Šiemet Kauno įgulos karininkų ramovė pasipuošė Europos paveldo ženklu, tačiau vaizdas kaimynystėje bado akis – A.Mickevičiaus gatvėje priešais architektūros šedevrą jau ne vienus metus riogso papuvusi tvora.

Žmonės nori tvarkos

"Gyvenu miesto centre, dažnai vaikštau A.Mickevičiaus gatve, o vaizdas čia tikrai nedžiugina. Priešais Karininkų ramovę ne vienus metus akis bado sena tvora, kuri jau baigia supūti. Šaligatvis ten toks, kad vos vienas žmogus gali eiti. Visi žinome, kad tai privataus sklypo tvora, bet miesto centro ji tikrai nepuošia", – kalbėjo į redakciją paskambinusi kaunietė Dalia.

Šį pavasarį Kauno tarpukario architektūrai suteiktas Europos paveldo ženklas. Pirmoji tai pranešanti lentelė papuošė Kauno įgulos karininkų ramovės pastatą ir liudija, kad šis objektas yra vienas iš svarbiausių Kaune.

Pažymėtoms vietoms ar objektams bus leidžiama naudoti lentelę su Europos paveldo ženklo logotipu ir jos bus įtrauktos į ES viešinimo ir skatinimo strategiją, skirtą Europos paveldo ženklui, taip didinant jų žinomumą, tačiau nepuošianti išskirtinio architektūros perlo – Karininkų ramovės – kaimynystė rodo, kad tokiai garbei miestas dar ne visai pasiruošęs, juolab kad Naujamiestyje tarpukario architektūra, sulaukusi Europos dėmesio, sudaro visumą.

Skandalinga istorija

A.Mickevičiaus gatvės kiemas ir jame prieš kelerius metus išdygęs stiklinis daugiaaukštis, išlendantis į Laisvės alėją, kauniečiams gerai žinomas, nes pastatą pastačiusios verslininkės Laima Baranauskienė ir Birutė Jablonskienė ne kartą viešai aptarinėtos dėl įtarimų kyšininkavimu.

Šio sklypo istorija įklampino ne tik verslininkes, bet ir buvusį Kauno apskrities viršininko pavaduotoją Virginijų Vizbarą bei buvusį miesto tarybos narį Antaną Adolfą Balutį. Jiems mesti įtarimai už 100 tūkst. litų kyšį pasistengus prie verslininkių turimo sklypo prijungti 3,58 aro valstybinės žemės. Nepaisant to, kad stiklinis pastatas Laisvės alėjoje skandalingai buvo įterptas tarp senųjų namų, pagarsėjusioms verslininkėms priklausantis daugiaaukštis buvo įteisintas ir pripažintas tinkamu naudoti.

Prieš penkerius metus viešai prabilta apie tai, kad Laisvės alėjoje iškilęs daugiabutis turės brolį – požeminiu garažu prisijungusį namą A.Mickevičiaus gatvėje. 34-uoju numeriu pažymėtame sklype priešais Karininkų ramovę kadaise stovėjo kebabinė, o šiuo metu likęs plyšys ir griūvanti tvora. Pagal pirminį projektą name turėjo būti įrengti 28 butai, 30 vietų automobiliams, pirmajame aukšte su stiklo vitrinomis planuotos komercinės patalpos. Žadėtas pastatas, kurį kritikavo Kauno architektai, iki šiol taip ir neiškilo.

Pasiklydo painiavoje

"Kauno dienai" pradėjus domėtis Karininkų ramovės prieigas darkančia tvora, sujudo ir savivaldybė – apie problemą sukviesti pasikalbėti Centro seniūnas Marius Švaikauskas, savivaldybės urbanistai.

"Labai gaila, kad sklypas tokioje vietoje įstrigo juridiniuose gniaužtuose. Mes galime jį apmokestinti didesniu žemės mokesčio tarifu kaip apleistą sklypą, galime reikalauti sutvarkyti tvorą – gal tada vietoj senos faneros atsiras nauja, bet problemą išspręsti iš esmės kol kas yra sunku", – pripažino Kauno vicemeras, atsakingas už paveldo objektus, Simonas Kairys.

Anot jo, kyla daug neaiškumų dėl to, kokia to sklypo paskirtis, kam jis priklauso ir kas jame bus daroma. S.Kairys užsiminė, kad painiavos į šią situaciją įneša ir buvę teismų sprendimai, ir Nacionalinės žemės tarnybos veiksmai, ir tai, kad verslininkės L.Baranauskienė ir B.Jablonskienė, planavusios statybas, pasuko skirtingais keliais ir dėl bendrų planų nebesutaria.

Ne tik garbė

Europos paveldo ženklas – ES iniciatyva, kuria siekiama pridėtinės vertės ir jo bei kitų iniciatyvų, pavyzdžiui, UNESCO pasaulio paveldo sąrašo, UNESCO Reprezentatyvaus žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašo ir Europos Tarybos projekto "Europos kultūros keliai", papildomumo. Jo pridėtinė vertė turėtų būti grindžiama atrinktų paveldo vietų istorine ir kultūrine svarba Europai, taip pat ir ES kūrimui, aiškiu į piliečius, ypač jaunimą, orientuotu švietėjišku matmeniu ir paveldo vietų bendradarbiavimu, kad būtų dalijamasi patirtimi ir geriausios praktikos pavyzdžiais. Vykdant šiuos veiksmus daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama paveldo vietoms populiarinti ir pasiekiamumui bei informacijos ir siūlomos veiklos kokybei, o ne paveldo vietai išsaugoti – tai turėtų užtikrinti galiojanti paveldosaugos tvarka.