Ateitį padiktavo muzika

Nors be muzikos negali gyventi, savo rytus iš Klaipėdos kilusi pianistė Marija Žakelytė pradeda visiškoje tyloje. Ją pertraukia tik į kavos puodelio briauną atsitrenkęs sidabrinis šaukštelis ar verčiamos knygos lapų šiugždesys. Karantinui diktuojant savo sąlygas, jaunai moteriai atsirado daugiau laiko sau pažinti ir skaityti. Karantinas, anot Marijos, padeda kurti naujas istorijas, kurias, liesdama pianino klavišus, vėliau ji pasakoja žmonėms.

"Rytais muziką įsijungiu tik tada, kai pati to noriu. Ne juokais supykčiau, jei kas nors kitas tai padarytų", – nors 27-erių moters veidą, tariant šiuos žodžius, puošė šypsena, tačiau akys kuždėjo, kad jos nuotaikos gali būti permainingos ir nenuspėjamos.

Vyrai pasakytų, kad tai būdinga daugumai moterų. Aš pridurčiau, kad tokie yra tikrieji menininkai. Savo tolesniu pasakojimu Marija tai tik darsyk paliudijo.

"Gimiau menininkų, tiksliau, muzikantų šeimoje. Mama buvo pianistė, tėtis – vokalistas, – tėvų kelio pasirinkimas, pasak M.Žakelytės, nulėmė ir jos ateitį. – Dar kai buvau mamos įsčiose, tėvai jau žinojo, kad būsiu muzikante, o kai gimiau, mane, dar neturinčią metukų, tėtis kilnodavo ant rankų ir sakydavo: čia mano koncertmeisterė."

Nors manė, kad pedagogės darbas ne jai, dabar M.Žakelytė savęs neįsivaizduoja be gausaus mokinių būrio. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Dėkinga angelams sargams

Su mamos palaiminimu iš aukščiau, tėčio Zenono Žakelio visapusišku palaikymu, mažoji Marija žengė muzikos keliu ir netrukus prakalbino namuose stovintį pianiną, kuriuo dar studijų metais grojo jos mama Vilija.

"Būdama septynerių įstojau į Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnaziją. Žinoma, pasirinkau pianiną. Vėliau tik šiek tiek maištavau, nes norėjau ir smuiką, ir chorą, ir dailę išbandyti", – M.Žakelytė pasakojo, kad pradinukės prieštaravimai buvo niekis, lyginant su paaugliško charakterio proveržiu šeštoje klasėje.

Tada bręstančiai merginai nesinorėjo ne tik pianino. Laimei, po poros metų atsirado pedagogė Asta Brazienė, sugebėjusi skrajoklę paauglę sugrąžinti ant žemės. Mokytoja savo mokine rūpinosi kaip dukra, vežiojo į meistriškumo pamokas, konkursus. Skatino, motyvavo ir įžiebė Marijos krūtinėje dar didesnę meilę muzikai.

"Kai atėjo laikas rinktis tolesnį kelią, dvejojau – sukti į Vilnių ar Kauną. Tada mokytoja nusivežė mane pas Zbignevą Ibelhauptą. Išgirdęs kaip groju, jis patarė likti Vilniuje. Todėl sakau, kad mokytoja A.Brazienė padėjo man pasiruošti stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, o mokslus joje padėjo užbaigti tėtis. Nors studijos buvo nelengvos, jis visuomet tikėjo manimi ir neleido nuleisti rankų", – pianistė ėmė pasakoti apie dar vieną gyvenimo etapą – po vidurinės mokyklos baigimo.

Marijos Žakelytės asmeninio archyvo nuotr.

Susirgo sausgyslių uždegimu

Nepaisant didelės konkurencijos ir stiprių bendraamžių iš Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos ar Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos, jai – Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos auklėtinei, į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją pavyko įstoti iš pirmo karto. Tiesa, pirmakursė jautė šiokį tokį atotrūkį nuo kitų, todėl nusprendė pasivyti ir įrodyti savo vertę. Taip, baigiantis pirmiesiems mokslo metams, studentė užsibrėžė tikslą per kelias dienas išmokti nemažai kūrinių.

"Grojau visą savaitgalį. Kiekvieną dieną po dvylika valandų. Pasirinkau trečiuosius rūmus, kuriuose buvo šalta, todėl finalas buvo ne toks, kokio tikėjausi, – niekam negalėjau parodyti, ko išmokau. Susirgau sausgyslių uždegimu, todėl visiškai negalėjau pakelti rankų nuo kelių. Neišlaikiau nei puodelio, nei dušo galvutės. Gegužę vykusius egzaminus teko perkelti į rugpjūtį, – nors tąkart krimtosi dėl patirtos nesėkmės, pianistė M.Žakelytė tikino gavusi pamoką visam gyvenimui. – Supratau, kad reikia dirbti ne tik rankomis, bet ir galva. Kai pasveikau, tą ir dariau."

Pirmąkart po ligos prie pianino prisėsdavau trumpam, vos kelioms minutėms, tačiau darbas, anot muzikantės, buvo kur kas produktyvesnis nei anksčiau. Rankos? Dar kurį laiką, atvėsus orams, Marija jausdavo, kad skauda pirštus, tačiau su metais nemalonūs pojūčiai dingo.

"Dabar kažkaip ypatingai rankų nesaugau. Kaip ir dauguma žmonių, visuomet turiu pirštines, tik ne odines. Jų nemėgstu", – kalbėjo moteris.

Negalvojo būti mokytoja

Būdama vaiku, Marija nei lėlių, nei meškiukų prie sienos nerikiavo, matematikos, lietuvių kalbos ar muzikos jų nemokė. Mokytojo darbas jai esą niekada neatrodė patrauklus. "Galvojau, kas jau kas, bet aš tikrai niekada nebūsiu pedagoge", – M.Žakelytė juokėsi, kad jos atveju pasitvirtino sena lietuviška patarlė: nespjauk į vandenį, nes pačiam gali tekti gerti.

Gebėjimą bendrauti su mokiniais pirmieji pastebėjo Eduardo Balsio menų gimnazijos pedagogai. Todėl, norėdami akimirką atsipūsti, gabią merginą jie statydavo priešais klasę. Pradėjus studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, pirmakursė sulaukė pirmų siūlymų mokyti vaikus. Iš pradžių – draugų, pažįstamų.

"Būdavo, skambina ir sako: atvesiu vaiką, jei gali, pažiūrėk, ar iš jo išeis muzikantas", – M.Žakelytė tikino, kad pirmųjų susitikimų metu atpažinti jaunuosius talentus nelengva, tačiau įmanoma.

Nors manė, kad pedagogės darbas ne jai, dabar M.Žakelytė savęs neįsivaizduoja be gausaus mokinių būrio. (Marijos Žakelytės asmeninio archyvo nuotr.)

Vis dėlto geriausiai situaciją atskleidžia pirmas sugrotas kūrinys. "Nepriklausomai nuo amžiaus, mokiniams keliu tokius pačius reikalavimus, kaip ir sau. Tada stebiu, kaip jie supranta mane ir mano mintis. Jei vaikas pagauna mintį, vadinasi, bus imlesnis muzikai. Žinoma, geriausiai viskas atsiskleidžia, kai, išmokęs kūrinį, mokinys jį pagroja. Tada matai, kaip jis susiejo teorines žinias su savo jausmais", – paklausta, ar pastarųjų sudedamųjų dalių pakanka norint tapti virtuozu, pianistė tik pakraipė galvą. Svarbiausia, anot jos, juodas darbas, o tada – sėkmė, reikiamu laiku atsidurti reikiamoje vietoje.

Mokiniams tampu ne tik muzikos mokytoja, bet ir psichologe, drauge, patarėja, guodėja.

Pamokos per nuotolį

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijusi bakalauro ir magistro laipsnius Marija nesustojo – jau kitąmet jos rankose turėtų atsidurti koncertmeisterio diplomas, kurį vaikystėje, sūpuodamas ant rankų, jai pranašavo mylimas tėtis.

"Kadangi tai bus antrasis magistro diplomas, už studijas tenka nemažai mokėti. Labai tikiuosi, kad kai grįšiu rudenį, mokslai nebus nuotoliniai", – kad ir kaip nemėgtų virtualiojo pasaulio, muzikė tikino prie jo prisitaikiusi.

Prieš karantiną per dieną turėjusi mažiausiai kelias kontaktines pamokas su įvairaus amžiaus mokiniais, dabar pianistė dirba nuotoliniu būdu. Toks formatas priimtinas ne visiems, todėl pamokų gerokai sumažėjo. Tiesa, tie, kurie mokymosi proceso nenutraukė, džiaugiasi galėdami bent taip susitikti su mokytoja.

"Žinoma, tiek, kiek yra, geriau nei nieko, tačiau tokio bendravimo nepalyginsi su gyvu. Mokydama vaikus aš visuomet pabrėžiu kūno svarbą ir jo kalbą. Per nuotolį to nepadarysi, rankos nepataisysi. Įjungęs kamerą matai arba veidą, arba klaviatūrą", – pianistė vylėsi, kad karantino suvaržymai greitai baigsis, o ji ir vėl galės susitikti su auklėtiniais, kurių be galo pasiilgo.

Planuose – sava mokykla

Daugiausia mokinių Marija turi Vilniuje ir Kaune. Jame pianistė šiuo metu leidžia itin daug laiko, tačiau jei likimas susiklostys taip, kad teks grįžti į sostinę, ryšio su mokiniais, gyvenančiais Kaune, M.Žakelytė nežada nutraukti.

"Per visus tuos metus, kiek dirbu su mokiniais, jų buvo labai įvairių. Pradedant vos penkerių vaikais, baigiant konkursų laureatais ir suaugusiaisiais. Šis darbas skatina mane labiau atsiverti, įsiklausyti, suprasti ir pajausti. Mokiniams tampu ne tik muzikos mokytoja, bet ir psichologe, drauge, patarėja, guodėja. Tai įpareigoja mane būti stipria, atkaklia ir nuoširdžia asmenybe", – klausantis M.Žakelytės, buvo sunku patikėti, kad kalba ta pati moteris, kuri kadaise nenorėjo būti mokytoja.

Marijos Žakelytės asmeninio archyvo nuotr.

Dabar ji svajoja ne tik apie daugiau pamokų, bet ir apie privačią muzikos mokyklą Lietuvoje. Pasiteiravus, kodėl ne užsienyje, pianistė nusijuokė. Tolimieji kraštai jai asocijuojasi tik su kokybiškomis atostogomis, tačiau gyventi ir kurti ji nori čia.

"Su tėčiu turime parengę didžiulį muzikinį repertuarą – nuo lietuvių liaudies dainų iki žymiausių operos arijų. Esame užsibrėžę tikslą aplankyti visus Lietuvos miestus ir miestelius, surengti juose koncertų, kai tik bus tokia galimybė. Tai mudviejų ilgai brandinta svajonė", – profesionali pianistė ir pedagogė neabejojo, kad jau netrukus jų planams bus lemta virsti kūnu.