Jau pusantro mėnesio, kai Kauno oro uostas turi naują vadovą. Direktoriumi tapęs 62 metų šveicaras Bruno Kasparas giria oro uosto personalą ir žada daug pokyčių, kuriuos, jo įsitikinimu, pajus ir verslininkai, ir keleiviai.

– Naujas vadovas visuomet asocijuojasi su pokyčiais. Kokių planų esate paruošęs Kauno oro uostui?

– (Juokiasi) Didelių pokyčių jau yra įvykę – dar prieš man ateinant į vieną bendrovę sujungti trys Lietuvos oro uostai. Kauno oro uosto veikla bus vystoma trimis kryptimis: jis ir toliau  bendradarbiaus su žemų kainų keleivių pervežimo oro linijomis, didelis dėmesys bus kreipiamas krovinių pervežimo bei techninio aptarnavimo, techninių paslaugų teikimo sričiai. Yra projektų dėl čia vyksiančio orlaivių techninio aptarnavimo personalo, mechanikų, elektrikų rengimo. Dėl to tariamės su Kauno mechanikos mokykla.

– Esate minėjęs naujas darbo vietas. Kam atsirastų darbo?

– Įsivaizduočiau, kad Karmėlavoje bus apie 500-600 naujų darbo vietų. Daugiausia – orlaivių techninio aptarnavimo personalui. Tiek specialistų, kiek jų reikės, Lietuvoje kol kas tikriausiai nerasime, tad reikės samdyti užsieniečius. Taip pat prireiks administratorių, atsiras ir nekvalifikuoto darbo vietų.

– Kaip manote, ko reikia Kauno oro uostui, kad jis suklestėtų?

– Į vieną bendrovę sujungti Vilniaus, Palangos ir Kauno oro uostai turi persitvarkyti ir išmokti verslumo, pajudėti iš būklės, kai laukiama dovanų iš šalies, kai, pavyzdžiui, tiesiog tikimasi, kad ateis ES pinigų.

– Kokie tikslai keliami jums, kaip filialo vadovui?

– Vienas prioritetų yra Kauno oro uosto pietinės pusės projekto išvystymas. Į tą didžiulę apie 200 ha teritoriją norime pritraukti įvairių bendrovių, jų investicijų. Viena užduočių – didinti pajamas. Dar būtina užtikrinti saugumą. Turiu galvoje mūsų teritorijoje esančius senus sovietinius statinius, tarkim, kaip griūvanti raketų bazė. Mano didžiausias košmaras, kad ten gali sumanyti pažaisti vaikai, tada pastatai užvirstų ant jų. Arba gali kilti gaisras.

– Kaip ketinate didinti pajamas? Ar turite konkrečių sumanymų?

– Vienas sumanymų – keleivių terminalo rekonstrukcija. Jį būtina įrengti taip, kad žmonėms būtų patogu, kad keleiviai skrydžio laukti galėtų apsipirkdami, o ne stovėdami eilėse ar pan.

– Kas Kauno oro uostui šiuo metu atneša daugiausiai lėšų?

– Vietų nuoma mažmeninei prekybai ir parkingas.

– Ne skrydžiai?

– Ne. Žemų kainų pervežimo koncepcija yra pritraukti keleivius ir užsidirbti pinigų kitais būdais. Tad dar vienas iššūkis mums – pagerinti sąlygas mažmeninės prekybos zonoje ir užtikrinti patogesnį parkingą. Bet tikiuosi, kad po kelerių metų daugiau už šias sritis pajamų duos Kauno oro uosto pietinės dalies projektas. Jis yra kertinis akmuo, kaip būtų galima padaryti Kauno oro uostą patrauklesnį negu kiti aviacijos klasteriai. Prie to prisidės ir Kauno LEZ‘as, aplinkkelis, europinė geležinkelio vėžė.

– Ar su jumis į Kauno oro uostą atėjo naujų darbuotojų?

– Neatsivedžiau nieko. Komanda, kurią čia radau, yra labai gera. Šiame oro uoste dirbantys žmonės yra labai profesionalūs, neturiu jokių ketinimų juos keisti. Man patinka pasikliauti žmonių turima motyvacija. Kauno oro uoste labai džiugina tai, kad per susirinkimus išgirstu ir idėjų, ir siūlymų, ir apie esamas problemas. Pavyzdžiui, per paskutinį pasitarimą diskusijų spektras buvo nuo nešvarių tualetų iki Kauno oro uosto pietinės pusės projekto vystymo.

– Kada Kauno oro uoste lankėtės pirmą kartą?

– Maždaug prieš vienuolika metų. Tuomet skridau į Vilnių verslo reikalais, bet dėl blogų oro sąlygų lėktuvas buvo nukreiptas į Karmėlavą. Čia nusileidome anksti ryte, lėktuve turėjome laukti apie valandą. Mūsų neišleido, nes dar nedirbo oro uosto aptarnaujantis personalas.

– Kokį įspūdį anuomet paliko Kauno oro uostas?

– Nebuvau labai laimingas. Suerzino situacija, ne pats oro uostas, nors tuomet veikė senasis terminalas, kuriame anksti ryte negalėjai gauti net kavos. Tačiau pirmoji mano pažintis apskritai su Lietuvos oro uostais įvyko dar blogesnėmis aplinkybėmis. Skridau taip pat į Vilnių. Pavyko nusileisti, bet tik iš trečio karto. Buvo blogas matomumas ir pilotas įspėjo: jei nepavyks nutūpti trečiąkart, lėktuvą pasuks į Varšuvą. Išėjus iš oro uosto pasitiko siaubingas oras: labai šalta, snigo taip, kad buvo sunku įžiūrėti, kur eiti, be to, nesupratau nė žodžio lietuviškai.

– Tada mintis vadovauti vienam Lietuvos oro uostų būtų atrodžiusi absurdiška?

– Galima ir taip pasakyti (juokiasi). Prisimenu, tuomet pagalvojau: tikriausiai dar daug metų nenorėsiu vykti į Vilnių ir į Lietuvą.

– Vis dėlto nutiko taip, kad grįžote ne kartą, kol galų gale čia apsigyvenote ir ėmėte dirbti lietuviškoje bendrovėje. Esate verslininkas. Kaip į jūsų akiratį pakliuvo Kauno oro uostas?

– Arijandas ir Gediminas (susisiekimo viceministras Arijandas Šliupas bei VĮ "Lietuvos oro uostai", kuriai priklauso Kauno oro uostas, generalinis direktorius Gediminas Almantas – red. past.) manęs tiesiog paklausė, ar nenorėčiau prisijungti prie "Lietuvos oro uostų" komandos. Turėjau gerai pagalvoti. Man tai buvo gana nauja sritis. Be to, iš karto paklausiau, ar jie šalies strateginiame objekte tikrai nori užsieniečio.

– Kodėl priėmėte pasiūlymą? Juk veiklos jums netrūko: nuosavas verslas, esate Šveicarijos generalinis garbės konsulas Lietuvoje, Šveicarijos ir Baltijos šalių prekybos rūmų asociacijos Lietuvoje vadovas ir taip toliau, o naujasis darbas – dar ir valanda kelio nuo namų Vilniuje.

– Nusprendžiau to imtis, nes man tai buvo įdomus iššūkis – Kauno oro uoste yra vietos didžiuliams strateginiams planams ir pokyčiams. Mano veiklos sritis iki šiol buvo ilgalaikės strategijos verslo objektams. Pavyzdžiui, esu kūręs ir įgyvendinęs ilgalaikę strategiją JAV chemijos kompanijai, turinčiai 60 tūkst. darbuotojų ir 20 mlrd. eurų metinę apyvartą. Tad nors Kauno oro uostas nėra didžiausias mano prisiimtas iššūkis, bet tikrai įdomiausias. Ryte prabundu ir džiaugiuosi, nekantraudamas laukiu darbo dienos pradžios.

– Minėjote, kad pirmasis vizitas į mūsų šalį buvo slogus dar ir todėl, kad nesupratote kalbos. O kokios dabar jūsų lietuvių kalbos žinios? Kalbamės angliškai, bet vis įterpiate lietuviškų žodžių: "viskas tvarkoje", "košmaras" ar sulietuvintų svetimybių "barkadas", "šlagbaumas".

– Susirinkimai darbe vyksta lietuvių kalba. Man dėl to problemų nekyla, bet, jei nuoširdžiai, paprasčiau būna bendrauti angliškai. Namuose su žmona Daiva mieliau kalbamės vokiečių kalba. Esu baigęs lietuvių kalbos kursus, šia kalba bendraujame ir su draugais, bet kalbėdamas lietuviškai darau klaidų, kartais pritrūkstu žodžių.

– Keliomis kalbomis iš viso kalbate?

– Mano gimtoji kalba – vokiečių su šveicarišku dialektu. Šveicarija turi ne vieną oficialią kalbą. Italų ir prancūzų kalbos yra šveicariškos švietimo sistemos dalis. Buvo privaloma ir lotynų kalba. Be anglų kalbos – kaip be rankų, tad išmokau ir ją. Gyvendamas Ispanijoje ir Rumunijoje išmokau ir šių šalių kalbas, o dabar dar ir lietuvių. Kelias kalbas esu jau kiek primiršęs. Susikalbėčiau, bet tai tikriausiai primintų kelionę senu surūdijusiu automobiliu. Pažįstami juokavo, kad norint apie mane  pasakyti ką nors labai blogo, kalbėti nebent rusiškai – tada tikrai nieko nesuprasčiau.

– Kaip supratau, su oro uostų veikla iki šiol neturėjote nieko bendro, išskyrus tai, kad naudodavotės jų paslaugomis kaip keleivis?

– Tiesą sakant, mano pirmoji darbo vieta buvo Ciuricho oro uoste – valydavau lėktuvus, surinkdavau juose po skrydžių likusias šiukšles. Buvau septyniolikos, ten dirbau du mėnesius – per vasaros atostogas. Vis dar turiu savo senąjį leidimą į šį oro uostą. Oro uostuose daugiau nesu dirbęs, bet turiu daug patirties transporto, logistikos srityje.

– Dirbate prie Kauno, gyvenate Vilniuje. Į darbą važinėjate, o gal skraidote?

– O, tokiam reikalui būtų puiku turėti nedidelį lėktuvą! (Juokiasi). Su žmona esame svarstę galimybę kraustytis gyventi į Kauną. Vilniuje ji turi verslą, tad tuomet jai tektų važinėti. Kasdien kelyje sugaištu dvi valandas. Bet tai nėra didelė problema. Didžiausias atstumas nuo namų iki darbo buvo, kai gyvenau Šveicarijoje, o dirbau Bukarešte, Rumunijoje. Namo grįždavau tik savaitgaliais.

– "Google" paieškos sistema pateikia tik tokias jūsų nuotraukas, kuriose esate su barzda. Ar įvaizdį pakeitėte kartu su naujomis pareigomis?

– (Ilgai juokiasi) Ne, ne. Barzdos nuolat neauginu jau metus ar dvejus. Nesureikšminu to. Kartais būnu su barzda, kartais skutuosi.

– Ką veikiate laisvalaikiu?

– Sportuoju, su žmona mėgstame keliauti. Jokiai kitai veiklai laiko kaip ir nebelieka.

– Vis minite žmoną. Ar didelė jūsų šeima?

– Tai antroji mano santuoka. Buvau vedęs amerikietę. Su ja susilaukėme 5 vaikų. Dukra gyvena Kanadoje, sūnus – JAV, kiti trys – Šveicarijoje. Šiuo metu esu vedęs lietuvę.

– Kalbėdamas apie Kauno oro uosto veiklą esate užsiminęs apie ketinimus įsitraukti į Karmėlavos bendruomenės gyvenimą.

– Manau, oro uostas Karmėlavoje turi prisiimti daugiau įsipareigojimų, būti artimesnis bendruomenei. Pavyzdžiui, galėtume prisidėti valydami sniegą ar pan., nes turime tam skirtą gerą įrangą. Norėtume prisidėti ir prie Karmėlavos švenčių organizavimo. Kitų metų rugpjūtį visą Kauno miestą ir rajoną sukviesime į aviacijos šventę.

– Keleiviai džiaugsmingai sutinka pranešimus apie naujas skrydžių kryptis. Bet nuo spalio pabaigos, įsigaliojus žiemos tvarkaraščiui, jų tikriausiai vėl sumažės?

– Taip, bus mažiau nei vasarą, bet liks viena kryptimi daugiau nei pernai žiemą. Iš Kauno skraidančiuose lėktuvuose būna mažai tuščių kėdžių. Dėl to tikėčiausi, kad skrydžių ir krypčių tik daugės.Kaip planuojama, žemų kainų oro linijų kompanijos bus sukoncentruotos Kaune, ne Vilniuje. Be to, mūsų pranašumas tas, kad turime daug vietos plėstis, o tuo negali pasigirti Vilnius.