Kauno rajonas – lietuvių bendrinės kalbos lopšys, – taip tvirtina Lietuvių kalbos instituto (LKI) Geolingvistikos centro profesorė, habil. dr. Danguolė Mikulėnienė, kurios vadovaujama mokslininkų grupė parengė išsamią studiją apie Pakaunėje vyraujančias tarmes.

2018–2019 metais vykusi ekspedicija kitąmet bus tęsiama, o surinkta medžiaga panaudota knygoje, prie kurios leidybos ketina prisidėti ir Kauno rajono savivaldybė.

„Dar liko „baltųjų“ zonų Karmėlavos, Vilkijos apylinkių seniūnijose, bet labiausiai norėtume panagrinėti Samylų seniūniją, kurioje gyvena ir kadaise iš Kauno marių dugno kaimų atsikėlusių žmonių. Turite daugybę lobių, kurie svarbūs visai Lietuvai“, – kalbėjo profesorė, susitikusi su Kauno rajono meru Valerijumi Makūnu.

Pagal dabartinę lietuvių tarmių klasifikaciją didžioji dalis Kauno rajono teritorijų priklauso Vakarų aukštaičiams kauniškiams, tik Vandžiogalos seniūnija ir dalis Vareikonių apylinkių – Vakarų aukštaičiams šiauliškiams.

D. Mikulėnienė pabrėžė, kad tarpukariu aplink Kauną, kaip laikinąją Lietuvos sostinę, formavosi bendrinės kalbos standarto zona. Šiuo požiūriu dabar išsiskiria Raudondvario, Ringaudų, Akademijos, Garliavos, Karmėlavos, Kulautuvos, Kačerginės, Alšėnų seniūnijos.

Vandžiogala išsiskiria kaip netarminė su kitų kalbų (lenkų, rusų) substratu.

Konferencijoje, kurią suplanuota surengti kitąmet, bus pristatyta mokslinio tyrimo medžiaga. Kauno rajono atstovai taip pat kalbės apie kultūros ir istorijos paveldo išsaugojimą.

„Neabejoju, kad tokie renginiai padės atskleisti mūsų krašto miestelių ir kaimų savitumą, išgryninti vertybes“, – sakė V. Makūnas.