Netikusi rekonstrukcija

Prieš kelerius metus buvo paaukštintas Kauno pilies bokštas, tačiau atlikti darbai sulaukė nemažai kritikos. Pilies istorija besidomintis įstaigos "Kauno tvirtovės projektai" vadovas Valdas Rakutis tikino, kad pridėti elementai neatitinka istorinių faktų.

Istorikas Kauno pilimi domisi nuo 1994 m. Tuomet jis dirbo karo muziejuje ir buvo atsakingas už pilį. Jam teko nemažai domėtis ir kitomis Baltijos valstybių tvirtovėmis, todėl po 2010 m. atliktos Kauno pilies rekonstrukcijos negalėjo patikėti tuo, ką pamatė. V.Rakutis tikino, kad projektą rengę ir įgyvendinę žmonės pademonstravo visišką neišmanymą.

"Niekas į Kauno pilį nežiūrėjo kaip į funkcionalų pastatą, skirtą gynybai. Bažnyčia skirta melstis, ten yra navos, altorius ir kitos sudėtinės dalys, tad niekam nešauna į galvą jų vietoje įrengti laiptus. Deja, su pilimi elgiamasi bet kaip. Ji turi savo statybos logiką, todėl čia taip pat turi būti privalomi elementai", – tikino pilių tyrinėtojas.

V.Rakutis sakė nežinantis, ką reikia daryti su jau prie bokšto prilipintais ažūro elementais. Jis tikina, kad klaidą ištaisyti turėtų tie, kurie ją ir padarė.

Istorikas pabrėžė, kad po rekonstrukcijos nebuvo atkurtos šaudymo angos. Taip pat didelė klaida – ant sienos vedantys laiptai. Tokių detalių senovinėse pilyse negalėjo būti, nes ant sienų buvo galima patekti tik iš vidaus.

"Daugumą pilių priešai paimdavo netikėtai, kai slapta naktį kas nors įlįsdavo ir atidarydavo vartus. Dėl to pilis turėjo būti pritaikyta staigiam puolimui atremti ir į ją nebuvo galima lengvai patekti. Net į bokštą negalėjai tiesiogiai patekti. Dabar laiptai žmogui sudaro vaizdą, kad seniau į pilis būtent taip būdavo patenkama", – atliktus darbus kritikavo V.Rakutis.

Netylant kalboms apie tolesnį Kauno pilies atstatymo etapą, istorikas tvirtino, kad pirmiausia turi būti atlikti tyrimai, surinkti palyginamieji architektūriniai šaltiniai, susipažinta su analogiškais išlikusiais statiniais artimose valstybėse, kad būtų išsiaiškinta, kaip buvo statytos XIV a. pab.–XV a. pirmosios pusės pilys, o tik tuomet būtų galima imtis darbų. Paveldo departamentas atsižvelgė į išsakytas pastabas ir neleido toliau pilies atstatyti tol, kol nebus atlikti palyginamieji architektūriniai tyrimai. Kauno savivaldybė skyrė lėšų ir 2015 m. vasarą buvo organizuotos keturios ekspedicijos.

Ekspedicijos maršrutas

Iki šiol išlikę pilies fragmentai greičiausiai statyti XIV a. pradžioje, po Žalgirio mūšio. Ši pilis išdygo senosios pilies vietoje, kuri kryžiuočių buvo sugriauta XIV a. viduryje. Archeologas Algirdas Žalnierius teigė, kad statyti naują pilį buvo bandoma dar tame pačiame šimtmetyje, tačiau tai patvirtinančių neginčijamų šaltinių nėra.

V.Rakutis tikino, kad XV a. nebuvo visuotinai prieinamų teorinių darbų, kaip statyti karines tvirtoves, kiekvienas meistras statė savitai, atsižvelgiant į pilies vietą, užsakovo pageidavimus, finansines galimybes. Tačiau vis tiek buvo laikomasi panašių taisyklių, kurias diktavo patirtis ir karinės logikos būtinybė. Kauno pilis – ne išimtis. Joje aptinkami ir kitų šalių tvirtovėse naudoti elementai, todėl ekspedicijos organizatoriai atsirinko pilis, kurios gali būti panašios į Kauno pilį, ir leidosi jų iš arčiau apžiūrėti.

"Iškėlėme hipotezes, kas galėjo pilį statyti. Labiausiai tikėtina, kad Kauno pilį statė kryžiuočių meistrai arba specialistai, kurie dirbo ir pas juos, ir pas mus. Nuo seno buvo kalbama, kad Kauno pilis buvo labai panaši į Bitovo (vok. Bȕtow, lenk. Bytow) pilį, esančią dabartinėje Lenkijoje. Ji yra nuo Marienburgo į vakarus", – apie maršruto sudarymo schemą kalbėjo pilių tyrinėtojas.

Ekspedicijos dalyvis architektas ir M.K.Čiurlionio nacionalinio muziejaus direktoriaus pavaduotojas Kęstutis Linkus mano, kad mūsų pilis gali būti panaši į Mozūrijos pilis, nes jie XIII–XIV a. buvo susigiminiavę, bendravo su mūsų kunigaikščiais. Dar viena ekspedicijos kryptis – Livonijos pilys, nes jose buvo pastebėta vizualių panašumų. Taip susidėliojo visos ekspedicijos kryptys: į dabar Lenkijai priklausančias kryžiuočių žemes, aplankant Mozūrijos pilis, į Latviją ir į Lietuvos pilis – Vilnių ir Trakus, kurios statytos panašiu metu.

V.Rakutis prisipažįsta, kad į tokias ekspedicijas jie leidosi neturėdami patirties. Buvo sunku planuoti laiką, kai nežinai, ką rasi. Štai Bitovo pilyje nebuvo reikalingo specialisto, bet ekspedicijos nariams buvo leista pasižvalgyti bibliotekoje ir ten jie pasisėmė daug vertingos informacijos.

"Čia mums ištraukė tyrimų medžiagą, senas nuotraukas. Viską perfotografavome. Kitur pamatėme panašų pilies kampą ir jį tyrinėjome. Mozūrijos pilis atmetėme, nes jos statytos anksčiau ir labai skiriasi – jų bokštai apvalūs, bet kitos funkcijos", – apie tyrimo eigą pasakojo jo vadovas.

Ekspedicijos dalyvių skaičius nebuvo didelis – atliekant tyrimą trys žmonės apsilankė visose numatytose pilyse, dar keli prisijungė vėliau. "Su K.Linkumi sutarėme, kad jis aprašinės Kauno pilį, o aš būsiu atsakingas už visą kitą kontekstą, nes nesu architektas ir apie konstrukcijas neišmanau", – pridūrė V.Rakutis.

Šaudymo angos

Pilių tyrinėtojas pasakojo, kad jam labiausiai rūpėjo dabartiniai Kauno pilies langai. Jo teigimu, tai perdarytos šaudymo angos. Iki tyrimų visi manė, kad pro jas buvo šaudoma iš patrankų, vadintų bombardomis, tačiau istoriniai šaltiniai ir analogijos atskleidė kitą tiesą.

"Čia iš jų niekas nešaudė, nes jos labai sunkios ir į viršų neužneši. Be to, bombarda skirta pilims griauti, o ne joms ginti. Gynybai naudojami kitokie ginklai", – sakė V.Rakutis.

Pasirodo, kad apie karybą XV a. pirmojoje pusėje duomenų yra labai mažai.

Istorikas pasakojo, kad vienas pirmųjų Kauno pilies tyrinėtojų – žydas Arkadijus Presas gavo Kaune teisę tvarkyti šią pilį ir  dirbo labai gerai. A.Presas nupiešė piešinius, kuriuose šaudymo angos yra pavaizduotos tiksliai – centimetras į centimetrą. Ten yra viskas, kas reikalinga XV a. ginklui – kabliašaudei (vok. hackenbuchse, lenk. hakownica).

"Tai yra ilgas dagtinis šautuvas, kurio apačioje įtaisytas kablys. Šautuvo problema – atatranka. Atšokęs ginklas gali sužeisti šaulį, net sutraiškyti peties kaulus. Tam, kad ji sumažėtų, buvo naudojamas kablys. Šaudymo angoje buvo įtaisyta sija, ją užmūrydavo ir užkabinę ginklą šaudavo", – elementų svarbą aiškino tyrinėtojas. Jis pridūrė, kad kabliašaudė yra gana lengvas ginklas, todėl į Kauno pilies bokštą galėjo būti lengvai užnešta.

Tyrinėtojai senojoje Livonijoje, dabartinės Latvijos teritorijoje, netoli Valkos esančioje Ergemės pilyje, rado sveikas šaudymo angas, tokias, kokias A.Presas nupiešė mūsų pilyje. V.Rakutis pasakojo, kad ant sijos tvirtinimo nišų dar buvo matyti skiedinyje atsispaudusios medinės sijos rievės.

Tiek A.Preso piešinyje, tiek Ergemės pilyje yra dviejų sijų tvirtinimo vieta, tačiau šiandien negalima pasakyti, ar buvo dvi sijos ir kablys buvo dedamas į tarpą, ar naudoti vienu metu du skirtingi ginklai. Taip pat čia galėjo būti dviejų laikotarpių skirtingi elementai, pritaikyti skirtingiems šaunamiesiems ginklams. "Tačiau dabar galima pasakyti, kaip šaudymo angos atrodė ir kokia buvo jų konfigūracijos paskirtis", – pridūrė tyrinėtojas.

Ekspedicijos metu paaiškėjo, kad svarbi ir šaudymo angų išdėstymo tvarka. Angos buvo išdėstytos dviem aukštais šachmatų tvarka, nes taip galima apšaudyti didelį plotą. Jei būtų sudėliotos viena eile, būtų didelis tarpas, kurio niekas nebūtų apšaudęs.

Bokšto aukštis

Tyrimo metu siekta išsiaiškinti ir kokio aukščio galėjo būti Kauno pilies bokštai. Buvo daug tikimasi iš Bitovo pilies, nes jos statyba kruopščiai aprašyta ir tiksliai datuota. Yra žinoma net kurį mėnesį kas buvo atlikta. Šią pilį tiko lyginti su Kauno pilimi, nes abi statytos panašiu laiku.

Nuvažiavus į vietą paaiškėjo, kad vienas Bitavo pilies bokšto aukštas pristatytas vėliau – XVI a. V.Rakutis tikino, kad net nugriovus pristatytus bokštus, ji būtų aukštesnė nei mūsų. Tai galėjo lemti ir pinigų kiekis – Kaune ir Trakuose pilys statytos labai taupant, o kryžiuočiai iki 1410 m. pinigų galėjo skirti daugiau. "Dėl šios priežasties Kauno pilis pastatyta labai gerai – čia nėra nė vieno akmens, kuris neturėtų aiškios funkcijos, nors gyvenimo sąlygos lietuviškose pilyse galėjo būti prastesnės", –  pinigų stygių istorikas įvardijo pranašumu.

Tyrinėjant nepavyko išsiaiškinti, ar Kauno pilies bokštas buvo tokio aukščio, koks yra atkurtas dabar, ar buvo dar vienas aukštas. Žinoma tik tai, kad paskutinis aukštas, vadinamoji karūna, buvo skirta sargybai. Čia yra daug mažų langelių, iš kurių taip pat galima šaudyti iš arbaletų ir arkebuzų. Čia daugiau erdvės ir sargybiniams vaikščioti. Kartu tai užuovėja sargams, kad jie šaltuoju metų laiku nesušaltų.

Tiksliai galima pasakyti, kokio aukščio buvo sienos tarp bokštų. Geriausiai išlikusi sienos dalis ties bokštu, virš dabartinės nerestauruotos sienos. Autentiškame kampe yra grotuotas langas, kur seniau buvo išeiga iš bokšto ant pilies sienos. Šioje vietoje matomas ir pačios sienos storis.

"Mes negalime žinoti, kiek šaudymo aukštų buvo ant sienos. Galėjo būti vienas arba du. Greičiausiai – du, nes XIX a. piešinyje matyti lyg aukštesnės detalės, bet tai skystokas įrodymas", – apie istorijos puslapiuose pasiklydusią informaciją kalbėjo V.Rakutis.

Jo manymu, rekonstruojant pilies sieną galima vienoje vietoje palikti vieną šaudymo angų aukštį, kitoje – du, nes galėjo būti abu variantai. Galima apskaičiuoti angų skaičių tarp bokštų – tai sėkmingai yra padaręs archeologas A.Žalnierius.

Bokštų skaičius ir forma

Istorikai iki šių dienų ginčijasi, kokie buvo Kauno pilies bokštai. Yra Tomašo Makovskio graviūra, kurioje matyti keturi bokštai, tačiau dabar išlikęs tik vienas. Kito bokšto tėra fragmentai. V.Rakučio komanda siekė išsiaiškinti, ar jis buvo stačiakampis, ar apvalus.

"Ilgą laiką buvo manoma, kad antrasis Kauno pilies bokštas buvo stačiakampis, tačiau vienas brėžinys pakeitė nuomonę, kad bokštas galėjo būti toks, koks yra Trakų pilyje: apačioje stačiakampis, o viršuje – ovalus", – sakė V.Rakutis ir pridūrė, kad apvalus bokštas būtų logiškas sprendimas, nes toks bokštas geriau atlaiko artilerinį apšaudymą. Jei į stačiakampį pataikoma tiesiai – jis trūksta, o nuo apvalaus sviedinys tarsi nuslysta. XV a. buvo šaunamųjų ginklų paraku epocha, todėl šiuo laikotarpiu bokštai dažnai būdavo statomi apvalūs. Stačiakampiai bokštai statyti anksčiau. Šią taisyklę pažeidžia stačiakampis Bitovo pilies bokštas, kuris tikrai yra statytas XIV a.–XV a. sandūroje.

"Kol kas sunku atsakyti, koks tas Kauno pilies antrasis bokštas, tačiau reikia žiūrėti, ar patranka telpa į antrąjį bokštą, ar ne, išlaikant žinomą pirmojo bokšto sienų storį", – paprastai pakomentavo tyrinėtojas.

Iš kur pinigai?

XV a. dauguma namų buvo mediniai, o ir mokesčiai nebuvo labai dideli, todėl pastatyti brangią mūrinę Kauno pilį tiesiog nebuvo iš ko. Valstybė turėjo iš kažkur gauti daug pinigų tam, kad galėtų pradėti tvirtovės statybą. V.Rakutis pažymėjo, kad greičiausiai laimėjus Žalgirio mūšį Lietuva iš kryžiuočių gavo išmokas, iš kurių pinigai, ko gero, ir buvo skirti Vilniaus, Kauno ir Trakų pilims statyti. Mūsų valdovai, ko gero, gavo ne visas išmokas, bet pirmosios aukso statinės Lietuvą tikrai turėjo pasiekti.

Išnagrinėjęs Prūsijos pilių detaliuosius aprašymus, V.Rakutis tikina, kad Kauno pilies statyba pagal analogijas su Bitovo ir Ragainės pilimis turėjo trukti apie 8–12 metų, todėl reikia galvoti apie ilgesnį laikotarpį, kai Lietuvos niekas nepuolė. Tikrai galima sakyti, kad paraku šaudančiai artilerijai pritaikytos pilies statyba greičiausiai prasidėjo po 1411 m., nors galėjo prasidėti ir dešimčia metų vėliau.

Istorikas atmetė kalbas, kad Kauno pilis jau XVI a. paseno ir tapo nenaudojama, nes buvo blogai įrengta dėl lėšų taupymo. Pilis išliko svarbiu gynybiniu įrenginiu iki antrosios XVIII a. pusės, o ją modernizavus – dar ilgiau. V.Rakutis įsitikinęs, kad Lietuvos valstybė tiesiog nemokėjo ar neturėjo lėšų pilimis rūpintis taikos metu.

"Tai mūsų lietuviško paveldo dalis. Jei ramu, pilys griūva, o prieš karą puolama jas tvarkyti. Aišku, tai daro per vėlai ir priešai jas užima ir įsitvirtina. XVIII a. kai kurie patriotai siūlė atsisakyti pilių ir tvirtovių statybos, nes jos labiau pasitarnavo priešams nei saviems", – sakė pilių tyrinėtojas.

Ko trūksta

Po beveik metus trukusios kaimyninių pilių tyrinėjimo ekspedicijos ir rezultatų apibendrinimų istorikas V.Rakutis tikina, kad liko sistemingai pateikti visas gautas išvadas, jas išsakyti mokslinėje diskusijoje ir patvirtinti kaip tinkamus įrodymus. Norint rekonstruoti Kauno pilį, projektuotojui neturi būti atiduotas pluoštas dokumentų, kuriuose jis savaip suprastų, kaip ką turi daryti.

"Reikia konkrečiai pasakyti, kokie elementai kaip turi atrodyti. Projektuotojui gali būti suteikta laisvė įrengti tik būtinųjų funkcijų vietas, tokias kaip tualetas, liftas ir pan. Jie būtini tam, kad pilis gyvuotų. Pilis turi būti panaši į pilį, joje negali būti to, ko ten iš esmės negalėjo būti", – sakė V.Rakutis.

Jo nuomone, kol nėra normalaus brėžinio, negalima pasakyti, kiek kainuotų atstatyti Kauno pilies fragmentus. Istorikas mano, kad galima nauju metodu konservuoti pilį, bet neapsimoka, nes kainuos tiek pat, kiek atstatyti dar vieną bokštą ir sieną tarp jų. Konservavimas tinka nebent siekiant sulaukti daugiau pinigų arba planuojant surasti kitų istorinių šaltinių, kurie papasakotų, kad mūsų pilis atrodė visai kitaip.

V.Rakutis tikino, kad ekspedicijos metu buvo išnagrinėti tikrai ne visi istorijos puslapiai. XVI a. pradžioje buvo vykdomos Lietuvos pilių revizijos, tačiau ne visi dokumentai išlikę.

Dar buvo ir šnipų pranešimų, tačiau ši sritis visoje Lietuvoje yra labai mažai tyrinėta. Nors tai būtų labai svarbi informacija, kadangi šnipai tiksliai aprašinėdavo priešo teritoriją ir joje esančias pilis. Žvalgybine informacija dalijosi ir Livonijos bei Prūsijos kryžiuočiai. Šie šaltiniai yra išlikę, bet, V.Rakučio teigimu, Lietuvoje yra vos keli žmonės, kurie gali juos perskaityti ir tinkamai interpretuoti.

Pilies atkūrimas

Jei paveldosaugininkai pritars tam, kad būtų atkurta Kauno pilis, labiausiai tikėtina, kad pavyks atstatyti du bokštus ir sieną tarp jų, o ne visą pilį. V.Rakutis tikina, kad atstatyti pilį per visą perimetrą reikia didelės fantazijos, nes nėra aišku, kur buvo pamatai. Juos seniai nuplovė Neris.

Be to, pilyje buvo ne tik gynybinės sienos, bet ir vieta, kur laikomos atsargos bei gyveno žmonės. Istorikas pasakojo, kad Kaune dažnai reziduodavo Vytautas Didysis, todėl tikėtina, kad buvo pastatytas normalus gyvenamasis pastatas.

Paprastai jis statomas prie šiaurinės sienos ir išorėje langų nebūna. Jie įrengiami tik viduje, pietų pusėje – taip saulė prišildo pastatą. "Toks namas prilipdytas prie sienos čia tikrai turėjo būti, bet mes jo jau neatkursime", – pažymėjo tyrinėtojas.

Pasirinkus atkurti dabar išlikusius fragmentus – bokštus ir sieną tarp jų, reikėtų parodyti, kas išliko iš senųjų laikų, o kas pristatyta.

"Reikia daryti normalų mūrą, tik jis turi spalviškai ar kaip kitaip šiek tiek skirtis nuo senojo. Negalima apgaudinėti žmonių ir pateikti atkurtą sieną kaip originalią. Taip visame pasaulyje daroma. Tuščiavidurių tuščių skylių, ažūro niekas nepalieka, nes tai nepagarba paveldui", – įsitikinęs ekspedicijoje dalyvavęs V.Rakutis.

Atkūrus sieną tarp bokštų, iš Šv.Jurgio bažnyčios pusės ar pilies kiemo viena kryptimi būtų sudaromas sveikos pilies vaizdas. Viduje būtų kiemas, kuriame – ne griuvėsiai, o normali siena. Joje neturėtų būti jokių metalinių konstrukcijų. Tada šioje pilies pusėje būtų galima organizuoti renginius, filmuoti filmus ar kt. Pats pilies kiemas būtų orientuotas į paveldą bei verslą ar turizmą.

Istorikas įsitikinęs, kad pilis turi būti padaryta taip, kad ja būtų galima naudotis. Liftas Kauno pilyje tikrai gali būti, tačiau jis turėtų būti stiklinis ir, kaip ir siena, neapkrautas nereikalingomis metalinėmis konstrukcijomis. Taip būtų parodoma, kad liftas yra naujas statinio elementas, tačiau kartu neužgožtų paveldo.

Sulaukė pasipriešinimo

Prieš šešerius metus atliktas Kauno pilies pietrytinio bokšto ir sienos fragmentų atstatymas ir tada sulaukė daug kritikos. Daug žmonių norėjo, kad pilis atrodytų kaip senovėje, o pagal architekto Kęstučio Mikšio brėžinius atkuriami pilies fragmentai nebuvo statomi iš anų laikų medžiagų. Savo išvaizda jie akivaizdžiai skiriasi nuo likusių pilies statinių. Teigta, kad to reikalauja Tarptautinė paminklų ir vietovių konservavimo ir restauravimo chartija.

"Sumanymas toks, kad iš toli atstatytų fragmentų dydis ir spalvos atrodys tokios, kokios buvo senais laikais. O priėjus arčiau matysis, kad viskas padaryta šiuolaikiškai", – tada pasakojo tuometis Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Rimgaudas Miliukštis.