"Jei esi pripratęs būti žvaigžde ir gauti gėlių, ligoninėje tai pamiršk, nes tu ateini pas vaiką, kad jį paverstum  žvaigžde", – pabrėžė "Raudonos nosys. Gydytojai klounai" asociacijos meno vadovė Justė Liaugaudė, įkūnijanti klounę Rožę.

– Papasakokite plačiau apie klounų paieškas Kaune ir kam to prireikė?

– Vilniuje yra devynių klounų komanda, kuri vyksta dirbti į kitų miestų ligonines. Norėtųsi, kad tokios komandos nuolat dirbtų ir Kaune, ir Klaipėdoje, į šiuos miestus nereikėtų važiuoti iš sostinės. Klounų komandos narių Kaune pradėjome ieškoti dar gruodį. Kai rengėme atvirus seminarus, matėme kauniečių susidomėjimą, tik kiek atsargų. Bandysime dar kartą. Išankstinė registracija jau baigėsi, bet įšokantieji tiesiai į atranką taip pat laukiami.

– Ar seneliai klounai pageidaujami komandoje?

– Būtų puiku sulaukti klounų iki 35-erių, bet yra ir gerokai vyresnių nei 65-erių, kurie puikiai dirba. Šiam darbui nėra cenzo. Į atvirus seminarus gali ateiti ir moksleiviai – ateityje, jei tikrai bus apsisprendę, lauksime jų savo komandoje.

– Gydantieji klounai nėra savanorystė, kaip kartais manoma. Koks jų atlyginimas?

– Tai apskaičiuojama pagal apsilankymų ligoninėje skaičių. Mūsų tikslas – apsilankyti aštuonis kartus per mėnesį. Vienas vizitas trunka apie tris valandas. Klounas yra laisvai samdomas, paprastai dirbantis kitur – teatre, mokykloje, uždirbantis ne mažiau nei samdomas teatro aktorius. Tikrai galima tikėtis daugiau nei minimalaus atlyginimo, juolab kad yra įvairių kitų projektų.

– Kokių profesijų žmonės labiausiai tiktų šiam darbui?

– Orientuojamės į meninės pakraipos atstovus: aktorius, pedagogus. Siekdami tobulėti, klounus siunčiame į įvairius mokymus, iš jų – humoro mokyklą. Žmogus, dirbantis visu etatu ir nustatytomis valandomis, negalėtų dirbti klounu, bet, pavyzdžiui, aktoriai, pedagogai sėkmingai prisiderino.

– O Lietuvoje besikuriančio meniško užsieniečio ar pabėgėlio kandidatūros būtų priimtos?

– Taip. Vykdome įvairias mainų programas, pastaroji buvo su arabiškai kalbančiais kolegomis iš Palestinos. Gydančių klounų žaidimo taisyklės visur tos pačios, tik reikia perprasti kultūrinius skirtumus. Sėkmingai vaidinome kartu – jie kalba savo kalba, mes – savo, ir neva vertėjaujame.

– Klouno charakteris sukuriamas ar yra įgimtas?

– Niekur nuo savęs nepabėgsi ir savo savybes perduodi personažui. Jei mokytojas yra griežtas, vadovaujasi nustatytomis taisyklėmis, toks bus ir jo klounas. Vis dėlto svarbiausia būti atviram emocijoms. Klouno charakteris sukuriamas papildant įvairiomis detalėmis, tuo, ką žmogus turi.

Humoro esencija, pats pagrindas visur yra tas pats, bet kultūra labai daug lemia.

Sakoma, kad humoras neturi sienų, bet jo supratimas skirtingose šalyse yra kitoks. Klounas atrodo universalus personažas, bet jei parodytume mūsų vaikams rengtus pasirodymus, nesu tikra, ar juoktųsi prancūzai. Humoro esencija, pats pagrindas visur yra tas pats, bet kultūra labai daug nulemia. Mūsų klounas taip pat turėtų specialiai pasirengti, prieš pasirodydamas kitos šalies ligoninėse.

– Kaip jūs pati atsidūrėte tarp klounų?

– Vaidindavau studentiškuose spektakliuose, atėjau į seminarą pakviesta ir vedina smalsumo – nežinojau, kas tai ir kas apskritai yra klounada. Žinojau, kad po penkių dienų seminaro eisime vaidinti į ligoninę. Labai bijojau, juolab reikėjo pradėti nuo onkologijos skyriaus. Iki tol tai matydavau tik per televiziją, kai visi verkdavo – ir aš kartu. Su kolega užėjome į palatą ir nė žodžio negalėjome pratarti, tik mikčiojome kažką tarpduryje. O mergaitė žiūri į mus ir nedrąsiai sako: "Aš turiu klouno nosį, galiu ją užsidėti, ir visi pabūsime klounais." Nuo tos akimirkos visos baimės dingo. Supranti, kad eini pas vaiką, kuris nori būti vaiku ir žaisti, nesvarbu, kokia liga sirgtų. Turi tai žinoti, juolab kartais vaikas būna labai silpnas, o gydytojas gali pasakyti, kad tai galbūt paskutinės jo dienos.

– Jūs pati tebesilankote ligoninėse?

– Taip, daugiausia dirbu Vilniaus universiteto Vaikų ligoninėje Santariškėse, bet lankausi ir šalies sanatorijose, specialiosiose mokyklose. Taigi nemažai keliauju, užsiimu ir organizaciniu darbu. Turime minčių sukurti spektaklį su klounais visai šeimai ir plačiajai visuomenei.

– Kas sunkiausia nepatyrusiam klounui einant į ligoninę?

– Sunkiausia – sukurti ryšį ir būti atviram su vaiku, tėvais ir personalu. Klounas išmoksta žaidimo taisykles, bet ne viskas vyksta pagal jas ir tai gali išmušti iš vėžių. Reikia daug improvizuoti, iš anksto susikurta istorija nebūtinai bus priimta įžengus į palatą. Ligoninėje gali patekti į pačias įvairiausias situacijas: užeiti procedūros metu, gali ateiti vizituojantis gydytojais su rezidentais, ir žiūrovų bus jau ne du vaikai, o daug suaugusiųjų.

– Jums tenka patirti nesėkmių šiame darbe?

– Taip, ne kartą taip buvo. Iš pradžių nė nesupranti, kad klysti, o išėjęs iš palatos suvoki: šįkart nepavyko, eina sau, tai buvo labai blogai. Tada pradedi analizuoti, kas ir kur nepasisekė. Neseniai stebėjau naują klounų porą, kuri sukūrė nuostabų pasirodymą paauglių palatoje. Jie 15 minučių stengėsi, mačiau varvantį prakaitą, o paaugliai liko visiškai apatiški. Išėjus iš palatos, vienas jų trenkė kepurę, švarką ir pasakė: "Viskas, metu darbą, nieko nemoku." Bet būtent tai reikėjo daryti palatoje – pagauti emociją ir ja paveikti vaikus.

– Ar klounų savivertė po nepavykusių mėginimų vaikščioti ant blakstienų nenukenčia?

– Manau, reikia būti pasirengusiam iš anksto, kad galėtum jaustis saugus. Į ligoninę einu ne aš, o mano klounė Rožė, tad ir jos nesėkmės nesusijusios su mano asmenine saviverte.

– Kokios situacijos jums sunkiausios psichologiškai?

– Infekcine liga sirgę brolis ir sesė, deja, neišgyveno. Brolis liko palatoje, kur jį aplankėme, praėjus vos kelioms dienoms po sesers mirties. Dvejojome, ar tai tinkamas laikas klounams apsilankyti, gydytojai taip pat šiuo klausimu neturėjo sprendimo. Bet po mergaitės mirties visi gyveno tarsi vakuume – ir tėvai, ir personalas. Tą dieną, kai atėjome, buvo berniuko gimtadienis. Pasirodėme tik prie lango, laukdami leidimo užeiti. Mama leido. Tuomet iššovėme fejerverkus, pasveikinome su gimtadieniu ir pamatėme, kad vaikas lyg įkvėpė, lyg vėl pradėjo gyventi. Vėliau daug kalbėjome apie situaciją bei apie tai, kad reikia švęsti gyvenimą, kad ir kaip būtų.

– O kaip švęsti gyvenimą su vaiku, kuris nemato šviesios perspektyvos, jaučia savąjį besibaigiant ir jam visai nesinori juoktis su klounais?

– Paprastai manoma, kad klounai ateina vaikų linksminti, juokauti, o iš tiesų ateiname pabūti su jais. Kartais vaikas pats pasako: "Ar galite tiesiog pasėdėti šalia?" Ir sėdime, kalbame apie jo perskaitytas knygas, žiūrime į kompiuterį, paprasčiausiai kartu leidžiame laiką. Pavyzdžiui, šnekame: šiandien antradienis, bjauri diena.

Supranti, kad eini pas vaiką, kuris nori būti vaiku ir žaisti, nesvarbu, kokia liga sirgtų.

Vaikas ligoninėje jau du mėnesius be galimybės ištrūkti artimiausiu laiku, ir nėra čia ko juoktis. Žinotina, kad vaikai nėra tie, kurie savęs gaili. Jiems norisi, kad tėvai jaustųsi gerai.

– Kokį didžiausią sukrėtimą jums teko patirti?

– Kartą apsilankėme Nudegimų skyriuje, kur buvo gydomas berniukas, nudegęs 85 proc. kūno. Jis kentė beprotišką skausmą ir paprašė mūsų padainuoti dainą apie mirtį. Pirma reakcija – tikrai ne, nehumaniška! Bet iškart sekė kita mintis – padainuojame, jam to šiuo metu reikia, nes skausmas nežmoniškas, o pagerėjimo bent metus niekas nedrįsta žadėti. Pabandėme įsivaizduoti, kokia tai karalystė, kas ten gyvena, kokios spalvos, koks ritmas, ir improvizavome.

Prie vaikų klounai neverkia, bet jei liga sukrečia, verkti, žinoma, žmogiška. Jei jautiesi sukrėstas, visada galima pasakyti "stop" ir nebetęsti vizito. Aš pati esu pasakiusi "stop" po pirmos akistatos su labai sunkiu ligoniu.

– Klounai vyksta ir į karinių konfliktų zonas?

– Dalyvaujame tarptautinėje programoje "Emergency smile". Klounai dirba ne tik karo zonose, bet ir pabėgėlių stovyklose. Aš pati tris kartus esu buvusi Ukrainoje, planuojama dar viena misija į šią šalį. Afrikoje klounui tenka visai kitokia užduotis: vaikams, kurie auga šamanų aplinkoje, padedame suprasti, kad gydytojai nori ne pakenkti, o padėti, kad reikia plautis rankas, valytis dantis.

Ukrainoje teko būti per patį konflikto įkarštį, kai daugybė žmonių iš šalies Rytų buvo priversti bėgti ir kurtis kitur. Gyventojų, iš jų ir vaikų, emocinė būsena buvo itin sudėtinga. Vėliau matėme, kaip jų situacija keičiasi, bet dauguma nenori grįžti į Rytų regioną, nors gyvenamosiose vietovėse patiria didelių problemų dėl darbo stygiaus, socialinių iššūkių. Atrodo, tos pačios šalies žmonės, ta pati kultūra, bet susipriešinę. Mūsų, klounų, misija šiuo atveju yra padėti kurti bendruomeniškumą, suteikti vaikui, kurio tėvai dingo po bombos sprogimo, viltį gyventi, rasti kelią, kuriuo galėtų išeiti iš šios situacijos. Ir tas kelias matyti. Esame gavę laiškų su padėkomis, kad tapo lengviau kurti bendruomenes.

– Jaučiatės saugi dirbdami Donecke?

– Mus siunčia į saugias zonas, bet ne į fronto liniją. Bendradarbiaujame su "Caritas" ir "Raudonuoju Kryžiumi". Bendrą nerimą jutau matydama, kaip žmonės gyvena karo zonoje, girdi šūvius. Jie nėra saugūs. Mano šeima, aišku, jaudinasi, bet mato mano atsidavimą veiklai ir nebando sulaikyti – išlydi su šypsena, nerodo nerimo.

– Kitose šalyse rengiamos specialios klounų programos darbovietėse, skirtos kurti palankesnį mikroklimatą. O Lietuvoje?

– Išties esame įtraukę humoro mokymus, kuriuos rengiame įmonėms kaip padėką už paramą klounams. Humoro dirbtuvės gali tęstis nuo vienos valandos iki kelių dienų. Jų metu žmonėms siūlome ledlaužius, fizinę veiklą, žaidimus, užduotis – taip padedame kurti bendruomenę. Dažniausiai mūsų pagalbos prireikia į kolektyvą atėjus didesniam naujų darbuotojų skaičiui.