– Kaip reagavote į pasiūlymą tapti kultūros viceministre? – pasiteiravome I.Veliutės.

– Sprendimas eiti šias pareigas nebuvo spontaniškas, žinant, kokios sudėtingos ir visiems aktualios kuruojamos sritys. Kita vertus, labai vertinu ministro pasitikėjimą ir jaučiu didelę atsakomybę dėl kiekvieno priimamo sprendimo ar teikiamo pasiūlymo.

– Kokios pagrindinės priežastys, dėl kurių sutikote? Kuo jus labiausiai sudomino šios pareigos?

– Paveldo problemų analizė, mokslinės ir akademinės veiklos metai iš metų sukosi būtent apie kultūros paveldo politiką. Taip atsirado galimybė kartu su visa ministerijos komanda prisidėti sprendžiant įvairiausius iššūkius – nuo kultūros paveldo paminklų problemų sprendimo iki paprastučio medinio namo išsaugojimo klausimų. Būtų keista, jeigu tuo nesusidomėčiau. Juo labiau kad jaučiu didelį kolegų palaikymą.

– Kokia patirtis jums labiausiai pravers šiame darbe?

– Tai išskirtinai kompleksinis darbas – nuo susitikimų su didžiausių Lietuvos muziejų vadovais ir stambiausių projektų įgyvendintojais iki labai lokalių klausimų. Todėl darbas keliuose universitetuose ir Kauno miesto muziejuje, visuomeninė veikla Tarptautinės paminklų ir paveldo vietovių tarybos (ICOMOS) Lietuvos nacionaliniame komitete ir pareigos Lietuvos, ypač Regioninėje kultūros taryboje, pravers modeliuojant kiekvienos intensyvios dienos sprendimus.

Per pirmąsias tris darbo dienas jau turėjau įvairiausio pobūdžio veiklų ir galiu tik pasidžiaugti ministerijos kolegomis ir visais kitais, kurie negaili savo laiko ir padeda.

– Minėjote, kad antradienį su ministru praleidote Kaune. Kokie buvo šio vizito pagrindiniai akcentai?

– Antradienio ministro darbotvarkė buvo labai įtempta, todėl teko apsilankyti ir Kauno miesto savivaldybėje bei susitikti su meru dėl UNESCO ir Kauno centrinio pašto klausimų. Padiskutuoti apie Nacionalinio Kauno dramos teatro idėjas ir lūkesčius su teatro direktoriumi E.Stanciku. Na, ir pabendrauti su broliais ir restauratorių bei tyrėjų komanda Kauno Šv.Jurgio Kankinio (pranciškonų) bažnyčioje ir pagerbti vyskupo Pauliaus Antano Baltakio OFM atminimą. Man puikiai žinomos ir pažįstamos vietos, todėl iš tiesų buvo malonu nuo Kauno pradėti pirmąjį oficialų vizitą.

– Kaip praėjo kitos pirmosios jūsų, kaip viceministrės, darbo dienos?

– Tiesą sakant, vos pravėrus Kultūros ministerijos duris, akimirksniu paaiškėjo, kad adaptacijos periodo nebus, todėl pradėjau dirbti intensyviai nuo pirmos darbo valandos. Per pirmąsias tris darbo dienas jau turėjau įvairiausio pobūdžio veiklų ir galiu tik pasidžiaugti ministerijos kolegomis ir visais kitais, kurie negaili savo laiko ir padeda netikėčiausiais dalykiniais bei techniniais klausimais.

– Kaip vertinate dabartinę situaciją jums patikėtose srityse? Tapote atsakinga už kultūros paveldą, atminties institucijų politiką, kultūros turinio skaitmeninimą ir sklaidą.

– Prieš apsispręsdama kuruoti šią sritį jau žinojau, kad problemų čia gerokai daugiau, nei galima išspręsti per tokį trumpą laiką. Daugelis iš jų yra gerai pažįstamos ir besitęsiančios, kitos – gal mažiau žinomos ir eskaluojamos, bet irgi reikšmingos. Čia negali būti vieno vertinimo, nes sritis labai įvairi ir kiekvienas atvejis individualus. Nuo pat pradžios stengiuosi burti apie save kuo didesnį būrį skirtingų kompetencijų žmonių, kurie žino didžiausius skaudulius ir gali padėti juos identifikuoti. Kuo atsakingiau kiekvienas pilietis ir bendruomenės narys įsitrauks į mus supančios aplinkos saugojimą ir puoselėjimą, tuo geresnių rezultatų pasieksime.

– Kaip įvertintumėte, ką valstybė, gyventojai laimėtų, jeigu šios sritys būtų kuruojamos itin atsakingai ir kūrybiškai?

– Dar būnant Lietuvos kultūros tarybos nare teko neblogai susipažinti su regionų kultūros politikos klausimais, pažįstu daugybę žmonių visoje Lietuvoje ir man atrodo, kad kultūros sektoriuje kaip niekur kitur dirba išskirtinai daug filantropų ir atsakingų žmonių, iš kurių ta valstybė ir formuojasi. Reikia sutikti, kad Lietuvoje jaučiamas kultūrinis netolygumas, tačiau neretai pamirštama, kad greta neatsakingo elgesio ir negrįžtamų naikinimo procesų yra ir daug pozityvių kultūrinių proveržių – Rotušės bokšto atvėrimas, žaisloteka Vinco Kudirkos bibliotekoje, šimtmečio knyga "Prezidento rūmai Kaune", netrūksta ir privačių iniciatyvų, kai tų paties paveldo specialistų klausiama, kaip teisingai išsaugoti autentą privačiuose namuose – vos keli pavyzdžiai iš Kauno, kurių yra tikrai gausu. Man atrodo, kad reikėtų kuo dažniau džiaugtis tokiomis gerosiomis praktikomis ir kelti autentiškų objektų vertę bei prestižą tol, kol pasidarys nebemadinga jį naikinti.

– Ar jau turite kokių nors konkrečių idėjų, planų dėl jums patikėtų sričių, pavyzdžiui, dėl kurių nors Kauno objektų?

– Ministro Mindaugo Kvietkausko vizitas antradienį kaip tik ir buvo orientuotas į Kauno centrinio pašto panaudos galimybių aptarimą su Kauno miesto meru ir jo komanda. Kaune rengiama UNESCO paraiška dėl Kauno modernizmo architektūros, čia yra nemažai muziejų, tarp jų ir nacionalinių, ir t.t., todėl ir būsimos veiklos įvairialypės. Jeigu miestas tik norės bendradarbiauti, galimybių tam tikrai atsiras.

– Ar bus tęsiami jūsų pradėti užmojai dėl Kauno pilies, kai dirbote Kauno muziejaus Pilies skyriuje? Kurie tų užmojų reikšmingiausi piliai ir kauniečiams?

– Su Kauno miesto muziejaus kolegomis išsiskyrėme labai draugiškai, tai buvo viena netikėčiausių mano darbo vietų, kurioje per labai trumpą laiką pavyko sužinoti daug mūsų valstybės ir miesto tapatumo simbolius lydinčių kasdienių problemų ir kartu kūrybiškai pasižiūrėti į reprezentavimo galimybes. Vien tai, kad per Muziejų naktį susitikau su daugiau nei 2 tūkst. miestiečių tose ankštose bokšto erdvėse, leido pajusti tikrąją pilies kaip simbolio trauką. O išeidama palikau ilgą idėjų ir kontaktinių duomenų sąrašą, jeigu tik bus noro ir galimybių, jas galės įgyvendinti naujas pilies vadovas.