Nauja Giraitės bažnyčia: jeigu Dievas laimins, ji bus

„Galime planuoti, bet jei Dievas nusijuoks, nieko nebus“, – vartydamas naujos bažnyčios Giraitėje projektinius pasiūlymus sako įkurtos Šventosios Šeimos parapijos klebonas Tomas Trečiokas.

Išties nemenka našta

„Nemenkas iššūkis – bendruomenės telkimas, planavimas, lėšų paieška, statybos, įsikūrimas“, – neslepia kunigas T. Trečiokas, šių metų birželį Kauno arkivyskupo metropolito Kęstučio Kėvalo paskirtas Giraitės Šventosios Šeimos parapijos klebonu. Prieš tai aštuonerius metus tikintiesiems tarnavusiam Kauno Šv. Antano parapijoje dvasininkui tenka išties nemenka našta – jis dabar yra ir Vandžiogalos Švč. Trejybės, ir Labūnavos Dievo Apvaizdos parapijų klebonas.

Kauno pašonėje esančiose kaimiškose Vandžiogalos ir Labūnavos parapijose kunigas Tomas rūpinasi kiek daugiau nei tūkstančio žmonių sielovada. Naujai įkurta parapija apima apie 20 tūkst. gyventojų. „Dauguma jų – naujakuriai, jaunos šeimos, žmonės maždaug iki 40–50 metų. Senbuvių ir vyresnių žmonių gal kiek daugiau Romainiuose, Užliedžiuose“, – patikslina dvasininkas.

Naujai įkurta parapija apima apie 20 tūkst. gyventojų.

Pasak kunigo Tomo, sprendimas kurti naują parapiją ir statyti bažnyčią, nėra momentinis – šovė į galvą kunigui ar vyskupui ir įkūrė. Tai daugialypis ir ne vienus metus trunkantis procesas. „Kiek žinau, apie bažnyčią kur nors Romainiuose ar šalia jų buvo jau labai seniai svarstoma. Dar tada, kai dabartinis kardinolas Sigitas Tamkevičius vadovavo Kauno arkivyskupijai. Visada žiūrima pagal poreikį“, – pabrėžia pašnekovas.

„Visada Bažnyčia ieško Dievo valios visuose sprendimuose, nesiremia vien tik idėja. Svarbūs du dalykai: poreikis ir ar Dievas tuos dalykus laimina, ar Dievas to nori“, – paaiškina dvasininkas.

Tomas Trečiokas. Regimanto Zakšensko nuotr.

Kelio pradžia

Anot kunigo T. Trečioko, naujos Giraitės parapijos kelio pradžia buvo Romainiuose, kur jau ne vienus metus susibūrusi bendruomenė. Aktyvūs žmonės turėjo ten koplyčią ir reguliariai melsdavosi, Raudondvario šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės parapijos klebonas dekanas Augustinas Paulauskas koplyčioje aukodavo šv. Mišias.

„Jie tos koplyčios neteko ir kreipėsi į arkivyskupą su prašymu surasti kokias nors patalpas, kur galėtų reguliariai rinktis. Arkivyskupas iškėlė klausimą arkivyskupijos kunigų taryboje ir konsultorių kolegijoje. Pradėta svarstyti apie koplyčią, dairytis žemės sklypo. Taip daug dalykų apėmė. Bendradarbiaujant su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu (LSMU), Kauno rajono savivaldybe ir Kauno rajono meru Valerijumi Makūnu, kuris labai nuoširdžiai reagavo į bendruomenės poreikius ir aktyviai padėjo, buvo surasta tinkama vieta. Tada atsirado tikrumas, kad tikrai bažnyčia čia reikalinga, juo labiau kad toje vietovėje iki šiol nebuvo didesnės viešos erdvės, kur būtų tenkinami žmonių kultūriniai, rekreaciniai poreikiai“, – apie pirmuosius žingsnius pasakoja naujasis parapijos klebonas.

Jo teigimu, sklypas, kuriame planuojama statyti naują bažnyčią, priklausė LSMU. Arkivyskupo K. Kėvalo pastangomis, bendraujant su LSMU, Kauno rajono savivaldybe ir jos meru, pavyko rasti visoms pusėms tinkančius sprendimus. Tai, kad pavyko surasti puikią vietą ir išspręsti su sklypu susijusius klausimus, kunigas ir vadina Dievo vedimu bažnyčios statybų link. „Ši vieta labai tinkama sakraliai bažnyčios erdvei“, – įsitikinęs jis.

Anot kunigo Tomo, Giraitėje atsiras ne tik nauja bažnyčia, bet ir žmonėms atviras parkas, jame – sutvarkytas tvenkinys, didelė poilsio ir dvasinės atgaivos zona. „Džiugu, kad tai bus vientisas maldos, poilsio, rekreacijos, kultūros kompleksas, šalia kurio ateityje planuojama statyti mokyklą. Tada tikrai toje vietoje bus kultūros ir šviesos centras, kur susilieja ir žinios, ir dvasingumas, ir poilsis“, – džiaugiasi dvasininkas.

Į bažnyčios statybos procesą kunigas Tomas žvelgia gerokai plačiau. Anot jo, daug žmonių dabar emigruoja, ieškodami geresnio gyvenimo, bet ne tik pajamos lemia žmogaus pasitenkinimą. „Man patiko vieno ekonomisto mintis, kad žmogui svarbu ne vien jo gaunamas atlygis už darbą, žmogui taip pat labai svarbu ir aplinka, kurioje jis gyvena, kad jam būtų gera savo šalyje, savame krašte, savo rajone, kad jis turėtų, kur pailsėti, atsigauti, pramogauti. Kad žmogui būtų gera, mes visi turime kurti gražią Lietuvą“, – kilnius tikslus įvardija pašnekovas.

Tik gražiai sudėtos plytos

Naujosios parapijos klebonas T. Trečiokas ne kartą ir pats yra girdėjęs žmonių kalbų, kad esą nereikia statyti naujų bažnyčių, geriau sutvarkyti senas ir griūvančias. Pašnekovas pripažįsta, kad šiek tiek tiesos tokiose kalbose yra: netrūksta bažnyčių, kurioms reikalingas kapitalinis remontas, sudėtinga ir brangi kai kurių šventovių priežiūra.

„Tarnauju ir meldžiuosi Labūnavoje, kur koplyčia tikrai gana skurdi, irgi reikalingas kapitalinis remontas. Mano širdis dega noru ją sutvarkyti, juo labiau kad tai istorinis paveldo statinys – Zabielų koplyčia. Tačiau yra ir kitas dalykas: Šventajame Rašte prašyta: „Žmogus gyvas ne vien duona“, – cituoja dvasininkas ir atkreipia dėmesį į tai, kad tiek pasauliniame, tiek žmonių kasdienio gyvenimo kontekste daug dvasinės tuštumos, dvasinio skurdo.

„Žmonės gyvena gražiuose namuose, važinėja naujais, gražiais automobiliais, daug žmonių turi ir gražų kūną, bet esmė – kas yra žmogaus viduje. Esu asmeniškai nemažai palaidojęs žmonių, kurie turėjo ką valgyti, turėjo kur gyventi ir gyveno gana gerai, bet neturėjo džiaugsmo, nematė prasmės, neturėjo vilties, jų vidus buvo tuščias. Ta tuštuma nuveda prie priklausomybių ir prie mirties“, – įžvalgomis iš patirties dalijasi kunigas Tomas.

„Paties pastato aš nesureikšminu, nes bažnyčia kaip pastatas yra gražiai sudėtų plytų krūva. Jeigu toje bažnyčioje nėra Švenčiausiojo Sakramento, jeigu joje nėra švenčiami sakramentai, nesirenka žmonės melstis, bažnyčia yra mirusi. Taip ir su žmogumi – visa esmė slypi viduje“ – priduria jis.

Vis dėlto kunigas Tomas labai tikroviškai mato žmonių gyvenimą ir jų poreikius, nes nuolat bendrauja su savo parapijų tikinčiaisiais. Jo kaip dvasininko visiškai nestebina ir juo labiau nepiktina, kad Giraitėje pastatė naują prekybos centrą, o prie greitkelio, kuris visai šalia, – pilna degalinių. „Tai pasipildymo vietos: žmogus pasipildo maisto atsargų, kas jo buičiai reikalinga, įsipila degalų į savo automobilį. Lygiai taip pat žmogui reikia užpildyti ir savo vidų, kad jis nebūtų tuščias. Visi prekybos centrai, kavinės ar restoranai, sporto klubai statomi ten, kur dideli žmonių srautai, kad jiems būtų patogu pasiekti tai, ko reikia gyvenimui. Aukoju šv. Mišias Vandžiogalos parapijoje, kur miestelyje apie 500 gyventojų, Labūnavoje per visą parapiją – gal kiek daugiau nei 1 tūkstantis. Į šv. Mišias susirenka nuo 50 iki 100 žmonių. Jie ateina dėl to, kad šalia jų yra bažnyčia“, – neabejoja šių parapijų klebonas.

Jis sako domėjęsis tyrimais dėl sporto klubų išdėstymo – jeigu netoli namų yra sporto klubas, net iki 50–60 proc. žmonių gali pradėti lankyti tą klubą, nes arti, patogu. Dvasininkas įsitikinęs, kad tai galioja ir bažnyčiai: jeigu žmogui patogu, jis užsuks į šventovę.

„Daug ką gyvenime lemia aplinkybės. Mes esame materialūs, tai mums ir tas materialus prisilietimas reikalingas“, – priduria pašnekovas.

Pareigos: kunigas Tomas taip pat rūpinasi Vandžiogalos Švč. Trejybės ir Labūnavos Dievo Apvaizdos parapijų tikinčiųjų sielovada. T. Gerulio nuotr.

Visada laimi kuklumas

Oficialiai apie naujos Giraitės Šventosios Šeimos parapijos įsteigimą ir T. Trečioko paskyrimą klebonu paskelbta birželį, per šv. Joną, dvasininkas savo tarnystę pradėjo tik rugsėjį, tad viskas dar labai nauja.

Kunigas Tomas džiaugiasi jau užmezgęs ryšius su Užliedžių, Giraitės, Vijūkų ir Romainių bendruomenėmis, jų pirmininkais, taip pat bando rasti kalbą su seniūnais ir seniūnaičiais. Veiklus klebonas jau spėjo sudalyvauti ir keliuose renginiuose. Anot pašnekovo, Užliedžių seniūnijos padėkos renginyje prie jo priėjo močiutė, vardu Marija, ir sakė labai laukianti naujos bažnyčios. „Jai visai nesvarbu, kokia ta bažnyčia bus. Svarbu, kad būtų arčiau jos namų. Matome, kad poreikis yra. Paprastai, kur atsiranda bažnyčia, ten atsiranda ir žmonių, kurie meldžiasi“, – pastebi naujosios parapijos klebonas.

Kol tik ruošiamasi Giraitės Šventosios Šeimos bažnyčios statyboms, klebonas aplankė nemažai naujai pastatytų Lietuvos bažnyčių, domėjosi jų statybomis, išlaikymu, remontais.

„Apvažiavau Elektrėnų, Dubingių, Alvito, Balbieriškio, Girkalnio, Nemakščių, Vilniaus Pilaitės bažnyčias. Yra gražių dalykų, bet dažnai jas remontuoti nėra už ką, todėl turime galvoti apie bažnyčios priežiūrą ir išlaikymą. Jeigu pastatas bus brangiai pastatytas ir neprižiūrimas, bus keblu. Kita vertus, žmonės nuo ilgų statybų pavargsta. Bažnyčios statyba trunka vidutiniškai apie 20 metų, jeigu kalbėsime ne tik apie pamatus, sienas ir stogą, bet r apie tai, kai bažnyčia jau yra pašventinta. Man dabar 40 metų. Daugelis kunigų yra vyresni už mane. Reikia mąstyti, ar po 20 metų iš viso tos bažnyčios kam nors reikės? Todėl esmė ir yra ne pats pastatas, o malda, bažnyčios vidus, žmonės, kurie renkasi. Visada laimi kuklumas, paprastumas, kalbant ir apie eksploatacijos dalykus. Tikrai neįsivaizduoju prievartinio žmonių aukų prašymo tam, kad pastatyme bažnyčią. Jeigu Dievas jos nelaimins, jos nebus. Jeigu Dievas ją laimins, ji bus“, – realistiškai situaciją vertina bažnyčios statybų iššūkį priėmęs dvasininkas. Anot jo, statant naują Giraitės šventovę bus orientuojamais į tai, kad parapijos tikintieji tilptų ir kad tą pastatą būtų galima išlaikyti.

„Jau dabar dirbu trijose parapijose. Kas bus po 10–20 metų, kai naujoji bažnyčia bus įrengta? Tikriausiai turėsiu penkias, gal aštuonias ar net dešimt parapijų. Tokia yra realybė“, – svarsto kunigas Tomas, bet neabejoja – žmogui reikalinga vieta, kur jis galėtų, net jeigu kunigo nebus, pasimelsti prie Švenčiausiojo Sakramento, kur galėtų vykti pamaldos ir žmogus galėtų rasti nusiraminimą.

„Kai žmonės susipyksta ar kyla kokių konfliktų, ką daro? Bėga pas draugus, galbūt ieško užsimiršimo svaigindamiesi, o kai kurie eina į bažnyčią. Kai buvau Šv. Antano parapijos klebonas, per dieną į šią bažnyčią ateidavo apie 40–50 žmonių, kurie uždegdavo žvakutę, jeigu rasdavo kunigą, ateidavo pasikalbėti arba atlikti išpažinties. Žiūrėdamas į tą šventovę suprantu, kad netgi jeigu ten kasdien nebus kunigo, vis tiek Dievo dvasia veikia, žmogui reikia maldos, pabuvimo sakralioje vietoje. Jeigu šventovė yra šalia, tu gali joje atsigauti, pasipildyti dvasinių jėgų – kaip parduotuvėje  – maisto, degalinėje – degalų, o bažnyčioje – užpildai savo dvasinę tuštumą“, – prie anksčiau išsakytos minties grįžta pašnekovas.

Jau yra mecenatų?

Paklaustas, ar jau yra, kas parems naujos bažnyčios statybas, kunigas Tomas sako, kad statybų pradžiai pinigai jau suplanuoti.

„Numatyta, kad pirmas indėlis bažnyčios pamatams išlieti bus Kauno arkivyskupijos kurijos. Kardinolas Sigitas Tamkevičius yra užsiminęs, kad norės prisidėti, o toliau viską atiduodame Dievo valiai. Mes dedame pamatą, o paskui pagrindinis klausimas: ar Dievui ir žmonėms to reikia. Jeigu Dievui ir žmonėms to reikia, bažnyčia tikrai bus“, – tvirtą tikėjimą demonstruoja klebonas.

Jis sakė ketina pabendrauti ir su tam tikrais žmonėmis, kuriems, anot jo, Dievas davė labai daug, ir jeigu tie žmonės bus dėkingi už tai, kad jiems sekasi, galbūt jie norės paaukoti bažnyčiai. „Aukojimas nuo senų laikų nėra koks nors išsipirkimas, aukojimas ne prievarta, ko aš irgi labai nemėgstu. Aukojimas – tai dėkojimas: „Dėkoju tau, Dieve, kad man sekasi. Dėkoju tau už tai, kad turiu ką valgyti, dėkoju tau už akis, už rankas, už viską, ką turiu, ko kiti galbūt neturi“. Dievas niekada neprašo, kad žmogus atiduotų viską ir paskui numirtų. Mes aukojame iš dėkingumo ir meilės, – pabrėžia kunigas Tomas ir ragina pažiūrėti į situaciją, kai vaikinas įsimyli merginą. – Ką jis tuomet daro? Pradeda viską jai dovanoti: gėles, dovanas, kitus dalykus. Nuo senų laikų dovanojimas yra meilės išraiška. Bažnyčios terminologijoje yra vartojamas aukojimo terminas.“

Šventosios Šeimos parapijos klebonas nusiteikęs tęsti statybas paskolų ir aukų principu. „Geriau, kad greičiau iškiltų pastatas, o paskui palaipsniui už jį išsimokėti, nei statyti bažnyčią 20 metų. Tada aš jau turbūt jos ir neužbaigsiu, – nusijuokia jis. – Dar reikės ir skolas grąžinti, ir kitus dalykus padaryti. Pagaliau per tiek metų jau ir remontuoti reikės. Be žmonių, be Dievo, be valdžios pagalbos būsiu bejėgis, bet tada toks bus Dievo planas.“

Užmojai: kol kas šis sklypas tuščias, bet čia jau projektuojama nauja Giraitės Šventosios Šeimos bažnyčia. T. Gerulio nuotr.

Mato prasmės krizę

Pašnekovas primena ir apie pagrindinius keturis kunigo darbus – mylėti, melstis, tikėti ir tarnauti. „Taip kunigas dovanoja save, savo laiką“, – priduria jis ir leidžiasi į gilesnius pasvarstymus apie tai, kuo dabar gyvena pasaulis.

„Dabar pasaulyje yra prasmės krizė. Kiekvienas iš mūsų turime atrasti gyvenimo prasmę. Gyvenimo prasmės klausimas – kas aš esu ir ką aš galiu daryti kitiems. Kai žmogus atsako sau į šiuos du klausimus, jis užpildo save, savo vidų. Tačiau, kai žmogus palieka tik klausimą, kas aš esu ir ar man gera, susiduriame su krizėmis įvairiausiose srityse“, – įžvelgia pašnekovas ir vardija pavyzdžius, kai trūksta tam tikrų profesijų specialistų, kur darbas yra vienokia ar kitokia tarnavimo kitiems forma.

„Visuomenėje apskritai išnyksta žodis „mes“ ir įsigali tik žodis „aš“. Tai matome ir šeimose, ir įvairiausiose struktūrose, ir politikoje, ir karuose, ir bažnyčios gyvenime. Prieš daugelį metų valstybės ir demokratinės sistemos kūrimas, Bažnyčios kūrimas buvo neįmanomas be žodžio „mes“: ką mes galime padaryti, ką galime nuveikti, ką galime sukurti? Daugumos nuomonė nulemdavo, kad kiti įveikdavo savo aš. Dabar išgyvename tokį laikmetį, kada matyti: arba turi būti mano tiesa, arba toliau man niekas nesvarbu, tegul viskas prasmenga. Tačiau visada turi būti svarbus ir tas pasiaukojimas“, – dalijasi dvasininkas.

Jeigu manęs paklaustų, kas svarbiau – ar aplankyti žmogų, ar statyti bažnyčią, atsakyčiau, kad tikrai man žmonės svarbiau, bet statyti bažnyčią buvo daugelio žmonių sprendimas, Dievo valios ieškojimas.

Kunigas Tomas gana kritiškai pažvelgia ir į dvasininkų luomą. „Turime ir sovietmečio paveldėjimą, kai kunigams nebuvo leidžiama laisvai dirbti ir jie buvo labai užsidarę. Nepriklausomoje Lietuvoje gyvename vos kiek daugiau nei 30 metų, ir bendravimo modelis dar nėra visiškai pasikeitęs, ir mes, kunigai, dar esame kažkiek uždari. Mūsų visų tikslas turėtų būti vieni kitiems labiau atsiverti, surasti bendravimo ašį“, – įsitikinęs jis.

Klebonas sako, kad yra laukiamas Labūnavoje ir Vandžiogaloje, kiekvieną savaitę šiose parapijose jis stengiasi aplankyti apie 20–30 šeimų, o šalia to – naujos parapijos ir naujos bažnyčios statybos rūpesčiai. „Jeigu manęs paklaustų, kas svarbiau – ar aplankyti žmogų, ar statyti bažnyčią, atsakyčiau, kad tikrai man žmonės svarbiau, bet statyti bažnyčią buvo daugelio žmonių sprendimas, Dievo valios ieškojimas. Tai nėra klausimas, ką galvoju, ką jaučiu aš, bet ko labiau reikia visiems. Tada tas vienas „aš“ pasiaukoja, kad būtų tai, kas reikalinga kitiems“, – palygina klebonas ir džiaugiasi, kad Giraitėje iškils šeimos bažnyčia – Šventosios Šeimos bažnyčia.

„Šeimoje irgi reikia pasiaukojimo. Mama ir tėvas kažko atsisako dėl savojo „aš“, nes yra „mes“, ir ieško, kas bus geriau šeimai, kas bus geriau „mums“. Ignoruoja savo asmeninius poreikius, savo pramogas, savo hobius tam, kad būtų geriau visiems šeimos nariams“, – priduria kunigas Tomas.

Ruošiasi šventei

Nors pasiruošimo bažnyčios statyboms darbai jau vyksta, tiesa, jie kol kas dokumentuose, kunigas Tomas dar neskuba braižyti tikslaus darbų kalendoriaus. „Mes galime planuoti, bet jeigu Dievas nusijuoks, nieko nebus“, – vartydamas projektinius architektų pasiūlymus, sako naujosios parapijos klebonas.

Kaip atrodys naujoji bažnyčia, dar svarstoma. Pasak kunigo Tomo, čia svarų žodį taria ir Kauno arkivyskupas K. Kėvalas, ir arkivykupijos kunigų taryba, ir konsultorių kolegija, ir Kauno rajono meras V.Makūnas su savivaldybės komanda. Jo teigimu, projektinius pasiūlymus vertina daugiau kaip 70 žmonių, o paskui bus ir projekto viešinimas visuomenei – kaip priklauso pagal teisės aktus.

„Manau, Dievo ir mūsų susitelkimu realu per trejus ar ketverius metus iškelti tą vadinamąją dėžutę – pamatus, sienas ir stogą. Atsirastų koplyčia, kuri yra suprojektuota, jau būtų galima žmonėms susirinkus melstis. Jei viskas gerai, vasarį planuotume pamatą“, – apčiuopiamais planais dalijasi T. Trečiokas.

Gruodžio 3-iąją sklype, kur iškils naujoji bažnyčia, jau planuojamos iškilmės „Pradedant adventą, belaukiant Kalėdų“: vyks naujosios Giraitės Šventosios Šeimos parapijos veiklos atidarymo šventė, o kunigas T. Trečiokas Kauno arkivyskupo K. Kėvalo, dekano A. Paulausko ir parapijiečių akivaizdoje duos klebono priesaiką. „Priimsiu tarnystę šioje vietoje tarnauti Dievui ir žmonėms. Taip prasidės parapijos veikla, o kartu – ir adventas. Įžiebsime eglutę, vyks mugė ir koncertas“, – apie šventę pasakoja kunigas Tomas.

Šventė prasidės gruodžio 3 d., šeštadienį, 15 val. bažnyčios statymo vietoje – Kauno rajono savivaldybės, Užliedžių seniūnijos, Giraitės kaime, Bažnyčios g. 2, koordinatės 54.957675, 23.859736.

Norintieji prisidėti prie naujos bažnyčios statybų, auką gali pervesti į Giraitės Šventosios Šeimos parapijos sąskaitą: LT73 7044 0901 0388 8838.

Visas naujienas apie naujos bažnyčios statybas ir naujos parapijos veiklą rasite feisbuke Giraitės Šv. Šeimos Parapija ir instagrame giraites_sv._seimos_parapija.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Kam to reikia?

Kam to reikia? portretas
Tegul vyskupas žiūri, kad esamose bažnyčiose būtų kam darbuotis, kai per metus pašventinamas vos vienas kunigas arba nė vieno. Po dešimt penkiolikos metų kokia bus situacija? Nesvaikit su naujom bažnyčiom, senos griūva, remontų reikia. Bet, deja, ir bažnyčiose svarbiausia - "piaras".

sovietmeciu Kauno m. veikė 9 bažnyčios

sovietmeciu Kauno m. veikė 9 bažnyčios portretas
Visa Kauno apskritis buvo aptarnauta,visi pakrikštyti,sutuokti,palaidoti žodžiu visi gaudavo patarnavimus.Bažnyčios buvo pilnos,ne visi tada turėjo automobilius,vykdavo į pamaldas viešuoju transportu ir visi buvo patenkinti.Prisiminkite kaip mūsų senoliai iš kaimų eidavo pėsti po20-30 ir daugiau kilometrų i mišias,niekas nedejavo.O dabar pilna bažnyčių jos apytuštės,visi turi automobilius bažnyčių mieste apie 22 neskaitant koplyčių.Vyskupai jei sumasto kad reikia bažnyčios tai tegul ir skiria lėšas,kiek gali melžti eilinius parapijiečius.

rep

rep portretas
Ar po 20 metų bažnyčios reikės? Skaičiau,kad apie 68 proc. suomių save laiko liuteronų bažnyčios nariais.o garsus danų aktorius Lars Mikkelsen buvo netikintis, bet suvaidinęs pastorių TV seriale , tapo liuteronų bažnyčios nariu.
VISI KOMENTARAI 14
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių