Kurhauzo reinkarnacija atgaivins Vytauto parką? Pereiti į pagrindinį turinį

Kurhauzo reinkarnacija atgaivins Vytauto parką?

2025-08-15 20:00

Kauno savivaldybė Vytauto parke naujam gyvenimui prikelia du istorinius pastatus: jau šį rudenį duris atvers atnaujinti „Neo Lithuania“ rūmai, o greta įsibėgėja kapitalinis kurhauzo remontas.

Įkurtuvės: „Neo Lithuania“ rūmai kelia sentimentus visai plejadai sovietmečio vaikų, kurie ten lankė popamokinius būrelius. Šiandiena: Vytauto parko teritorija prižiūrima, tačiau eiti ten lyg ir nėra ko, nebent šunį pavedžioti. Istorija: nuo caro laikų Vytauto parkas ir kurhauzas turėjo pasilinksminimo paskirtį.

Istorinės ištakos

Ko gero 2018 m. vyko paskutinis didelis renginys Vytauto parke prie tuo metu apleisto kurhauzo. Tąsyk piknikas priviliojo daug kauniečių, čia atėjusių su savo vaikais prisiminti vaikystės karuseles, veikusias Vytauto parke.

Tačiau Vytauto parko ir kurhauzo istorija mena gerokai senesnius laikus nei vaikystės atrakcionų parkas. Interneto svetainėje atmintiesvietos.lt rašoma, kad „Vytauto kalnas ir parkas mena tuos laikus, kai 1362 m. kryžiuočiai laikė apgulę Kauno pilį, o nepilnametis Kęstučio sūnus Vytautas jodinėjo dabartiniame Vytauto kalne su savo kariuomenės būriu, ieškodamas progos padėti savo broliui Vaidotui.“

Šiandienos Vytauto parko ištakos skaičiuojamos nuo 1847 m., kai caras Nikolajus I patvirtino Kauno miesto plėtros planą, pagal kurį Ąžuolų kalne buvo numatyta įrengti parką. 1872 m. iškilmingai atidarytas kauniečių poilsio parkas, Petro I garbei pavadintas „Petrovka“. Jame įrengta estrada, paviljonas, sūpynės. Tais pačiais metais surengtas ir iškilmingas caro Petro I 200 metų gimimo metinių minėjimas.

„Tai buvo pirmas renginys įrengtame parke. Nereikia pamiršti, kad Laisvės alėja buvo tiesiama iki kalno, kad žmonės galėtų iš miesto pabėgti į nuošalią pasilinksminimo vietą. Ir labai pasiteisino ta pasilinksminimo vieta su sūpynėmis, suoliukais pasėdėjimui ir bendra infrastruktūra“, – pasakojo gidas, portalo kaunodetales.lt įkūrėjas Laimonas Užomeckis.

1880 m. „Petro kalnas“ perduotas Kauno sodininkystės draugijai. Prasidėjo parko kūrimas – atliktas nusausinimas, iškasti grioviai, sutvirtinti kalno pakraščiai, teritorija buvo aptverta medine tvora. Atmintiesvietos.lt rašoma, kad „sodininkas Richteris paruošė planą, kuriuo vadovaudamasi draugija tiesė kelius, sodino medžius, krūmus.“ Kalnas anuomet buvo apaugęs tankiu ąžuolynu.

„Aplinka buvo nuošali. Čia ateidavo Kauno kunigų seminarijos klierikai. Tuo metu, apie 1888 m., Juozas Tumas-Vaižgantas mokėsi kunigų seminarijoje. Jis buvo įsitraukęs į slaptos lietuvių klierikų Lietuvos mylėtojų draugijos veiklą. Čia klierikai ateidavo slaptiems susitikimas, pasikeitimams knygomis. Taip pat, pasiskirstę būreliais, tardavosi apie lietuviškų knygų leidimą ir platinimą“, – istorijos mozaiką dėlioja L. Užomeckis.

XIX a. pabaigoje rusų valdžia sumanė įtaisyti tvirtovės įrenginius. Iš jos įtvirtinimų įdomiausias rūsys – blindažas, kuris buvo prie Parodos gatvės, ties „Neo Lithuanios“ rūmais. Sakoma, kad čia per vokiečių antpuolį 1916 m. slėpėsi tvirtovės komendantas rusų generolas Grigorjevas su šeima.

1898 m. gaisras sunaikino Vytauto parke stovėjusį medinį paviljoną. 1900 m. pastatytas naujas pastatas buvo nuomojamas. Caro laikais paviljone įsikūrė kortų klubas, bet greitai buvo uždarytas.

Istorija: nuo caro laikų Vytauto parkas ir kurhauzas turėjo pasilinksminimo paskirtį.

Kurhauzo sužydėjimas

Tačiau kelkimės į mums mielą tarpukario Vytauto parką. Būtent tarpukariu 1919 m. parkui suteiktas Vytauto vardas. Čia nutiesti pasivaikščioti skirti keliukai, nors oficialiai jis buvo skirtas ramiam poilsiui. 1920 m. laikraštyje „Lietuva“ iškelta problema, kad parke pasodintus ir prižiūrimus medelius nugraužia čia ganomos ožkos: „Ganomi gyvuliai – ožkos, karvės ir arkliai – ne tik trypia parko pievas, bet ir teršia pasivaikščioti skirtus takus.“

Vėlesniais laikais parkas aptvertas ir apmokestintas, nurodytos lankymo valandos. Tačiau miestiečiai tuo nebuvo labai patenkinti. Nuo parko įsteigimo už jo priežiūrą buvo atsakingos skirtingos įstaigos, kurios vykdė tvarką pagal tuometes savo vizijas ir planus.

Žvelgiant į Vytauto parko ir kurhauzo istoriją, svarbu priminti, kad 1921 m. už parko priežiūrą buvo atsakinga Lietuvos fizinio lavinimo sąjunga. Parke įrengta pirmoji ne tik Kaune, bet ir Lietuvoje krepšinio aikštelė, kurios sumanytoja ir steigėja – Elena Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė (1900–1997).

Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad įrengtoje aikštelėje sportininkės surengė pirmąsias krepšinio varžybas, kuriose žaidė tik moterys. Įdomu, kad E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė išvertė krepšinio, tuo metu vadinto krepšiasvydžiu, taisykles. Žinodama, kad moterims skirtas leidinys nesulauks tinkamo pripažinimo ir nebus vertinamas rimtai, paaukojusi savo įdėtą darbą, autoriaus teises atidavė Steponui Dariui.

Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga gerokai pasidarbavo parko labui, bet ištrypė daug nereikalingų takų. Tada iniciatyvos ėmėsi miesto valdyba, kuri nutarė sutvarkyti parką: pasirūpino, kad kiekvieną vakarą grotų dūdų orkestras, pasodino daug medelių, kitokių augalų.

Tačiau atidavus kurhauzą vaikams, ši vieta netaps patrauklesnė.

1924 m. Vytauto kalnas buvo viena gražiausių Kauno poilsio vietų. Čia stovėjo gražus paviljonas, buvo įrengtos teniso ir futbolo aikštelės. „Augmenija atrodė visiškai kitaip – daugiausia augo ąžuolai, o šlaitai buvo nuganyti, žolę nuskabydavo ožkos, karvės. Vien architektas Edmundas Alfonsas Frykas ganė apie 30 karvių. Kas po jų likdavo nenugraužta, tas būdavo nušienaujama. Visas miestas nuo kalno matėsi kaip ant delno, ir tai buvo labai gražu ir mėgstama miestiečių“, – tęsia istorinę dėlionę L. Užomeckis.

Šioje vietoje veikė kavinė, šalia jos – pramogų parko atrakcionai. Žinoma, kad čia garsusis lakūnas S. Darius eidavo į pasimatymus su būsima žmona Jaunute. S. Dariaus dukra Nijolė Dariūtė prisiminimuose rašo, kad čia per pasimatymus jis supdavo savo būsimą žmoną.

Dabartinis įvaizdis

Vytauto parkas ir jo apylinkės tarpukariu turėjo lyg kažkokios tolimos miesto dalies įvaizdį, nors buvo čia pat – tik kalnu pakilus iš Laisvės alėjos pradžios.

L. Užomeckis tęsia, kad visos apylinkės buvo miškingos ir neapstatytos gyvenamaisiais namais: „Tuščia teritorija – statyti gyvenamuosius namus buvo draudžiama. Dabartinio Sporto universiteto bendrabučio vietoje buvo arklidės, o 1929 m. pagal architekto E. A. Fryko projektą iškilo korporacijos „Neo Lithuania“ rūmai, vėliau tapę pionierių rūmais, moksleivių rūmais ar laisvalaikio centru. Kurhauzas dabartinį vaizdą įgavo po E. A. Fryko 1929 m. atliktos rekonstrukcijos.“

1932 m. Vytauto parką išsinuomojo Šaulių sąjunga. Direktoriumi buvo paskirtas Petras Babickas. Šauliai prisidėjo prie Vytauto parko gaivinimo – suremontavo centrinį paviljoną, sutaisė laiptelius, padarė naujus vartus į parką iš Laisvės alėjos, Parodos, Vaižganto gatvių. Parkas buvo sutvarkytas, žydintis.

Vaikus džiugino parke gyvenę gyvūnai: stirna, triušiai, voverės, kiškiai, karveliai, fazanas, – tarsi mažas zoologijos sodas, nes tik 1935 m. netoliese buvo įkurtas tikrasis zoologijos sodas, kur iš esmės dabar veikia Kauno zoologijos sodas.

Vytauto parke nuo birželio veikė Kalno teatras, kuris sezono atidarymui buvo parengęs muzikinį veikalą, skirtą S. Dariaus ir Stasio Girėno skrydžiui, „New-Yorkas–Kaunas“.

Savito stiliaus pastatas su plačiais balkonais ir verandomis – kurhauzas, – dažnai vadinamas paviljonu, yra centrinė Vytauto parko figūra. Tarpukariu jaunimas čia šokdavo anglų valsus, tango, fokstrotus, tai buvo miela ir paslaptinga pasilinksminimo vieta.

1936 m. parkas privatizuotas, nes šauliams išlaikyti parką buvo per brangu. Parko centre tuo metu stovėjo didelis dviejų aukštų namas – „Pieno centro“ užkandinė, ir šalia iš lentų sukalta pašiūrė – kino teatras, kuriame kas vakarą buvo rodomos šiurpulingos meilės dramos.

„Kurhauzas miestui tarnavo nuo caro laikų ir labiausiai pasiteisinusi jo paskirtis buvo pramoginė. Beje, įėjimas į parką buvo mokamas, parkas buvo aptvertas tvora, tam panaudoti ir konkės bėgiai“, – istorinę kurhauzo paskirtį pabrėžė L. Užomeckis.

Šiandiena: Vytauto parko teritorija prižiūrima, tačiau eiti ten lyg ir nėra ko, nebent šunį pavedžioti.

Atrakcionų bumas

Sovietmečiu Vytauto parko populiarumas buvo ne mažesnis nei tarpukariu. Įdomu tai, kad net ir sovietmečiu parkas išlaikė senąjį pavadinimą – visada buvo Vytauto parku ir didžiuliu miestiečių traukos centru.

1950 m. parke buvo įrengta biblioteka, sporto salė, žaidimų kambarys, šaudykla, sutvarkytos krepšinio ir futbolo aikštelės. Nuolat rengiami koncertai ir paskaitos. Minima, kad buvo susidariusi per 100-ą nuolatinių žaidėjų turinti šachmatininkų grupė.

Sovietmečiu parke veikė atrakcionai, laisvalaikio centras, vyko įvairūs kultūros renginiai, kasmet Vytauto parke apsilankydavo pusė milijono žmonių. 1964 m. įrengti nauji atrakcionai: apžvalgos ratas, viražiniai lėktuvai, supynės.

1967 m. pastebėta, kad parką reikia skubiai tvarkyti. Įvertinus padėtį, sutvarkyti želdynai, išpjaustytos apdžiūvusios šakos, pašalinti sausi medžiai, pasodinta dekoratyvinių krūmų, gėlių.

1970 m. gryname ore įrengta lauko estrada. Parke koncertavo filharmonijos kolektyvai, vyko meno saviveiklos pasirodymai, paskaitos ir kiti renginiai. Medinėje kriauklės formos estradoje ne viena tautinių šokių šokėjėlių iš tuomečių pionierių rūmų karta čia rodė savo meistriškumą.

„Aš, ko gero, buvau vienas paskutiniųjų, šokusių toje estradoje. Birutės Brazdžiūtės vadovaujami, ten koncertuodavome. Bet jau turėjome žiūrėti į grindis, nes nebuvo jos tokios visai nepriekaištingos“, – prisiminė L. Užomeckis.

Atrakcionas „Laiveliai“ kainavo penkias tuometes rusiškas kapeikas. Buvo pigiausias atrakcionas. Darbo dienomis, kai lankytojų parke praktiškai nebūdavo, šį atrakcioną prižiūrėjęs darbuotojas leisdavo vienodais sijonėliais vilkinčioms mergaitėms pasisupti nemokamai. Žmogui nė į galvą, kad čia visai ne vaikų namų auklėtinės, o vaikų šokių kolektyvo šokėjos, repeticijoms vilkėdavusios vienodais drabužiais.

Kiekvienais metais buvo rūpinamasi parko apželdinimu ir tvarka – rūpestingai prižiūrimi takeliai, augmenija, sodinamos gėlės. Mažiesiems džiaugsmą keldavo atrakcionai „Grybas“, „Laiveliai“ karuselės „Orbita“ ir „Saulutė“, „Autodromas“, kiti atrakcionai ir kreivų veidrodžių kambarys. Sekmadieniais čia rinkdavosi šeimos – bendraudavo gryname ore, klausydavosi koncertų, sėdėdavo lauko kavinėje, grožėdavosi puikia aplinka.

Kurhauze veikė žaidimų automatai. Daugumai žaidimų reikėdavo mesti 15 kapeikų. Buvo Jūrų mūšis, kažkokie tankai, laimės šulinys, tačiau tarpukario ar carinio laikotarpio populiarumas ir šios vietos prabanga negrįžtamai blėso.

„Laukiniai 1990-ieji, žmonių nesupratimas, ką daryti su ta teritorija, viską pakeitė. Pradžioje pabrango atrakcionai, buvo sumažintas darbuotojų skaičius, sumažėjo ir lankytojų. Parkas tapo privatus“, – Vytauto parko merdėjimo laikotarpį prisimena L. Užomeckis.

Pasisupti senosiomis karuselėmis kainavo nuo vieno iki penkių litų. Atrakcionai dar kažkiek laiko veikė, tačiau įranga seno, o remontuoti buvo per brangu.

1997 m. rugsėjo 2-osios „Kauno dienoje“ rašoma apie Vytauto parke nuo caro laikų užsilikusį gynybinės fortų vadavietės bunkerį. Po karo jame buvo sovietinės armijos specialiosios paskirties dalinio „Smerč“ ginklų sandėlis. Vėliau įrengtas „siaubo kambarys“. Statinį palikus likimo valiai, juo susidomėjo benamiai ir paaugliai, tad visos angos skubiai buvo užmūrytos.

Trauka ar patrauklumas?

Kai kuriuos iš aprašytų Vytauto parko objektų – kurhauzą, lauko estradą – galima pamatyti režisieriaus Raimundo Banionio filme „Vaikai iš Amerikos viešbučio“, kuris buvo filmuojamas įvairiose Kauno vietose. Nepriklausomybės aušroje pasirodžiusi juosta tapo nepakeičiama Lietuvos kino istorijos dalimi.

„Vaikai iš Amerikos viešbučio“ – pasakojimas apie 1972 m., laikotarpį, kai susidegino Romas Kalanta, aktyviai veikė KGB, o jauno žmogaus širdyje liepsnojo laisvės troškimas. Filmo istorijos centre – Kaune augančių paauglių moksleivių, svajojančių apie kitokį pasaulį ir slapčia besiklausančių Liuksemburgo radijo, būrys. Jų nekalta veikla susidomėjus KGB, jaunuoliams tenka susidurti su sistemos brutalumu.

Tačiau prisiminimai lieka archyvuose. Ši Kauno istorija pulsuojanti vieta atgims, tačiau turės naują paskirtį. „Ilgą laiką privačiose rankose nykusį kurhauzą Kaunas prikels naujam gyvenimui: bus atnaujinti inžineriniai tinklai, suremontuoti fasadai, stogas, vidaus ir pagalbinės patalpos, įrengtos rūbinės, kabinetai, lauko terasa. Restauratoriai kruopščiai atgaivins ir išsaugos objekto vertingąsias savybes.

Tik apie jokius pasilinksminimus arba siekį sugrąžinti Vytauto parkui ir kurhauzui istorines šaknis nebekalbama. „Tiesa, tarpukariu dar buvo idėja įrengti funikulierių į kalną, tačiau tai liko neįgyvendinta, o būtų buvę gerai, gal funikulierius būtų padėjęs grįžti prie istoriškai susiklosčiusios šios vietos paskirties“, – prisiminė L. Užomeckis.

Po remonto miestas pastatą perduos Kauno M. Petrausko scenos menų mokyklai. Čia persikels dalis Teatro ir integralaus scenos meno skyriaus veiklų, vyks teatro neformaliosios ir formalųjį ugdymą papildančios programos, taip pat ir integruotos scenos menų veiklos, choreografijos ir šokio užsiėmimai. Planuojama, kad naujose erdvėse mokysis apie 120 mokinių, dirbs daugiau kaip dešimt mokytojų ir administracijos darbuotojų“, – rašoma savivaldybės pranešime spaudai.

Kaunodetalies.lt įkūrėjas L. Užomeckis atviras – jo nežavi naujoji kurhauzo paskirtis: „Aišku, tai geriau, nei tuščias, apleistas pastatas. Tačiau atidavus kurhauzą vaikams, ši vieta netaps patrauklesnė. Kaip dabar einame ir praeiname, taip ir vėliau eisime ir praeisime. Man priimtinesnė istorinė pramoginė paskirtis. Tik, žinoma, reikėtų drąsos ir šlaitus atverti vaizdui į Kauną.“

Žodis „kurhauzas“ kilęs iš vokiečių kalbos: „Kur“ reiškia „kurortas“, o „Haus“ – „namas“. Dažniausiai kurhauzas yra didelis pastatas kurorte, kuriame vyksta įvairūs renginiai, koncertai, šokiai, taip pat yra patalpos svečiams apsistoti.

Deja, miesto planuose tiesioginės kurhauzo idėjos nebėra, „neturi likti uždarų, apleistų teritorijų – čia turi klegėti vaikai, laisvalaikį leisti kauniečiai“. Tik ko ten eiti, jei tavo vaikas nelanko menų mokyklos. Ir vėl praeisime?

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra

Daugiau naujienų