Gruzijoje gimusios ir užaugusios graikės Luizos gyvenimas – išskirtinis, dėl meilės ir atsidavimo savo vyrui. Klausaisi šios šeimos istorijos ir aiškiai supranti, kad mokėti besąlygiškai mylėti yra didis talentas.

Vestuvės po kelių dienų

"Taip, mano gyvenimą pažymėjo meilė", – emocingai ir kartu kukliai ištaria Luiza Miroforidi – Gruzijoje gimusi ir užaugusi, bet didesnę gyvenimo dalį Kaune gyvenanti graikė. Abu Luizos tėvai, seneliai – graikai, proseneliai – kadaise iš neramumų apimtos Graikijos pabėgo į Gruziją ir joje įsitvirtino, ten gimė ir L.Miroforidi, į Kauną atvykusi visai netikėtai. Galima būtų pasakyti, kad toks buvo Dievo planas.

1965-ųjų vidurvasarį lietuvis, kilimo nuo Prienų, bet jau kurį laiką gyvenantis Kaune, statybos darbų vykdytojas, būsimas tuomečio Kauno politechnikos instituto (dabar – KTU) studentas Vytautas darbo reikalais lankėsi Gruzijoje. Piatigorsko mieste prieš išvykstant atgal į Kauną Vytautas pamatė gražią, juodaplaukę, rudakę iš Tbilisio į Piatigorsko universiteto anglų kalbos studijų sesiją atvažiavusią Luizą. Susipažino, pasikalbėjo ir nutarė ją atsivežti į Lietuvą. Kitą dieną nupirko bilietą sau ir jai – būsimai nuotakai: Vytauto ketinimai buvo rimti.

"Vėliau aš jo klausiau, kodėl jis taip spontaniškai ir drauge įsipareigojančiai elgėsi, juk manęs nepažinojo", – dabar jau svajingai į prisiminimus grimzta Luiza Baranauskienė. – Tuomet jis atsakė, kad širdimi tvirtai pajuto, kad jeigu to nepadarys, gailėsis visą gyvenimą."

"O jūs, juk taip pat rizikavote?" – neslepiu nuostabos. "Ne, – tvirtai ištaria Luiza, – jaučiau, kad galiu Vytautu pasitikėti."

Liepos 30 d. Luiza ir Vytautas atskrido į Kauną, rugpjūčio 7 d. santuoka buvo įregistruota, 15 d. – palaiminta bažnyčioje. Po dvejų metų gimė pirmoji dukrelė Andželika Jūratė, dar po penkerių – Kristina.

Neišblėsę jausmai

"Savo vyrą mylėjau besąlygiškai, – tramdydama ašaras ištaria Luiza, pernai vasarą jį po sunkios ligos palaidojusi. – Man gyvenime meilė – svarbiausia, tik ji padėjo prigyti svetimoje šalyje, kitoje kultūroje, aplinkoje, kurioje nebuvo nei giminaičių, nei artimųjų, nei kaimynų. Mes Gruzijoje vieni su kitais labai bendraujame, ir nepažįstamas žmogus gali lengvai atverti širdį, išsakyti savo nerimą ar skausmą", – pastebi Luiza. Ji prisimena, kaip po vienuolikos metų nuvyko į gimtąjį Tbilisį, nuėjo į turgų ir nusipirko mėgstamų virtų ir pakeptų kukurūzų burbuolių, tuomet atsisėdo nelabai nutolusi nuo prekystalio ir prieš ragaudama pravirko. Kukurūzais prekiavęs gruzinas iškart pribėgo ir išklausė, ko Luiza susigraudinusi, o išgirdęs, kad iš ilgesio bei nostalgijos, pakvietė ateiti į turgų kasdien, pažadėjo, visada pavaišinti kukurūzais.

Ak, kaip norėtųsi išgirsti to gruzino, kukurūzų pardavėjo, žodžius, kuriuos ir Luiza pasako su neišblėsusiu gruzinišku temperamentu, plačiais gestais, atvira širdimi. "Gruzijoje praktiškai niekada neliksi vienas ir apleistas, – pastebi L.Baranauskienė, – šioje šalyje nėra nei vaikų, nei senelių namų, o kaip kitaip? Juk yra artimieji, giminės, pagaliau – kaimynai, kažkas visada pasirūpins nelaimėliu."

Su Vytautu Luiza nugyveno beveik 50 metų, iki auksinio vestuvių jubiliejaus pritrūko vos keturių dienų, ir visą tą laiką L.Baranauskienė savo vyrą mylėjo taip, kaip galbūt tegali mylėti Gruzijos kalnų, saulės, kultūros užauginta mergina, moteris.

"Mūsų kultūroje vyras – itin gerbiamas, – pasidalija pastebėjimais Luiza. – Taip, mes jam paklūstame, jo žodis – svarbiausias, bet nereiškia, kad mes esame užguitos ar beteisės, nieko panašaus, vyrai Gruzijoje su moterimis elgiasi itin pagarbiai, pavyzdžiui, sakydami tostus moterims, o Gruzijoje užstalės be tostų tiesiog nebūna, visi vyrai visada atsistoja."

Tiltas tarp dviejų šalių

Meilė tėčiui subrandino ir netradicinę idėją – įkurti Kaune Gruzijos meno ir skonio namus. "Jis labai norėjo sujungti šias dvi kultūras, – pasakoja gruziniškus mamos bruožus paveldėjusi jauniausioji dukra Kristina Baranauskaitė. – Tėtis buvo dėkingas Gruzijai už mamą, kuri mus išmokė ruošti tikrus gruziniškus valgius, aš taip pat noriu pasidalyti žiniomis ir išties nuostabia gruziniška virtuve. Ne tik ja, šiuo metu Gruzijos meno ir skonio namuose veikia garsaus Gruzijos dailininko Guramo Khetsuriani tapybos darbų paroda, taip pat rengsime gruziniškų filmų peržiūras, susitikimus su menininkais."

Neatsitiktinai G.Khetsuriani tapybos darbų paroda "Tyla" atvertė pirmą numatomų gruzinų dailininkų parodų puslapį. Skubantis gyventi, meilės liepsną nuolat kurstantis talentingas gruzinų dailininkas primena Kristinos tėtį veržlumu, drąsa svajoti ir ryžtu.

G.Khetsuriani kilęs iš Svanetijos, regiono, apsupto pačių aukščiausių kalnų, kurio niekada netrypė jokie užkariautojai. "Mažakalbis, gilios sielos ir išmintimi spinduliuojantis 30 metų svanų dailininkas nelaukia jausmingos mūzos ir jos idėjų pasirodymo, jis dirba kasdien, yra pašventęs savo gyvenimą menui", – dailininką šiltai pristato Gruzijos meno ir skonio namų įkūrėja K.Baranauskaitė.

Gamta ir pastatai, žmonės, tyla ir ritmingas judesys harmoningai susipina Guramo paveiksluose. Džiaugsmas, ramybė ir meilė yra artima, amžina ir neišsemiama dailininko tema kaip ir Gruzijos kalnai, papročiai ir dainos. Sudėtingą, talentingą ir neperprantamą gruzinų dailininką įkvepia seni ir apleisti namai, jų istorija, charakteris, subtili juose kadaise skambėjusi muzika. G.Khetsuriani tarsi tapo jų portretus, kurie atgyja ilgėliau stabtelint prie jų.

"Žvelgdamas į apleistus namus ar griuvėsius, įsivaizduoju čia vykusį gyvenimą. Net jeigu viskas atrodo absoliučiai mirę ir sunykę, aš vis dar matau žmones, vaikščiojančius po kiemą, besisukiojančius po namus, dirbančius, žaidžiančius su vaikais, girdžiu jų pokalbius, barnius, juoką, dainas. Kartais žmonės bijo apleistų pastatų – mano vaizduotėje jie atveria neregėtas platybes ir grožį", – pasakojo Guramas.

Pamaitinti kūną ir sielą

"Jeigu jau visai atvirai – Lietuvoje šaknų neįleidau, – prisipažįsta L.Baranauskienė. – Mano namai – Gruzijoje, nors tėvų jau gyvų nėra, bet čia, Lietuvoje, – mano vaikai, mano gyvenimas."

Moteris neslepia: iš pradžių buvo sunku susitaikyti su lietuvišku santūrumu, neretai – uždarumu, o kartais – ir šaltumu. "Tačiau dabar, kai metų našta aiškiai juntama, lietuviškas santūrumas jau net lengvina dienas, Gruzijoje kasdienė aktyvi bičiulystė galbūt jau vargintų. Sakau: lengvina, nes be vyro, be Vytauto, mano dienos niekada nebebus tokios kaip su juo. Meilė jam man buvo mano namai ir mano laimė. Visada laukdavau jo grįžtančio, kasdien palaimingai nuščiūdavau, kai laiptinėje išgirsdavau pažįstamų žingsnių garsą."

L.Baranauskienė nutyla, nuleidžia galvą, po keleto minučių žvilgteli pro Gruzijos meno ir skonio namų langą: vidiniame kieme mediniais laiptais lipa jauna mergina. Matomas vaizdas, seni mediniai laiptai į antrąjį namo aukštą kažkiek primena Gruzijos kiemelį. O jei dar sieną būtų išraizgiusi vynuogė...

Vyresnioji duktė Andželika Jūratė su šeima gyvena Vilniuje, jaunėlė Kristina dega atvirumu ir nuoširdumu žmonėms, veiklai, kurios ėmėsi iš didelės meilės savo tėvams, Lietuvai ir Gruzijai. Kai mama ant kelių atsargiai užverčia knygą, nes skaitymas – didžiausia atgaiva, ji pasako dailininko G.Khetsuriani prieš parodą ištartus žodžius: "Gyvenimas žavus, kai jį mylime, mylime visa, kas gyva, kas jauna, kas auga, džiaugiamės artimu. Meilė niekada niekur nuo mūsų nesislepia. Ji aplink mus ir mumyse. Tik mes dažnai nuo jos slepiamės. Kai mes nesislapstysime nuo jos, tuomet viskas bus gerai..."

"Kai rašysite šitą straipsnį, – suvaldžiusi ašaras prabyla puikiai lietuvių kalbą savarankiškai, pradžioje iš vaikiško elementoriaus išmokusi L.Baranauskienė, – parašykite, kad gyvenime – svarbiausia yra meilė, ir ne jos laukti, bet pačiam mylėti, be jokių sąlygų, ambicijų ar kaprizų. Mylėti nieko nelaukiant, atvira širdimi. Ir nuolat daryti kitiems gera. Neprašant ir nesitikint atlygio. Patikėkit, man jau 74-eri, jau šiek tiek žinau – už gera visada gauni dešimteriopai, ką jau ten – šimteriopai daugiau gerumo."