Kasdienė įtampa

„Tylos namų“ vadybininkas-vairuotojas. Taip neutraliai skamba R. Urbaičio, ritualinių paslaugų srityje skaičiuojančio 21 metų darbo stažą, pareigybė. Jonavos gatvėje įsikūrusiuose „Tylos namuose“ jis dirba penkerius metus.

Darbe jis kasdien ir iš arti susiduria su mirtimi. Į šią veiklos sritį pateko atsitiktinai. Niekada nė nesvarstė apie tokį darbą. Pirmoji reakcija, kai mieste sutiktas pažįstamas pakvietė dirbti kartu, buvo neigiama.

„Nenorėjau net galvoti apie laidotuvių organizavimą – nejauku, atrodė, būtų dirbti. Tačiau įkalbėjo ateiti ir pabandyti. Pirmos savaitės buvo labai sunkios. Paskui persilaužiau. Kodėl likau? Supratau, kad taip galiu padėti žmonėms nelaimėje. Manau, čia atradau savo pašaukimą“, – kalbėjo R. Urbaitis.

Iš pradžių sunkiausia buvo paliesti mirusiojo kūną. Tokio artimo kontakto šiame darbe – nemažai. Kūnas paimamas iš namų ar iš įvykio vietos. Jeigu tai smurtinė ar neaiški mirtis, vežamas į Teismo medicinos tarnybą, jei ne – į „Tylos namus“, kur kūnas paruošiamas šarvoti.

Kartais gulinčiajam karste prireikia pasukti galvą, kitaip padėti ranką, svarbu, kad viskas atrodytų estetiškai ir tvarkingai. Artimiesiems pasirinkus kremaciją, velionis su karstu vežamas į krematoriumą ir taikoma jau kiek kitokia procedūra.

Nepriekaištingas mūsų įvaizdis galbūt sudaro įspūdį, kad „Tylos namų“ paslaugos – brangios, bet taip nėra.

Sunkiausios akimirkos

„Mirtis – gyvenimo dalis. Gyveni ir nežinai, kas tau gali nutikti“, – filosofiškai teigė R. Urbaitis. Jis neskaičiuoja, kiek per 21 metus padėjo organizuoti laidotuvių – per dieną tenka surengti vidutiniškai po kelis šarvojimus.

Kaip visa tai atlaikyti psichologiškai? Nesusitelkti į mirtį, į tai, kad žmogus negyvas, o suvokti, kad juo pasirūpinti yra tavo darbas, kad tai svarbu jo artimiesiems.

„Kaip šiandien pamenu atvejį, kai buvau ką tik pradėjęs dirbti. Su kolega atvažiuoju pašarvoti kūno į salę, kolega turi išvažiuoti kitur, mane palieka vieną. Turiu sužiūrėti paskutines smulkmenas – kad pašarvotosios suknelė tvarkingai gulėtų ir pan. Pagavau save begalvojantį, ką aš čia veikiu? Tačiau tuoj pat radau atsakymą, – teigė R. Urbaitis. – Tai svarbus darbas, lemiantis, koks artimojo vaizdas visam laikui išliks jo artimųjų atmintyje.“

Psichologinės stiprybės reikėjo tiek darbo pradžioje, tiek apsipratus, reikia ir po daugelio metų.

„Neįmanoma priprasti prie mirties, ypač vaikų. Vyresnio amžiaus žmonių mirtis lengviau suvokiama, bet vaikų... Esu verkęs. Nešiau trejų ar ketverių metų berniuko urną ir verkiau. Bėgo ašaros. Tėvai eina iš paskos, verkia. Negali susilaikyti. Patys skaudžiausi atvejai mano darbe, kai tenka šarvoti ir laidoti vaikus“, – pasakojo R. Urbaitis.

Pirmas jo susidūrimas su vaiko mirtimi buvo vos po trijų mėnesių nuo darbo pradžios. Teko laidoti vos trijų mėnesių kūdikį. Mažylis mirė namuose. „Nuvykome paimti jo kūnelio. Su tokiu atveju nebuvau susidūręs. Atsisėdau šalia mamos. Apie pusvalandį kalbėjomės, kol ji atidavė kūnelį“, – į atmintį giliausiai įsirėžusią situaciją pasakojo pašnekovas.

Atidumas:  dirbdamas laidojimo namuose R. Urbaitis visada stengiasi rasti žodžių, kaip paguosti artimojo netekusius žmones. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Rasti tinkamų žodžių

Nemenka darbo dalis yra bendravimas su mirusiųjų artimaisiais. Kaip rasti tinkamų žodžių tokią akimirką, kaip paguosti, neužgauti, nesukelti dar didesnio skausmo?

„Priklauso nuo situacijos. Kalbant apie minėtą kūdikį, grįžęs namo pats neprisiminiau, ką kalbėjau jo mamai. Mano paties vaikui tuo metu buvo aštuoni mėnesiai. Po tiek metų šioje srityje tokio didelio šoko dabar nepatiriu, bet vis tiek labai sunku, kai susiduri su vaikų mirtimis“, – atviravo pašnekovas.

Tenka guosti artimuosius ir mirus suaugusiesiems. Pasitaiko, kad jie nenori atiduoti velionio kūno. Padeda ramus tonas, žodžiai, kad artimąjį pamatys kitą dieną jau pašarvotą salėje, kad turės laiko su juo atsisveikinti, pabūti“, – pasakojo R. Urbaitis.

Visko pasitaiko ir laidojimo namuose ar kapinėse: susikivirčija giminės, skausmo apimti artimieji šoka į duobę paskui užkasamą karstą. Tai suvaldyti irgi yra jo darbas, kaip ir bendravimas dėl einamųjų dalykų, kol kūnas dar būna pašarvotas salėje.

Jis stengiasi nelįsti žmonėms į vidų, jeigu jie neišreiškia poreikio paatvirauti. „Visų istorijos – graudžios, sunkios. Viską priimant į širdį, būtų neįmanoma čia dirbti. Išbalansuoja. Koncentruojuosi į tai, kas yra mano valioje, ką galiu pakeisti, ką galiu padaryti konkrečioje situacijoje“, – aiškino „Tylos namų“ atstovas.

Su velionių artimaisiais kartais tenka susitikti ir netikėtomis aplinkybėmis kur nors mieste. „Visada pasiteirauju, kaip laikosi po laidotuvių. Man rūpi“, – pasakojo kaunietis.

Tačiau, nepaisant visos turimos patirties, kai miršta paties artimas žmogus, visa psichologinė stiprybė tarsi išgaruoja, patvirtino R. Urbaitis.

„Atrodo, esu stiprus, galingas, bet kai mirė mano močiutė, bėgo ašaros“, – neslėpė vyras ir pabrėžė, kad kiekvienas žmogus savaip bando susigyventi su netektimis, nes vieno recepto nėra.

Įvairūs poreikiai

Pasak R. Urbaičio, vieniems artimiesiems aktualios jaukios, bet kuklios laidotuvės, jie neteikia daug reikšmės ceremonijoms. Kitiems, atvirkščiai, – tai labai svarbu. Vienas ryškesnių pokyčių – dabar gal net du trečdaliai palaikų kremuojami, anksčiau populiariau buvo laidoti kūną karste.

„Tylos namai“ suteikia ir galimybę surengti atsisveikinimą mažame artimųjų būryje, ir galimybę surengti aukščiausio lygio atsisveikinimą ir laidotuves pagal tarptautinį protokolą.

„Tylos namai“ prisidėjo prie visos šalies dėmesį prikausčiusio iškilmingo atsisveikinimo su Lietuvoje žuvusiais JAV kariais. V. Urbaitis buvo vienas vairuotojų, kuriam patikėta per šią ceremoniją vežti karių palaikus į Vilniaus oro uostą.

„Tylos namai“ pasirinkti atsisveikinant su įvairiais žinomais žmonėmis, ceremonijas organizuojant ir teatruose, filharmonijoje.

„Tylos namų“ ar kitų atsisveikinimui pasirinktų erdvių paruošimas didesniems ar mažesniems srautams, darbuotojų įvaizdis, profesionalumas visais atvejais yra nepriekaištingi, o bendravimas – šiltas. Šarvojimo salės – jaukios, modernios, paslaugų kainos – prieinamos visiems.

„Nepriekaištingas mūsų įvaizdis galbūt sudaro įspūdį, kad „Tylos namų“ paslaugos – brangios, bet taip nėra. Tiesiog manome, kad visi žmonės, nepriklausomai nuo jų pajamų, savo artimuosius turi turėti galimybę palaidoti pagarbiai, atsisveikinti estetiškoje aplinkoje“, – teigė R. Urbaitis.

Anot jo, žmonėms patinka, kad erdvės šiuose laidojimo namuose yra šviesios, skirtingų dydžių, itin praktiškos ir kartu didingos, tarsi kviečiančios pro netekties skausmą įsileisti šviesiausius prisiminimus.