Lietuvos garbės donoras, kraują davęs 123 kartus: jei reikėtų, jo duočiau ir banditui

Neišrankus maistui

"Sveiki, klauso Antanukas", – šmaikštus pasisveikinimas telefono ragelyje leido suprasti, kad, susitikus su A.Damaracku akis į akį, laukia nuotaikingas pokalbis. Spirgučių stiklainiukas, kurį namų šeimininkas pasiūlė vietoj kavos, mano įtarimus tik sustiprino.

"Švieži, skanūs. Tiesa, ne mano, o žmonikės pjaustyti. Prie cepelinų ar bulvių plokštainio puikiai tiks", – nors čirškinti spirgučiai žadino apetitą, atsisakiau, o vietoje jų vieną po kito skanavau šokoladinius saldainius. Antanas jų neragavo. Nors maistui 65-erių kaunietis neišrankus, geriausias desertas jam – ne torto gabalėlis ar milteliniu cukrumi barstyta bandelė, o juoda duona, rūkyti kaimiški lašinukai ir aštrūs krienai.

"Nemėgstu saldumynų. Kavos nė kartą gyvenime nesu gėręs. O šiaip mano kraujo grupė gera – galiu valgyti viską, ką noriu ir ką leidžia kišenė", – pusiau juokais, pusiau ne tarė A.Damarackas. Apie kraujo grupę vyras užsiminė neatsitiktinai, o ir į jo duris beldėmės ne šiaip sau. Antanas – Lietuvos garbės donoras, kraują davęs 123 kartus: aštuonis kartus – armijoje, Maskvoje, ir 115 – Kaune. Tiesa, sulaukęs pensinio amžiaus, daug metų trukusią tradiciją donoras turėjo nutraukti. Šalies įstatymas vyresniems nei 65 metų žmonėms kraują duoti draudžia.

Antanas ragina nebijoti tapti donorais ir tęsti tai, ko dėl amžiaus negali daryti jis pats. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

"Lietuvos rekordo jau nepagerinsiu, – Antanas labai nesikrimto, kad nepavyks nurungti donoro, kraują davusio 148 kartus. – Tam, kad pasiekčiau rekordą, kraują turėjau duoti iki 71 metų. Žinau, kad kitose šalyse amžiaus cenzo nėra. Svarbiausia tai, kaip jautiesi. Kaip jaučiuosi aš? Puikiai!"

Pradžia – kariuomenėje

Donoro karjerą Antanas pradėjo dar 1973-iaisiais, tarnaudamas Maskvoje. Kauniečio kraujas tąsyk nutekėjo į pratybų metu sužeisto kareivio veną.

"Anksčiau donorystė vykdavo kitokiu principu nei dabar. Adata – jam, adata – man ir teka kraujas iš vienos venos į kitą. Taip aš ir tapau donoru", – A.Damarackas pasakojo už donorystę tąsyk gavęs kelias laisvas dienas.

Armijoje Antanas kraują aukojo aštuonis kartus. Tiesa, tai liudijančių dokumentų neliko. Knygelių, kokią mūsų susitikimo metu delne gniaužė Antanas, anksčiau nebuvo.

Kaune, kuriame gimė ir augo, donorystę vyras prisiminė 1996-aisiais.

"Ėjau pro Centrinį paštą, galvoju, reikia užeiti. Patikrino kraują – IV grupė! Auksakraujis", – nuo tada kaunietis reguliariai, maždaug kas pusantro mėnesio, ėmė minti Kraujo centro slenkstį. Anksčiau vyrai kraują esą galėjo duoti penkis kartus per metus, vėliau skaičių padidino iki šešių.

"Galėčiau duoti ir dažniau. Nors neseniai viena medikė pasakė, kad vyresnių žmonių venose – prakaitas, o ne kraujas", – nepaisant įžeidžių žodžių, A.Damarackas nestokojo geros nuotaikos.

Sekundei atsiprašęs, jau netrukus kambaryje jis pasirodė su popieriaus skiautele. Pradžioje maniau, kad jo rankose pasiruošimo kraujo procedūrai atmintinė ar kokie kiti svarbūs dokumentai. Klydau.

"Štai čia yra dešimt laimingo žmogaus taisyklių. Jomis vadovaujuosi, – Padėjęs lapelį arčiau manęs, Lietuvos garbės donoras A.Damarackas ėmė skaityti, kas jame parašyta: – Žmogus gimsta pavargęs ir gyvena tam, kad pailsėtų. Pamatęs besiilsintį, padėk jam. Jeigu atsirado noras dirbti – palauk, praeis. Žinoma, aš čia juokauju!"

Kraujo nebijo

Savo dovanotą kraują Antanas matuoja ne mililitrais, ne litrais, o kibirais. Jų geraširdis pripildė net šešis. Medikai šį kiekį vertina savaip – vienos procedūros metu paaukotas kraujas išgelbsti net trijų žmonių gyvybes. Vadinasi, 123 kartai, kai Antano davė kraujo, vilties suteikė kone 0,5 tūkst. žmonių.

"Džiaugiuosi, kad padėjau kiekvienam, kuriam galėjau. Jei labai norėčiau, galėčiau sužinoti, kur nukeliavo mano kraujas. Tik kam? – pasiteiravus, ar vienodai dosnus būtų kitataučiam, kitos religijos ar įsitikinimų žmogui, A.Damarackas. – Jei reikėtų, kraujo duočiau ir banditui. Kaip aš sakau – saulė šviečia visiems vienodai. Anksčiau turėjau gražią tradiciją – paskutinį kartą metuose kraują duoti gruodžio 31-ąją. Kodėl? Žinau, kad naujametę naktį būna daug skaudžių incidentų, kurių metu žmonės netenka daug kraujo."

Paklaustas, ar niekada nejautė kraujo baimės, Antanas nusijuokė. Nors tarnaudamas kariuomenėje ne kartą matė, kaip tvirti tarsi ąžuolai vyrai alpsta pamatę kraujo čiurkšlę, jis tokias procedūras stebi šaltais nervais. Tiesa, nors ir bebaimis, mediku būti Antanas niekada negalvojo.

Daug metų dirbęs Lietuvos kariuomenės Vytauto Didžiojo jėgerių batalione, vėliau – Krašto apsaugos savanoriškosiose pajėgose, dabar Antanas – apsaugos darbuotojas.

"Statybos, remonto ir buities prekių parduotuvė, kurioje dirbu, dėl karantino buvo uždaryta. Laikinai ėmiausi kitos veiklos", – A.Damarackas pasakojo iki vasario saugojęs darbuotojus COVID-19 patikros punkte.

Vadovų dėmesys

Belaukdamas mūsų Antanas ant stalo išrikiavo iškarpas iš spaudos, Kraujo centro ženkliukus, Kauno miesto mero padėką, Santakos 3-iojo laipsnio garbės ženklą ir iš prezidentės Dalios Grybauskaitės rankų gautą medalį "Už nuopelnus Lietuvai".

Vilmanto Raupelio nuotr.

"Važiuoju pas Dalytę", – 2017-ųjų liepą išgirdę šiuos žodžius bendradarbiai negalėjo patikėti, kad juokus mėgstantis A.Damarackas sako tiesą.

Jau netrukus jie suprato klydę, todėl, kai prieš dvejus metus sužinojo, kad kolega kviečiamas į iškilmingą Prezidento Gitano Nausėdos inauguracijos vakarinę dalį, nė akimirkos nesudvejojo. Tiesa, tąkart abejonės draskė paties Antano širdį.

"Galvojau, važiuoti ar ne. Šventė turėjo prasidėti 18 val., o 15 val. aš dar sėdėjau Kaune. Galiausiai įkalbėtas nusprendžiau važiuoti. Žmonos nebuvo, tai pasikviečiau kaimyną. Žinoma, jis liko labai nustebęs tokio pasiūlymo, bet greitai susiruošė. Mums, vyrams, nereikia tiek laiko kaip moterims", – kelionę į Vilnių su šypsena prisiminė donoras.

Į šventinį vakarą Antanas tąkart nuėjo vienas – prie prezidentūros kiemelio slenksčio kaimynas apsigalvojo. Tuo metu kaunietis kraujo donoras ne tik praleido turiningą vakarą, bet ir sulaukė asmeninės  šalies vadovo padėkos.

Ėjau pro Centrinį paštą, galvoju, reikia užeiti. Patikrinimo kraują – IV grupė! Auksakraujis.

"Pamenu, paplekšnojo man petį ir tarė: Lietuvai labai reikia tokių žmonių kaip jūs", – arčiau manęs stumtelėjęs laminuotą kvietimą, prisiminimais dalijosi pašnekovas.

Mitai apie donorystę

Antanas apgailestavo, kad kraujo donorystę vis dar supa mitai, žmones stabdantys tapti donorais. Vieni tiki galintys užsikrėsti kokia nors liga, kiti baiminasi, kad, reguliariai duodami kraujo, priaugs svorio, nors yra atvirkščiai – donorai sudegina daugiau kalorijų. Tarkim, vienos procedūros metu žmogus, duodantis kraujo, išeikvoja apie 650 kcal. Palyginimui: nuėjęs 10 km – tik 460 kcal. Vis dėlto vienas populiariausių mitų – žala sveikatai. Nors iš tiesų reguliarus kraujo davimas skatina raudonųjų kraujo ląstelių atsinaujinimą. Kraujo dovanojimas gali sumažinti pavojų susirgti širdies ir kai kuriomis vėžinėmis ligomis.

"Ne vienas ir ne kartą man sakė: duosi kraujo – negalėsi sustoti, būsi priklausomas kaip narkomanas. Kiti sakydavo, kad prastai miegosiu. Nieko panašaus! Po kiekvienos procedūros jausdavausi labai gerai", – paklaustas, ką turėtų žinoti kiekvienas, kuris ruošiasi duoti kraujo, A.Damarackas noriai dalijosi patarimais.

Eidamas į procedūrą donoras turi būti pailsėjęs, išsimiegojęs, pavalgęs, išgėręs pakankamai skysčių. Kraujo davimo dieną rekomenduojama nerūkyti, negerti kofeino turinčių skysčių. Dieną prieš procedūrą reikia atsisakyti labai riebaus, aštraus maisto, alkoholio.

"Seniau esu matęs, kaip du draugai atveda trečią, vos stovintį už parankių, nes reikia pinigų. Žinoma, tokius donorus kaipmat išprašydavo", – A.Damarackas tikino niekada negalvojęs kraujo duoti už atlygį. Pradžioje jis esą neimdavo net ir smulkių dovanėlių. Vėliau tik centro darbuotojos šiaip ne taip įsiūlydavo puodelį su atributika, šokolado plytelę, rankšluostį ar knygą.

Namuose visa šūsnis įvertinimų, sukauptų per kelias dešimtis donorystės metų. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

"Esu kažkada ir skrydį oro balionu dovanų gavęs!" – Antanas neslėpė, kad ilgametė kraujo donorystė jam dovanojo ne tik vidinį pasitenkinimo jausmą, bet ir daug įsimintinų akimirkų.