Nuo dendžio iki samurajaus

Paskutinis lietuvių romantikas, madingomis drapanomis vilkįs dendis, estetas iki kaulų smegenų, žaidėjas gražiais paviršiais, vienišas samurajus. Visa tai – tas pats K.Navakas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos, festivalio "Poezijos pavasaris", Maironio ir kitų literatūrinių premijų laureatas, apibūdinamas plunksnos brolių.

"Vis dėlto visų svarbiausia – Kęstutis buvo iš tiesų neeilinio talento poetas, profesionaliai perpratęs ne tik slapčiausius eilėdaros niuansus, bet ir kitas žodžio meno gudrybes; negana to – nėmaž ne prastesnis eseistas, puikus vertėjas iš vokiečių (ir ne tik!) kalbos, įdėmus kultūrinės spaudos apžvalgininkas, turintis subtilų humoro jausmą, nestokojąs ir šoumeno savybių", – taip apie bičiulį žurnale "Metai" spausdintame straipsnyje "Apie vieną, bet tris Kęstučius" rašo poetas Donaldas Kajokas.

Belieka spėlioti, kurio Kęstučio labiausiai ilgisi skaitytojai, jo talento, o gal – asmenybės gerbėjai.

Kadaise dažnai matytas įvairiuose renginiuose, kavinėse, o ir šiaip – Žaliakalnio, centro ir Senamiesčio gatvėse, vėliau Kęstutis tapo, kaip pats sakėsi, beveik urviniu žmogumi. Keletą paskutiniųjų gyvenimo metų iš namų retai beišeidavęs poetas feisbuke buvo subūręs platų gerbėjų ratą. Rašytojo avantiūristo, kaip pats save Kęstutis pristatė feisbuke, įrašai paprastai sulaukdavo kelių šimtų patiktukų. Kam jam reikėjo feisbuko, kur kartais atrodė, kad savo talentą eikvoja tuščiai? "Dabar gyvenu labai uždarą urvinio žmogaus gyvenimą, į miestą išsiruošiu retai ir trumpam, į svečius dar rečiau, – keletą metų prieš mirtį interviu "Kauno dienai" pasakojo poetas. – Ir štai čia feisbukas yra labai pravartus, jis mano socializacijos galimybė ir langas į pasaulį. Nominaliai ten turiu beveik 3 tūkst. draugų, kurių gal ketvirtadalis yra realūs, t.y. kartais apsireiškiantys. Su kai kuriais bendrauju kasdien, su kai kuriais – retsykiais, tačiau ir tas susimirksėjimas palaikinimais ar komentarais yra mielas kasdienos žaidimas."

K.Navakas. Vilmanto Raupelio nuotr.

Neužsako net bibliotekos

Feisbuke Kęstutis išradingai pristatydavo savo naujas knygas, neslėpė, kad kartais įrašai šiame socialiniame tinkle padėdavo jas parduoti.

Pasak tris K.Navako poezijos knygas ("100 du", "Net ne" ir "Šeši šeši") išleidusios leidyklos "Apostrofa" direktorės Giedrės Kadžiulytės, K.Navakas buvo vienas iš nedaugelio poetų, pats išplatindavęs nemažą dalį savo knygų tiražo.

Kai man pasakė, kad ir bibliotekos naujausių K.Navako knygų neturi, nesupratau – ar su poeto mirtimi viskas baigiasi? Buvo liūdna.

"Jam tai buvo ir bendravimas su žmonėmis, gerbėjais, ir tiesioginės reakcijos gavimas. Ypač gyvenimo pabaigoje jis mažai su kuo bendraudavo kitaip nei per knygas. Jis jas nuolatos siųsdavo skaitytojams į visą Lietuvą ir užsienį, pridėdamas visokių artefaktų: atviruką, piešinį, iš savo kambario tapetų pagamintą skirtuką, ir, žinoma, ranka rašytą palinkėjimą su autografu. Tai buvo šilta ir skaitytojams malonu", – pasakojo G.Kadžiulytė.

Leidėja neslėpė, kad po mirties mažesniu tiražu išleistą jo poezijos knygą parduoti daug sunkiau. "Pirmąsias dvi trilogijos knygas leidome 800 egzempliorių tiražais. Pomirtinės "Šeši šeši", pasirodžiusios praėjusių metų spalį, išleidome 550 egzempliorių. Taip užrašytas Kęstučio amžius – išeinant jam buvo 55-eri. Kęstučiui skaičių magija daug reiškė, todėl ir tiražui pasirinkome neatsitiktinį skaičių", – pasakojo G.Kadžiulytė.

Anot jos, tai, kad po K.Navako mirties išplatinti knygos tiražą bus sunkiau, buvo aišku dėl vienos paprastos priežasties – poetas pats nebegali parduoti savo knygų. Be to, ir jo įrašus feisbuke sekdavusi bendruomenė išsivaikščiojo. Vis dėlto leidėja užsiminė, kad situacija sudėtingesnė, nei buvo galima įsivaizduoti. "Kai pasižiūrėjau šios knygos užsakymų bibliotekoms skaičius, man net šiurpuliukas nuėjo – tiek mažai "Šeši šeši" užsakyta! Man parašė žmogus iš Kauno, kad nori šią knygą perskaityti ir kad bibliotekose jos nėra – vienintelė Kauno apskrities viešoji biblioteka turi vienintelį egzempliorių. Knyga išėjo spalio pradžioje, tikrai buvo laiko užsakyti, – G.Kadžiulytės žodžiais, labai mažai pomirtinės K.Navako knygos užsisako ir knygynai. – Vienam Kauno knygynui iš pradžių norėjau visą pakuotę knygų duoti, o jie užsisakė tik penkis ar šešis egzempliorius. Kai man pasakė, kad ir bibliotekos naujausių K.Navako knygų neturi, nesupratau – ar su poeto mirtimi viskas baigiasi? Buvo liūdna."

Trise: K.Navakas su žmona Danute ir vyresniuoju sūnumi Tiliu 1995 m. Kęstučio Navako šeimos archyvo nuotr.

Knygą turės šiandien?

Lietuvos bibliotekų interneto sistemoje LIBIS matyti, kad šiuo metu naujausią K.Navako knygą "Šeši šeši" Kaune turi tik viena – Kauno apskrities viešoji biblioteka. Taip pat matyti, kad šią knygą pasiimti paskaityti namuose gali dar septynių Lietuvos bibliotekų skaitytojai: Lietuvos nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos, taip pat Alytaus rajono, Joniškio rajono, Kėdainių rajono, Kretingos rajono ir Panevėžio rajono savivaldybių viešųjų bibliotekų. Tačiau Kauno V.Kudirkos viešoji biblioteka su visais 20 padalinių nei vieno šio knygos egzemplioriaus neturi. Kodėl miesto, kurį savo kūryboje apdainavo poetas, ir kur jis buvo labiausiai vertinamas, biblioteka neturi naujausios poeto poezijos tomelio?

"Mes knygas perkame per viešuosius pirkimus, tad šiek tiek vėliau jas gauname. Ta knyga užsakyta, tik dar neišvežiota po bibliotekas", – priežastis, kodėl neturi spalio mėnesį pasirodžiusios kauniečių mėgiamo autoriaus knygos, aiškino Kauno V.Kudirkos viešosios bibliotekos direktorė Nomeda Domeikienė.

Paaiškėjus, kad biblioteka neturi ir prieš metus išleistos K.Navako poezijos rinktinės "Poetas pamiršta pavarde", direktorė taip pat teisinosi iki kelių mėnesių užtrunkančiais viešaisiais pirkimais. "Be to, perkant knygas svarbu, kas jas išleidžia. Jei tai labai mažos leidyklos, būna, kad kokia knyga praslysta pro akis nepastebėta. "Poetas pamiršta pavarde" išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Palyginti su didžiosiomis, tai tikrai yra nedidelė leidykla. Tačiau pirmadienį jau turėsime ir "Poetą pamiršta pavarde", ir "Šeši šeši", – tikino praėjusią savaitę kalbinta direktorė.

Pasak jos, abiejų poezijos knygų biblioteka užsisakė po septynis egzempliorius, kurie bus paskirstyti po didžiausius bibliotekos padalinius.

Nepaisant to, kad prieš metus knygynuose pasirodžiusios poeto knygos Kauno V.Kudirkos viešojoje bibliotekoje kauniečiai negalėjo pasiimti, skaičiai rodo, kad K.Navakas ir po mirties išlieka kauniečių mėgstamas bei skaitomas autorius. "Mūsų sistemos duomenimis, praėjusiais metais K.Navako knygos buvo paimtos 342 kartus. Tai apima visus bibliotekos padalinius, poezijos ir prozos knygas. Tai yra ganėtinai daug. K.Navakas išlieka populiarus, nors poezijos skaitytojų ir mažėja", – sakė N.Domeikienė.

Kartu: K.Navakas su jaunesniuoju sūnumi Gabrieliumi festivalio "Poezijos pavasaris" renginyje Maironio lietuvių literatūros muziejaus kiemelyje. Zenono Baltrušio nuotr.

Išliko autentiška aplinka

Rašytojo paties sau susikurtas paminklas – kūryba – po jo mirties išlieka ir galimybės ją skaityti, nors kartais apribotos bibliotekų lėtumo, yra. O kaip su kitais atminties ženklais? Ar dabar, praėjus metams po K.Navako mirties, mieste, kurio pėdsakų jo kūryboje apstu, galvojama ir kitaip įamžinti poeto atminimą? Ar atsiras atminimo lenta, paminklas, o gal muziejus?

Geriausias būdas išsaugoti rašytojo atminimą – skaityti jo knygas. Juk tam žmogus ir rašė, kad kažkas skaitytų.

Vėlyvaisiais K.Navako gyvenimo metais, kai jam tapo sunkiau išsiruošti iš namų išsiųsti knygas jas užsisakiusiems skaitytojams, nemažai jo talento gerbėjų patys keliaudavo pas poetą į namus Žaliakalnyje, Molėtų gatvėje, atsiimti knygų. Jie turėjo retą progą ne tik per feisbuko akį pamatyti gražiai serviruotą stalelį, ant kurio puikuodavosi naujoji knyga, bet ir poeto kūrybinę aplinką: kambarį su tūkstančiais vinilo plokštelių ir knygų, senomis afišomis, menora, senoviniu veidrodžiu ar spausdinimo mašinėle, kitais antikvariniais daiktais ir katinu Zaratustra. K.Navako kūrybinės aplinkos magija greičiausiai ir dabar, po poeto mirties, viliotų jo gerbėjus. Galbūt Žaliakalnio gatvelėje galvojama steigti memorialinį kambarį?

"Minčių apie tai nebuvo. Autentiška aplinka ten išliko, tačiau tokį kambarį įsteigti būtų sudėtinga ir dėl to, kad neaišku, kaip jį reikėtų atskirti nuo kitų erdvių. O jos, planuojame, kad ateityje vėl bus gyvenamos. Be to, neaišku, kurį kambarį reikėtų išskirti kaip memorialinį. Nes vienu metu Kęstutis gyveno ir kūrė palėpėje, vėliau – kambaryje su veidrodžiu, paskutinį gyvenimo pusmetį jis buvo persikraustęs į trečią kambarį", – sakė K.Navako kūrybiniu palikimu besirūpinanti jo buvusi žmona žurnalistė, muziejininkė Audronė Meškauskaitė.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus prašymu ji šiam muziejui ruošiasi perduoti K.Navako kūrybos rankraščius, nuotraukas, kai kuriuos asmeninius daiktus. "Tikimės, kad Kęstučio atminimas bus saugomas šiame muziejuje. Tačiau geriausias būdas išsaugoti rašytojo atminimą – skaityti jo knygas. Juk tam žmogus ir rašė, kad kažkas skaitytų. O iš kokių taurelių menininkas gėrė, ko dabar kartais klausia žmonės, atėję į muziejų, tikrai nėra svarbu. Taip, asmeniniai menininko daiktai yra saugotinas dalykas, tačiau kai iš K.Navako lieka tik legenda, kažkokios pikantiškos detalės, o jo poezijos niekam nereikia, darosi truputėlį pikta. Atrodo, tai, ką žmogus darė, iš viso nesvarbu be legendos apie jį", – pastebėjo Audronė.

K.Navakas – 50-ojo "Poezijos pavasario" laureatas. Tomo Raginos nuotr.

Idėja statyti paminklą

Po K.Navako mirties jo kūrybos autorines teises paveldėjo vaikai – Kęstučio ir jo buvusios žmonos architektės Danutės Rusevičiūtės sūnus Tilis bei Kęstučio ir A.Meškauskaitės sūnus Gabrielius.

Danutė įsitikinusi, kad K.Navakas, kaip rašytojas, kurio kažkada mieste buvo daug, o miesto jo kūryboje buvo apstu visada, nusipelno paminklo mieste. "Kol kas dar nėra ir paminklo ant Kęstučio kapo Petrašiūnų kapinėse. Ten reikės galvoti apie kažkokį minimalistinį variantą, nes vietos nedaug. Bet, manau, Kęstutis nusipelno ir paminklo mieste. Apie tai galvojau, tariausi su keletu žmonių. Kol kas viskas dar tik idėjų lygmenyje. Esame sutarę su vienu jaunu skulptoriumi, kad jis iki kovo mėnesio parengs portretinės figūros eskizus", – sakė D.Rusevičiūtė.

Pasak jos, kol kas dar ankstoka įvardyti skulptoriaus pavardę ir kiek galimai kainuotų paminklas mieste. Tačiau Danutė prisipažino, kad nei ji, nei kiti K.Navako artimieji tiek lėšų, kiek reikia paminklui, neturi, todėl bandys ieškoti paramos. Neaišku ir kur toks paminklas galėtų iškilti. "Svarstome įvairius vietos variantus. Galvojame ir apie Žaliakalnį. Tačiau Molėtų gatvė, kur Kęstutis gyveno, – nuošaloka. Galbūt tai galėtų būti Ąžuolyno pakraštys prie Kauno apskrities viešosios bibliotekos, Kauko laiptai, Vytauto parko prieigos ar Senamiestis, kur jis mėgo būti? Galbūt – M.Daukšos gatvė, kur veikė jo knygynas "Septynios vienatvės"? Tačiau dabar ten knygyno nė pėdsako nėra. Galbūt paminklas galėtų iškilti šalia kavinių, kur Kęstutis savo laiku mėgo lankytis – "Skliauto", buvusio "B.O." ar "Suflerio būdelės" – vietas, kur galėtų iškilti paminklas, vardijo Danutė.

Paminklo vietą reikėtų derinti su Kauno miesto savivaldybe. Vieta, anot Danutės, kažkiek turėtų įtakos ir paminklo idėjai. "Svarstome. Paminklas galėtų būti ir gana abstraktus, ir labai konkretus, paprastas – neatmetame ir suoliuko idėjos. Gal būtų galima šalia K.Navako ant suoliuko prisėsti, panašiai kaip šalia Vytauto Kernagio Nidoje?" – svarstė D.Rusevičiūtė.

Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gediminas Jankus prisipažino, kad per metus skyrius nepadarė nieko K.Navako atminimui įamžinti. "Kol kas negirdėjau jokių idėjų iš Vilniaus, o mes Kaune šiuo metu esame prastovose, nė skyriaus taryba nesirenka. Pagalvosime apie įamžinimą. Pomirtinė K.Navako knyga išleista, o paskui bus galima kažką siūlyti. Kol kas šiuo klausimu neturiu ką daugiau pasakyti", – sakė G.Jankus. Apie idėją statyti paminklą K.Navakui Kaune jis taip pat prisipažino nieko negirdėjęs.

Rudenį ant K.Navako kapo Petrašiūnų kapinėse žydėjo jo mėgstamiausios geltonos rožės. Kęstučio Navako šeimos archyvo nuotr.

Kauno bohemos legenda

Nepaisant to, ar Kaune iškils paminklas K.Navakui, ar ne, bus memorialinis kambarys, ar ne, panašu, kad iš kauniečių atminties jo kūryba ir asmenybė greitai neišsitrins. Gyva ir Kęstučio kaip vieno iš Kauno bohemos liūtų legenda.

Kadaise bohemišką gyvenimą mėgęs Kęstutis yra kalbėjęs taip: "Bohemai reikia tam tikros priespaudos: asmeninės, visuomeninės, cechinės, finansinės etc. Nes bohema yra opozicija ir maištas, nors dažniausiai pasyvus. O dabar staiga – viskas leista ir viskas įmanoma. Tad kam čia bus įdomu eiti į meninį pogrindį? Bohema išsisklaidė, išmirė arba suburžuazėjo. Tai, kas dabar vyksta meninio jaunimo susibūrimuose, yra ne bohema, o tusovkė. Kaip nebeliko Kauno hipių, taip nebeliko ir Kauno bohemiečių, nors sutikus ką nors iš anų laikų tigrų bei panterų, aiškiai matyti, kad bohemos dvasia kažkuriam jų sielos užkabory dar rusena."

Dviejų gyvųjų Kauno bohemos atstovų nuomonės apie tai, ar ši meniška ir linkusi švęsti bendruomenė dar gyva, išsiskyrė. Pirmoji Lietuvos galerininkė Irena Mikuličiūtė, prieš trylika metų amžinybėn iškeliavusio vieno ryškiausių Kauno bohemos atstovų tapytojo Raimundo Mikšio gyvenimo draugė, įsitikinusi, kad apie bohemą reikėtų kalbėti būtuoju laiku. "Kauno bohemos jau seniai nėra. Gyvenimas, žmonės, pasaulis visiškai pasikeitė. Labai daug komerciškumo atsirado santykiuose. Tai menininkus varžo, o mes buvome visiškai laisvi", – pastebėjo I.Mikuličiūtė.

Tačiau poetas Gintaras Patackas, vadinamas gyvuoju Kauno bohemos liūtu, buvo kitokios nuomonės. Pasak jo, nors pasikeitusi, bohema mieste tebeegzistuoja. "Ji yra, bet kitokia. Laisvas kūrybinis jaunimas buriasi, bendrauja. Tiesa, jie renkasi kavos kavinėse, kur alkoholio net nenusipirksi. Renkasi, skaito eilėraščius, bendrauja. O mūsų laikais bendravimas buvo kitoks. Tada buvo galima sakyti: bohema – tai nesibaigianti puota, kurios metu skamba eilėraščiai, geriama kava ir kitokie skysčiai", – pokyčius įvardijo G.Patackas.