau tuščias be savo sportinio gyvenimo“, – atvirauja E.Fokinas.

Ervinas džiaugiasi, kad jo sužadėtinė Goda mielai stebi visas jo kovas, drauge vyksta į tarptautines varžybas užsienyje. Jei neturi galimybės keliauti drauge – stebi jas internetu. Vaikinas prisipažįsta, kad ruošdamasis varžyboms dažnai būna piktas ir grubus: jį užvaldo nuovargis, išsekimas. Kaip žinoma, labiausiai nuo to kenčia artimiausi žmonės.

„Tu lyg gyveni su tuo žmogumi, bet iš tiesų tavęs toje kasdienybėje nėra. Visos tavo mintys, emocinis nusiteikimas prieš varžybas sukasi tik apie kovą“, – pasakoja Ervinas ir sako, kad jo širdies draugei teko prie to priprasti.

Dabar jis džiaugiasi, kad Goda tapo tarsi savotiška Ervino gyvenimo būdo vadybininke. Mergina studijuoja kineziterapiją, tad padeda kovotojui susireguliuoti mitybą, dienos režimą ir kt.

Abu jaunuoliai mėgsta aktyvų laisvalaikį. Nesėdi namuose, lekia pas draugus, į gamtą, prie jūros, į baseiną. Neseniai buvo išskridę į užsienį slidinėti. Paklaustas apie sužadėtinę, vaikinas juokiasi: „Tikra šnekutė: gali kalbėti valandų valandas.“

Kadangi ir Ervinui labai patinka bendrauti, tai aktyvi veikla su gausia draugų kompanija jiems tampa tobuliausiu laisvalaikiu. „Kol nereikia ruoštis varžyboms“, – suokalbiškai mirkteli jis.