– Profesoriau, kas, jūsų nuomone, yra nuoširdumas medicinoje?

– Rašytojas Vikentijus Veresajevas, knygos "Gydytojo užrašai" autorius yra pasakęs, kad nuoširdumas – sunkus ir labai subtilus reikalas, jis reikalauja išminties ir didelio sielos takto.

Mes dažnai vartojame sąvoką "nuoširdus", galbūt gerai nesuprasdami šio žodžio reikšmės. Neretai, baigdami laišką, parašome: "Nuoširdžiai Jūsų".

Taigi, kas yra nuoširdumas? Kai nėra prieštaravimų tarp realių jausmų ir ketinimų kito žmogaus, reiškinio atžvilgiu ir to, kaip tie jausmai perteikiami žodžiais. Vis dėlto nuoširdumas gali  prieštarauti mandagumui ar etiketui, jeigu išsakysime tai, ką matome, jaučiame. Gydytojo perduodama informacija pacientui, sergančio vaiko tėvams kartais gali būti jam nepriimtina dėl daugelio aplinkybių.

Ar galimas nuoširdumas medicinoje? Ir taip, ir ne. Kaip būti nuoširdžiam su paciento tėvais, kurie ne tik negerbia savęs, bet ir aplinkinių? Kurie girdi tik save arba tai, ką nori išgirsti? Kurie netiki tavimi, kaip profesionalu, elgiasi nemandagiai ir nepagarbiai. Na, antra vertus, vaikai visada yra nuoširdūs, neslepiantys savo jausmų, savo būsenos.

– Kodėl ne visuomet gydytojai sulaukia deramos pagarbos, kodėl jų ir jų pacientų santykiai neretai yra komplikuoti?

– Drįsčiau teigti, kad daugeliu atvejų santykių komplikuotumas nepriklauso nuo pacientų ir gydytojų. Ir vieni, ir kiti yra biurokratinės sistemos ar kitų, nuo jų nepriklausančių, aplinkybių įkaitai. Gydytojams trūksta laiko, o kartais ir noro, nuoširdžiai, paprastai pabendrauti, detaliau išaiškinti problemą. Man asmeniškai teko konsultuotis pas aukščiausios klasės specialistą, deja, jis tegalėjo man skirti tik (arba net) penkias minutes. Jo konsultacija buvo idealiai tiksli ir aiški, suprantamai sudėliota taktika. Prisipažinsiu, man trūko ne medicininio profesionalumo, o paprasto pabendravimo. Kaip kolega aš suprantu kolegą, bet ką daryti žmogui, kuris lauktų tokios konsultacijos keletą mėnesių ir atvažiuotų iš kito Lietuvos krašto? Kokių minčių jam galėtų kilti?

Kalbant apie šiuolaikiškus tėvus, tai – išsilavinę, apsiskaitę, su įvairiomis medicininėmis problemomis susipažinę žmonės, tad su jais reikia dar ilgesnio, kantresnio ir nuoširdesnio bendravimo. Stacionare šio laiko gal ir pakanka, bet ką daryti pediatrui – specialistui konsultacinėje poliklinikoje arba skubios pagalbos skyriuje, kai ten didžiulis pacientų srautas ir dar didesnis kiekis biurokratinės dokumentacijos? Paradoksas, bet tai tiesa, kad informacinių technologijų atėjimas į sveikatos apsaugos sistemą kol kas darbo sąnaudų nemažina, o kartais atvirkščiai – padidina.

Tikrai nekalbėsiu apie žmones, kurie nepatenkinti viskuo, ir, be abejo, medicina. Tikrai nemanau, kad mūsų visuomenė yra prastos kultūros. Tai daugiau nesusikalbėjimo, o po to ir nepasitikėjimo rezultatas. Nematau nieko blogo, o Vakaruose tai dažnas reiškinys, kai pacientai ar jų tėvai nori gauti antrą, kito gydytojo, nuomonę tuo pačiu klausimu.

– Užsienio šalyse, kur jums teko dirbti, gydytojo žodis yra šventas. Ar bus taip pas mus?

– Dievo žodis yra šventas. Gydytoju galima pasitikėti ir tikėti jo žodžiu arba ne. Jeigu taip nėra, pacientai ar tėvai gali rinktis kitą gydytoją ar gydymo įstaigą. Medicina Lietuvoje per nepriklausomybės laikotarpį padarė milžinišką šuolį, pacientams prieinamos aukščiausio lygio medikų paslaugos. Deja, kol kas gydytojo statusas visuomenėje nėra tvirtas ir pagarbus. Gydytojas yra nesaugus, pažeidžiamas, dažnai bijantis priimti savarankiškus, profesionalius sprendimus. Čia reikėtų nepamiršti ir kai kurių istorinių aplinkybių.

"Ar gydytojai – tikrai laisvi žmonės, kurie gali tvarkyti savo gyvenimą ir laiką, kaip panorėję? Gydytojas turi tarnauti visuomenei, būti didvyriu ir šventuoliu ir nedrįsti naudotis nesuprantamu papročiu – ilsėtis. O jei darbe susidėvi arba žūsi, mums nusispjaut." Tai citata iš vedamojo straipsnio laikraštyje "Peteburskaja gazeta" 1895 m. To laikmečio gydytojo V.Anrepo daktaro disertacijoje yra tokia tezė: "Peterburgo kvartalų prižiūrėtojai, kiemsargiai ir durininkai aprūpinami geriau už tarnaujančius gydytojus." Tikriausiai nepamiršome šios šalies įtakos Lietuvai, okupacijos ir ideologinių padarainių. Genetinė informacija perduodama ir palikuonims, gimusiems jau nepriklausomoje Lietuvoje.

2011 m. Australijoje, Sidnėjuje, vyko 6-asis vaikų intensyviosios terapijos ir skubios pagalbos gydytojų pasaulinis kongresas. Paprastai tokiuose renginiuose atidarymo kalbas sako politikai ar šios srities korifėjai. Šį kongresą atidarė labai kuklus ir paprastas žmogus. Jis papasakojo savo šeimos istoriją ir pasisakymą pabaigė žodžiais, kuriuos įsiminiau ilgam. Jis pasakė: "Nepaisant to, kas atsitiko man ir mano šeimai, mieli gydytojai, aš tikiu jumis, aš gerbiu jus ir tikiu tuo, ką jūs darote. Jeigu reikės, kreipsiuosi tik į jus, nes jūs padarėte, kas buvo jūsų galioje. Ko geriausios sėkmės jums." Tai buvo trijų vaikų tėvas, iš kurių du mirė Melburno (Australija) Karališkoje vaikų ligoninėje. Mirė dėl visai žemiškų priežasčių: sūnus – dėl meningokokinės infekcijos, dukra – dėl metabolinės ligos.

– Skaudu tai girdėti dėl vaikų žūties, gera dėl žmogaus kilnumo. Visada sakau, kad vaikai turėtų būti sveiki, deja, taip nėra, mūsų šalies mažieji serga labai daug. Kodėl?

– Vertinant Lietuvos vaikų sergamumo ir ligotumą kreivę, ji, deja, kyla aukštyn. Mažais kūdikių mirtingumo skaičiais, kurie mažesni netgi už JAV, mes, ypač politikai, ilgą laiką didžiavomės. 2013 m. kūdikių mirtingumas buvo 3,7 iš 1 000 gimusių, o 2016 m. – jau 4,1. Yra ir gali būti įvairių šio reiškinio priežasčių, tačiau aš norėčiau atkreipti dėmesį į pirminę vaikų sveikatos priežiūros problemą Lietuvoje ir siūlyti pasimokyti iš kitų šalių padarytų išvadų ir pokyčių.

Skaudina beprasmė, neracionali, kvaila biurokratija, kuriai reikia tarnauti, o ne atvirkščiai, kuri turi padėti ir tarnauti mums, specialistams.Džiugina vaiko šypsena, supratingi tėvai, vis didėjantis žmonių altruizmas ir pasiryžimas padėti sunkiai sergantiems vaikams.

Buvo manoma, kad šeimos gydytojai išspręs beveik 80 proc. su sveikata susijusių problemų. Deja, faktiškai to pasiekiama tik 20 – 30 proc. atvejų. Praėjus 20 metų galima pasakyti, kad tokie pradiniai norai buvo kiek perdėti.

Šeimos gydytojai dirbti su vaikais rengiami nepakankamai, vos  apie tris mėnesius, o vaikų ligų gydytojai – ketverius metus. Taigi, suprantama, kad šeimos gydytojai negali žinoti net pagrindinių vaiko ir kūdikio amžiaus ypatybių ir savitumų. Šeimos gydytojas nepajėgus išspręsti pirminio lygio pediatrinių problemų. Daugelis Europos šalių pereina prie mišraus arba pediatrinio modelio pirminės priežiūros sistemoje. Tai yra daug pigiau ir racionaliau

– Ką netinkamai daro jūsų pacientų tėvai, kad vaikai daug serga?

– Vaikai serga daug dažniau negu suaugusieji dėl savo amžiaus fiziologinių ir anatominių ypatumų. Dažniausiai vaikai serga ūminėmis kvėpavimo takų infekcijomis. Nuo jų pasikartojimo kenčia apie 25 proc. kūdikių ir apie 18 proc. vienų–ketverių metų vaikų. Daugeliu atvejų tai įprastos, nekomplikuotos, nors kartais dažnai pasikartojančios virusinės kvėpavimo takų infekcijos.

Svarbu kuo anksčiau nustatyti individualias vaiko sergamumo infekcijomis priežastis, rizikos veiksnius ir skirti adekvatų gydymą, o nesant gydomojo poveikio – priimti tinkamą sprendimą dėl specialistų konsultacijos. Šiomis ligomis vaikai iki trejų metų vidutiniškai gali sirgti 2–12 kartų per metus; 4–7 metų – apie šešis kartus per metus; 8–17 metų – apie tris kartus per metus. Suaugusieji serga maždaug kartą per metus. Pradėjus lankyti darželį, vaiko organizmas susiduria su daugybe naujų ligų sukėlėjų, todėl gali sirgti 12–14 kartų per metus. Svarbu nustatyti, ar konkrečiam vaikui tai normalu. Tai šeimai sukelia ne tik medicininių problemų.

– Kokie pagrindiniai vaikų sveikatos ir jos saugojimo skirtumai pas mus ir užsienio šalyse?

– Daugelis Europos šalių pakeitė ar keičia pirminio lygio vaikų sveikatos priežiūros modelį. 2015 m. 80 proc. vaikų Europoje iki 6 metų amžiaus pirminėje grandyje prižiūri vaikų ligų gydytojas. JAV per 20 m. pediatrų padaugėjo 50 proc.

– Kokie artimiausi jūsų darbo tikslai, perspektyvos?

– Pernai baigta Vaikų ligų klinikos restruktūrizacija, kurios tikslas – toliau gerinti aukščiausio lygio paslaugas vaikams, sergantiems retomis, lėtinėmis ir onkologinėmis ligomis. Tai šiuolaikinės multidisciplininės medicinos iššūkis ne tik mums, gydytojams specialistams ar sveikatos politikams, bet ir visuomenei. Svarbus tikslas – išlaikyti aukšto lygio paslaugas minėtiems pacientams, paruošiant integruotis į šeimą ir visuomenę.

Labai laukiu naujo plataus ir išsamaus "Pediatrijos" vadovėlio. Tai gausaus autorių, profesionalių gydytojų specialistų ir mokslininkų kelerių metų bendro darbo rezultatas. Numatoma daug permainų rengiant jaunuosius kolegas, pediatrinės rezidentūros tarptautiniame akreditavime. Tik labai gaila, kad nemaža dalis gerai parengtų kolegų emigruoja iš Lietuvos.

– Pabaigoje – banalus klausimas: kas jus labiausiai skaudina ir kas labiausiai džiugina jūsų darbe?

– Skaudina beprasmė, neracionali, kvaila biurokratija, kuriai reikia tarnauti, o ne atvirkščiai, kuri turi padėti ir tarnauti mums, specialistams.

Džiugina vaiko šypsena, supratingi tėvai, vis didėjantis žmonių altruizmas ir pasiryžimas padėti sunkiai sergantiems vaikams.

– Ką jums reiškia Nuoširdžiausio Kauno gydytojo vardas?

– Tai pareiga būti tokiam pačiam, koks buvau ir esu.