Gal tik vienas žmogus iš šimto pasakytų, ką veikia per kiekvieną Kauno valstybinio muzikinio teatro spektaklį moteris, sėdinti scenos uždangos dešinėje, mažutėje nišoje. Šis žiūrovui nematomas teatro žmogus – režisieriaus padėjėja Svetlana Gudukienė.

Vykstant spektakliui pakanka vieno tyliai ištarto S.Gudukienės žodžio ir, lyg burtininkui mostelėjus lazdele, šniokščiančią jūrą scenos gilumoje pakeičia kalėjimo kamera, tarpuvartę – buduaras ar nuaidi gongas, kviečiantis žiūrovus į salę.

– Kaip pasirinkote tokią profesiją? – paklausėme Muzikinio teatro režisieriaus padėjėjos S.Gudukienės. – Ar nesinori pačiai būti scenoje, dainuoti? Juk jūsų mama ne vieną dešimtmetį dainavo Kauno muzikinio teatro chore.

– Dainuočiau ir aš. Jei galėčiau. Kadangi neturiu tokios Dievo dovanos, nutariau išmėginti jėgas kitame amplua, nes teatrą myliu nuo mažens. Atsimenu, man buvo aštuoneri, kai mama atsivedė į naujametę "Traviatą". Įspūdis buvo didžiulis. Iki šiol prisimenu garsiojo Liudo Truikio ryškiai raudonas dekoracijas. Suprantama, patiko melodinga muzika. Beje, mano mama Galina Kovalenko dainuodama chore taip pat kurį laiką dirbo režisieriaus padėjėja. Tad rinkdamasi profesiją gerai žinojau, ką darau.

– Kaip yra sakęs šių metų "Poezijos pavasario" laureatas Kęstutis Navakas, gyvendamas mieste neišvengiamai gauni ne tik jį regėti, bet ir kasdien klausytis. Ir ne vien medžių šlamesio. Dažniau išgirsi "Russkoje radio" muziką mikroautobusuose, popmuziką kavinėse, o keisčiausia, kad klasikinėmis melodijomis iš operečių, miuziklų, operų kartais nudžiugina paprasčiausi gatvės muzikantai. Girdėdami  pastarąją muziką praeiviai visada reaguoja palankiai.

– Dabar populiarios klasikinės operečių melodijos, mano nuomone, ir prieš 100 ar daugiau metų taip pat buvo popsas, pagal kurį žmonės šoko valsus, polkas ir kitus šokius. Tos melodijos, išlaikiusios laiko egzaminą, dabar vadinamos klasika. Tai tikrai gero skonio muzika. Todėl su kolegomis džiaugiamės tais tūkstančiais žmonių, susirenkančių į kasmetį renginį "Operetė Kauno pilyje". Nemažai tų klausytojų – aš juos atskiriu minioje – ateina į tokios muzikos koncertus gal pirmą kartą savo gyvenime. Būtent tai mus labai džiugina. Be to, tai puiki proga teatro solistams padainuoti tai, kas patinka, ko nėra repertuare, nors mūsų teatre eina apie 30 spektaklių.

– Tokie renginiai kaip "Operetė Kauno pilyje" būna tik kartą per metus, o Muzikiniame teatre gyvenimas aprimsta tik vidurvasarį. Ką dabar, vasaros pradžioje, veikiate teatre?

– Dabar statome vengrų kompozitoriaus Paulo Abrahamo operetę "Balius Savojoje", kuri mūsų teatre buvo pastatyta 1990 m. ir jau primiršta. Tai žiūrovų mėgstama operetė, kurią palyginčiau su reviu, nes joje daug populiarių anuomet šokių – valsų, fokstrotų, rumbų ir kt. Šiuo metu dar tik mokomės tekstus. Sakau "mokomės", nes tuo atveju, jei į repeticiją neateina kuris nors dainininkas, skaitau jo tekstą. Žinoma, tai ne pagrindinis režisieriaus padėjėjos darbas. Aš per repeticijas fiksuoju visus režisūrinių ieškojimų galutinius sprendimus ir kitą dieną jau galiu juos priminti atlikėjams. Visa tai tampa labai svarbu ir per premjerą, ir vėliau. Būtent aš turiu reikiamu momentu pasakyti scenos darbininkams (žinią perduodu į jų ausinukus), kokią dekoraciją pakelti, nuleisti, pasukti, o šokėjams, choro artistams ir solistams – kada išeiti į sceną. Tenka ir apšvietėjams padėti. Turime daug spektaklių, kuriuose apšvietimas scenoje keičiasi daugiau nei 100 kartų. Suprantama, aš, kaip ir kiti spektaklio dalyviai, esu tik vykdytoja to, ką sumanė režisierius.

– Ar tokiam darbui būtinas aukštasis teatrinis išsilavinimas?

– Be specifinių žinių apie teatrą, jo veikimo principus čia neišsiversi. Aš tų žinių sėmiausi Maskvos GITIS‘o (Valstybinis teatro meno institutas – red. pastaba) Teatrologijos fakultete.

– Kodėl pasirinkote studijas Maskvoje?

– Tuo metu, kai reikėjo rinktis studijų vietą, tai buvo viena stipriausių teatro mokyklų. Gerai kalbėjau rusiškai – esu gimusi Kryme, todėl mėginau įstoti į minėtą institutą. Ir tai man pavyko.

– O kaip reaguojate į tai, kas atsitiko dabar Kryme?

– Šeima man ilgai neleido žiūrėti transliacijų iš Krymo, žinių per televizorių, nes negebėdavau suvaldyti ašarų... Aš iš prigimties esu pacifistė. Nekenčiu šiurkščios jėgos, agresijos, pykčio... Man patinka šilti, humoro jausmą turintys žmonės. Tik su tokiais žmonėmis esu laiminga. Todėl mane labai gąsdina augantis dabartinės visuomenės agresyvumas. Nesuprantu, iš kur visa tai? Juk nė viena motina nemoko blogo savo vaikų... O pažiūrėkite, kas dedasi aplinkui. Aš turiu galvoje ne vien įvykius Ukrainoje.

– Jūs domitės politika?

– Nepasakyčiau. Domiuosi atsitiktinai, fragmentiškai.

– Bet gal esate nužiūrėjusi mūsų politinėje padangėje jums simpatišką asmenybę?

– Man įdomi Dalia Grybauskaitė.

– Tačiau sakėte, kad vertinate švelnaus charakterio žmones, o Prezidentė garsėja kaip geležinė ledi...

– Nesvarbu, kaip ir kas ją vadina. Labai džiaugčiausi atsiradusia proga pabendrauti su ja – tuomet susidaryčiau tikslesnę nuomonę. Matote, politiką vertinu kaip sceną. Į viešumą išėję politikas, o į sceną – aktorius elgiasi taip, kaip reikia, ir mes nežinome, koks iš tiesų žmogus slepiasi už jo gestų, kalbų, balso, savęs pozicionavimo. Bet aš neįžvelgiu Prezidentės vaidybos, tikiu jos padorumu, nuoširdumu. Todėl ir balsavau už ją.

– Tai jums ir tokie režisieriai patinka – žinantys, ko siekia, nesiblaškantys?

– Per penkiolika darbo metų teatre teko dirbti su keliolika režisierių. Ir visi jie labai skirtingi. Sunkiai palyginami, tačiau kiekvieną kartą įliejantys kažką naujo į kūrybos procesą, o man tai visada įdomu. Galima dirbti su bet kuriuo režisieriumi, jeigu tiki tuo, ką jis daro. Tai labai svarbi, o gal ir pagrindinė spektaklio sėkmės sąlyga.

– Jūs, kaip supratau, visada tikite tuo, ką daro režisierius. Antraip darbas neteiktų jums tiek daug džiaugsmo. O horoskopais tikite?

– Ne, netikiu. Ir, kiek žinau, esu visiškai netipiškas zodiako Liūtas. Aš skaitau knygas, o ne horoskopus. Labiausiai patinka XX a. pradžios rusų literatūra ir detektyviniai, ypač Georges'o Simenono, romanai, kuriuose daug psichologijos. Dar mėgstu stebėti krepšinio ir futbolo Europos bei pasaulio pirmenybes. Mano močiutė buvo absoliuti futbolo gerbėja, visus anūkus įpratino stebėti rungtynes. Na, jei nustveriu laisvą valandėlę, mezgu, bet visada randu laiko valgiams gaminti. Šeima sako, kad skaniai gaminu, bet aš ir pati mėgstu skaniai pavalgyti.

– Ar tai reiškia, kad nesirūpinate savo svoriu?

– Nepersivalgau ir labai daug vaikštau, o visą kita, manau, lemia genetika ir mano darbas. Beje, mūsų teatro žmonės visi gražūs, grakštūs. Tiesa, aš nežinau, kaip jie to pasiekia, bet čia dirbantieji turi galvoti apie tai, kaip jie atrodo, – tam tiesiog įpareigoja operetės ar miuziklo žanras, kuriame nuolat kalbama ir dainuojama apie meilę, jaunystę, žavesį.

– Ar jums teko lankytis kitų šalių panašiuose teatruose?

– Esu pažintinių kelionių mėgėja. Gaila, kad mes atostogaujame vasarą, kai ir kiti teatrai atostogauja. Tačiau esu mačiusi, pavyzdžiui, Paryžiuje, kairiajame Senos krante įsikūrusiame viename didžiausių ir įžymiausių pasaulyje Orsė muziejuje metro aukščio "Grand opera" teatro maketą. Šis didžiausias pasaulyje operos ir baleto teatras buvo pastatytas 1875 m. todėl, kad XIX a. viduryje Napoleonas III, išgąsdintas pasikėsinimo į jį senajame Operos teatre, liepė pastatyti naują – saugų ir ištaigingą. Bet man didžiulį įspūdį paliko ne tiek šio teatro istorija, didingumas, kiek jo scena, joje XIX a. pabaigoje veikę mechanizmai. Bet vis tik svarbiausi teatre yra jame dirbantys žmonės, artistai.

Jų, originalių, turėjo kiekviena mūsų teatro dainininkų karta. Kauniečiai tikrai man neprieštaraus, jei jiems priminsiu tokias pavardes kaip Leonas Stanevičius, Kazys Mikalauskas, Rostislavas Andrejevas, Vytautas Rimkevičius, Marija Žilionytė, Stasė Repečkaitė, Juozas Malikonis, Mykolas Rekys, Danutė Dirginčiūtė... Visų išvardyti neįmanoma. Ir dabar dirbu tarp daugybės talentingų žmonių.

– Jūs tuos žmones matote kasdien. Jiems tenka vaidinti įvairius vaidmenis, vilkėti keisčiausius drabužius, avėti neįprastus batus, užsidėti perukus. Kartais žiūrovai nesupranta, kaip gali, pavyzdžiui, garsi dainininkė išeiti į sceną su tokia apranga, kuri atrodo tarsi pasityčiojimas iš jos. Juk moteris visada nori atrodyti patraukliai. Stebuklas, bet mes, žiūrovai, nepastebime, kad dainininkė ar dainininkas dėl to išgyventų.

– Tai dainininkų profesionalumo požymis – neparodyti žiūrovui savo emocijų, o pasinerti į vaidmenį. Beje, neprisimenu, kad, pavyzdžiui, mano mama kada nors būtų nepatenkinta scenine apranga – visada su džiaugsmu ėjo į sceną. Jos muzikinius genus paveldėjo mano dukra Nelė. Mano mama pirmą kartą ją atsinešė į teatrą, kai Nelė buvo vos aštuonių mėnesių. Aš tuo metu studijavau Maskvoje. Grįžusi po studijų į teatrą, pasiimdavau Nelę į repeticijas ir ji, būdama penkerių, galėjo vokiškai padainuoti Ludwigo van Beethoveno operos "Fidelio" choro partijas. Dabar ji, netrukus baigsianti dainavimo studijas Lietuvos muzikos akademijoje, kuria Deizi Parker vaidmenį operetėje "Balius Savojoje". Man, motinai, tai didelis džiaugsmas.

– O koks didžiausias jūsų košmaras?

– Žinoma, tai susiję su darbu. Gerai, kad šis košmaras persekioja mane tik sapne. Kaip jau sakiau, dainuoti nemoku, bet per repeticijas nuolat tenka ką nors daryti scenoje. Taigi prieš premjerą moku spektaklį beveik atmintinai. Dažnai sapnuoju, kad per spektaklį kas nors neišeina laiku į sceną ir aš tiesiog su savo darbo drabužiais įbėgu gelbėti situacijos.

– Kas dar jums neduoda ramybės ar teikia džiaugsmo?

– Aš labai myliu Kauną. Prisimenu jį visai kitokį, dar išlaikiusį senas tradicijas, šurmuliojančią Laisvės alėją. Vis pagalvoju apie iš kauniečių atimtą istorinę "Tulpę", "Versalį", "Metropolį", niekaip nepastatomą paminklą Antanui Šabaniauskui, dainavusiam ir mūsų teatre. Bet juk tai – mūsų istorija, ją reikia saugoti! Kartu džiaugiuosi, kad dirbu tokiame teatre, kuriame saugomos ir puoselėjamos tradicijos. Kita vertus, su kiekvienos naujos kartos atėjimu į Muzikinio teatro sceną seniai matyti spektakliai įgauna naujų spalvų, naujo skambėjimo. Man, kaip režisieriaus padėjėjai, tai visada labai įdomu.