Nemokamos paslaugos
Vizito į kirpyklą ukrainietė Nina Kireenkova buvo užsirašiusi vasario 26-ajai. Charkivo mieste, kuriame gyvena dar nuo studijų laikų, moteris turėjo savo kirpėją, lankėsi pas ją reguliariai. Ten pat plaukus kirposi ir vyras.
„Šiandien aš čia. Taip gera jausti moterų palaikymą“, – žvelgdama į veidrodį, kurio atspindyje matė save ir salono darbuotojas, N.Kireenkova nedrąsiai nusišypsojo.
Tuo metu meistrė Giedrė Gaižutienė jai už nugaros maišė vario atspalvio dažus. Nors ukrainietės gyvenimas per vieną dieną visiškai pasikeitė, plaukų spalvai Nina liko ištikima.
„Susitikusios aptarėme, ką darysime. Prieš tai buvo asimetriškas kirpimas, tad nutarėme jį palyginti“, – meistrė G.Gaižutienė džiaugėsi, kad Ninos ir kitų Ukrainos moterų dienas gali praskaidrinti mažomis smulkmenomis, kurios įprastai suteikia daug džiaugsmo.
Kol kas į grožio saloną, kuriame dirba G.Gaižutienė, užsuko kelios ukrainietės moterys ir vienas berniukas. Svetimoje šalyje žmonės, esą, jaučiasi kiek nedrąsiai. Paskambinę klausia, ar tikrai plaukų kirpimo ir dažymo paslaugos nemokamos, o išgirdę, kad jiems tai nekainuos nė cento, maloniai nustemba.
Bendrystė: G.Gaižutienė įsitikinusi, kad kiekvienas mūsų gali padėti broliams ukrainiečiams, nesvarbu, ar tai būtų keli eurai, ar pastogė ir geras žodis. (Vilmanto Raupelio nuotr.)
„Situacija Ukrainoje parodė, kokie vieningi mes galime būti ir kaip mokame sutelkti jėgas bendram tikslui“, – meistrė džiaugėsi kiekvieno lietuvio indėliu.
G.Gaižutienės vyras mikroautobusu į Kyjivą gabeno medicinos priemones ir kitą humanitarinę pagalbą. Pati G.Gaižutienė nusprendė palengvinti čia esančių Ukrainos žmonių, kurių daugumą sudaro moterys ir vaikai, kasdienybę – kelis mėnesius savo paslaugas moteris teiks nemokamai.
„Atrodo, kad daliai žmonių pirmųjų dienų emocijos atslūgo, tačiau mes negalime pamiršti, kad karas vyksta, o nekalti Ukrainos gyventojai – vaikai, mamos, sesės, broliai, tėvai ir sūnūs žūsta toliau!“ – jausmus meistrė bandė paslėpti po teptuko potėpiais.
Prisiminimuose – sodyba
Kol dažai gėrėsi į plaukų šaknis, su Nina prisėdome puodelio arbatos.
„Kavos atsisakysiu. Ačiū“, – N.Kireenkova prasitarė, kad kavą įprastai gerdavusi kartą per dieną – rytais. Pakilusi pirma iš lovos Nina žadindavo vyrą, o kol šis rūkydavo balkone, ji užplikydavo karšto gėrimo. Po ryto ritualo vyras keliaudavo į darbą Charkivo šiluminiuose tinkluose, o Nina – į Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centrą.
Turėjome dešimt minučių, todėl apie lagaminų krovimą net nebuvo kalbos.
„Vaikystėje tikrai nesvajojau apie medikės darbą. Norėjau būti bibliotekininke. Tik tada, kai medicinos mokykloje besimokanti draugė į namus ėmė nešti baltus chalatus, viduje kažkas suspurdėjo“, – taip anot N.Kireenkovos, ji ėmė mokytis medicinos mokykloje, o po jos – medicinos universitete.
Nuo 2004-ųjų Nina dirbo Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centre laborante. Vykdė ŽIV/AIDS profilaktiką ir kontrolę, konsultavo besilaukiančias moteris, tikrino jų sveikatą.
„Galvoju, kad mes gyvenome labai gražiai – dirbome, važinėjome dviračiais, lankėme teatrus ir muziejus. Tiesiog, kaip ir dauguma, viso to nevertinome. Dabar džiugina viskas, net ir ši arbata“, – prie lūpų priglaudusi puodelį, 60-ies moteris mintimis grįžo į savo namus ir sodybą. Ją, maždaug 20 km už Charkivo, sutuoktiniai įsigijo išėję į pensiją. Važiuodavo ten kone kiekvieną savaitgalį.
„Neauginau pomidorų, bulvių ar kokių kitų daržovių – ne prie širdies man tai. Teritoriją apsodinau dekoratyviniais augalais, obelimis, kriaušėmis“, – ukrainietė su nostalgija prisiminė laiką, kai į svečius atvykdavo dvi dukros ir mylimas anūkas.
Brolį palaidojo kiti
Dienos, kai prasidėjo karas, Nina niekada nepamirš. Paryčiais, maždaug 4.30 val., iš lovos ją išvertė didelis triukšmas. Moteris manė, kad greta esančio restorano svečiai kaip įprastai į dangų šaudo fejerverkus. Pribėgusi prie lango Nina akimirką sustingo, o tada puolė žadinti vyrą, kad jis kuo skubiau vyktų paimti jaunėlės dukros Olgos.
„Jos namai – šalia traktorių gamyklos. Jaučiau, kad, prasidėjus kariniams veiksmams, į tokias vietas bus nusitaikyta pirmiausia“, – nakties košmarą prisiminė karo pabėgėlė.
Pirmas dvi dienas Nina dar ėjo į darbą, o pakeliui į jį ir iš jo matė prie maisto prekių parduotuvių, bankomatų ir vaistinių besidriekiančias eiles. Sukarščiavus mažyliui, vyresnioji Ninos dukra sirupo temperatūrai ir skausmui mažinti eilėje laukė keturias valandas.
„Žmonės skubėjo apsirūpinti medikamentais, ypač tie, kurie juos vartoja reguliariai. Tarkim, man reikėjo vaistų skydliaukei, kiti pirko vaistus nuo kraujospūdžio“, – bekalbant N.Kireenkovos veidas staiga persimainė. Prieš ketverius metus palaidojusi vieną brolį, kovo 1-ąją ji atsisveikino ir su antruoju. Vyrui staiga sunegalavo širdis. Vaistų jis neturėjo, o į apšaudytą gyvenvietę medikai negalėjo atvykti. Ninos brolis mirė taip ir nesulaukęs pagalbos.
„Jį palaidojo kaimynai. Negalėjo nei jo sūnus, nei aš, nei kiti giminės atvažiuoti“, – graudinosi moteris.
Susiruošti – dešimt minučių
Netekusi brolio Nina suprato, kad likti Charkive ji nebegali, todėl kai kolegė pakvietė užimti laisvas vietas mikroautobuse, ilgai negalvojo – susiruošusios vos per kelias minutes, su savimi Nina ir jos dukra Olga pasiėmė tik asmens dokumentus, smulkių pinigų ir kelis šiltesnius drabužius.
„Turėjome dešimt minučių, todėl apie lagaminų krovimą net nebuvo kalbos. Išsigryninti pinigų bankomate taip pat nepavyko“, – pasakojo N.Kireenkova.
Jos vyresnėlė dukra apsisprendė likti Ukrainoje. Tiesa, kai buvo susprogdintas gretimas namas, 36-erių moteris kartu su sūneliu persikėlė į saugesnę vietą. Ninos vyras taip pat liko Ukrainoje.
„Jam dabar ten šiluminiuose tinkluose daug darbų. Be to, jis užsiima savanoriška veikla. Nešioja produktus ir kitus daiktus senukams. Tokių, kurie bijo peržengti savo namų slenkstį ir nusipirkti duonos, – labai daug. Taip juk žmonės gali mirti iš bado, – sako N.Kireenkova.
Moteris neslėpė, kad išsiskirti su vyru buvo labai sunku, o ir padaryti tai pavyko ne iš pirmo karto. – Atsisveikinusi pamačiau, koks jis išblyškęs. Tada apsisukau ir pasakiau, kad liksiu. Bet jis paprašė važiuoti dėl dukros. Pažadėjo saugoti save, o man nuolatos skambinti ir rašyti. Žinau, kad jis labai užimtas, todėl jei negali kalbėti, prašau kad bent kokį ženklą duotų. Tada man ramiau.“
Iš Charkivo iki Lenkijos sienos Nina, jos dukra ir dukros draugė su penkerių dukryte važiavo penkias paras, nors įprastai tokia kelionė trunka apie dvylika valandų. Eilės, anot moters, driekėsi ištisus kilometrus, o automobiliai judėjo labai lėtai. Nuo sienos ukrainietes paėmė pažįstami ir atvežė jas į Lietuvą.
„Aš čia pirmą kartą, kaip ir dukra. Ji dirbo turizmo srityje ir vis svajojo pakeliauti po Europą. Mudu su vyru taip pat. Dabar keliaujame, deja, ne taip, kaip norėjome. Matyt, reikėjo svajoti apie ką nors kitą, – žalios varinių plaukų savininkės akys drėko galvojant apie visus, kurių svajonės dužo į šipulius. – Kartu su mumis į Lietuvą atvyko dukros draugė su mergyte. Kovo pradžioje jai suėjo penkeri metukai. Žinote, kokia buvo jos svajonė? Per gimtadienį gauti šuniuką ir kartu su draugėmis nueiti į „McDonald’s“ restoraną. Kur ji paminėjo savo mažąjį jubiliejų? Automobilių eilėse. Rusų okupantai atėmė šios mergaitės svajonę, o kiekvienoje šeimoje paliko kraujo pėdsaką.“
Krūpteli nuo garsų
Kaune Nina skaičiuoja jau trečią savaitę. Ją, dukrą ir dukros draugę su maža mergaite priglaudė viena geradarių šeima.
„Toks šiltas ir gražus jų sutikimas buvo. Labiausiai įsiminė keli kepaliukai duonos, kuriuos jie padėjo ant stalo. Pradžioje nesupratau kam. Tik vėliau pasidarė aišku – namų šeimininkai per televiziją matė eiles prie duonos, todėl norėjo parodyti, kad šio gėrio mums tikrai nepristigs“, – darsyk gurkštelėjusi arbatos, N.Kireenkova prasitarė, kad Lietuvoje skanūs ne tik duonos gaminiai.
Čia ir kava kitaip kvepia, o ir grietinę, priešingai nei Ukrainoje, galima kabinti šaukštu.
„Ar jau teko ragauti lietuviškų patiekalų? Žinoma. Labai patiko bulviniai vėdarai ir sluoksniuotos tešlos pyragas su uogomis“, – kalbėdama apie vietos virtuvę, N.Kireenkova trumpam atitrūko nuo įvykių Ukrainoje.
Tiesa, tai pavyksta labai retai. Nors Kauno ir jo žmonių ramybė labai gerai nuteikia, širdis spurda, o visos Ninos mintys – su vyru, vyresnėle dukra, anūku, teta ir kitais Ukrainoje likusiais brangiais žmonėmis. Visi jie siunčia nuotraukų Ninai, rašo žinutes ir pasakoja, kaip naktis leidžia metro stotyse, o rytais, jei nešaudo rusų kariai, eina atgal į savo namus.
Kada nors mūsų vyresnieji broliai, kurie pasirodė esantys visiški kraugeriai ir žudikai, juk turi sustoti.
„Mes turėjome vieną didžiausių turgaviečių. Prieš kelias dienas, buvo padegtas visas 50 ha sklypas. Galite įsivaizduoti? Neliko ir mūsų zoologijos sodų. Visi jie subombarduoti. Po miestą lakstė žvėrys“, – emocijas sunkiai tramdė moteris.
Todėl būdamos Kaune ukrainietės krūpteli nuo bet kokio netikėto garso. Vieną naktį jos pašoko iš lovų, kai pro šalį važiavo šiukšlių surinkimo mašina. Su nerimu jos kaskart lydi ir dangų skrodžiančius lėktuvus.
„Dukros draugės mergytė vis klausia: ar ir čia į mus šaudys? Mes ją raminame ir stengiamės neverkti. Nors padaryti tai labai sunku. Pažiūrėkite, kokie pas mane maišeliai po akimis“, – Nina meldė Dievo, kad visas šitas košmaras kuo greičiau baigtųsi ir ji galėtų grįžti į savo namus. – Taip, žinau, viskas sugriauta… Bet apie tai mažiausiai galvoju. Namus, teatrus, vaikų darželius ir ligonines pavyks atstatyti greit ir dar geriau, nei buvo, tik žmonių gyvybių jau niekada nepavyks sugrąžinti.“
Pradės dirbti Kaune
Palikdama Ukrainą Nina vylėsi, kad atgal ji grįš po savaitės. Dabar ji dėlioja naujus terminus.
Emocijos: laikas salone, anot Ninos, spalvų suteikė ne tik jos plaukams, bet ir visai dienai. (Vilmanto Raupelio nuotr.)
„Gal po trijų mėnesių? – pečiais truktelėjo N.Kireenkova, o jos akyse ir vėl suspindo ašaros. – Karas juk negali tęstis amžinai. Kada nors mūsų vyresnieji broliai, kurie pasirodė esantys visiški kraugeriai ir žudikai, juk turi sustoti.“
Kol laukia dienos, kai sės į autobusą, gabenantį atgal į Ukrainą, Nina savo gyvenimą planuoja čia. Praėjusią savaitę moteris buvo Kauno klinikose, kur jai buvo pasiūlytas laborantės darbas. Ukrainietė jau susipažino su būsimais kolegomis ir nekantriai laukia, kad vėl galės apsivilkti baltą chalatą.
„Ar jaudinuosi? Šiek tiek. Labai patiko jūsų Klinikų vadovybė, o ir lygis čia labai aukštas. Esu buvusi keliose stažuotėse Varšuvoje, tai nėra ko lyginti, – moteris negailėjo gerų žodžių žmonėms, atvėrusiems namų, įvairių įstaigų duris ir, žinoma, savo širdis. – Esu dėkinga visiems. Ypač žmonėms, kurie mus priėmė ir, žinoma, Klinikoms. Darbas man reikalingas ne tik, kad užsidirbčiau pinigų ir padėčiau savo artimiesiems, bet ir kad bent šiek tiek mintimis atitrūkčiau nuo įvykių sūkurio.“
