Rumšiškiečių Juškių šeima atrodo neeilinė ne tik dėl dešimtmečius puoselėjamų folkloro tradicijų: šeimos kapeloje jų visas pulkas – tėvai ir šeši vaikai. Kol pastarieji traukia lietuviško folkloro melodijas, tėvai panyra į šokio sūkurį.

Daugiavaikai vienu ypu

Laimutė ir Jonas Juškiai susipažino per Rasos šventę ant Girnikų kalno. Porą suvedė bendri pomėgiai ir bendri pažįstami. Jaunas našlys Jonas tuomet vienas augino sūnų Skomantą. Berniukas labai greitai prisirišo prie Laimutės. Skomantui buvo tik penkeri, kai šeima ėmė sparčiai augti – per trejus metus ją papildė keturi vaikai. Tėvai pripažįsta – vyresnėliui buvo nelengva atsisakyti vienturčio titulo.

Šiandien Skomantui – 29 metai. Jauniausiai šeimos atžalai Eivydai – septyniolika. Kaip ir visiems pagrandukams, jai tenka daugiausia replikų. "Išlepusi mūsų Eivyda", – juokdamiesi vienas kitam pritarė broliai, išprovokuodami šeimos galvą užtarti jaunėlę: "Iš jauniausiosios reikia visiems pasijuokti, gal ir nepiktybiškai, bet mažoji tai priima skausmingai." Palepinama ir paerzinama Eivyda nenusileidžia vyresnėliams. "Paskutinį saldainį pasiimu pati", – juokiasi šeimos pagrandukė.

Tarp Skomanto ir Eivydos – dar keturios Juškių atžalos: 24 Jogundas, metais jaunesnė Vaidilė ir 21-ų dvyniai Mintautė su Jaunučiu. "Vardus rinkome lietuviškus, kad atsispindėtų jų šaknys", – į pastabą dėl originalių vardų šypsosi J.Juškys.

Skirtingi ir panašūs

Šeima nesijaučia išskirtinė, o ir vaikų skaičius jiems neatrodo didelis. "Esu mokytoja, todėl tenka susidurti su šeimomis, ir tikrai negalėčiau pasakyti, kad tos šeimos, kuriose auga vienas ar du vaikai, yra laimingesnės už daugiavaikes", – tvirtina L.Juškienė.

"Būdavo, padirbdavai pusę dienos, metei viską ir leki su vaikais į muzikos mokyklą, o dabar beliko tik dirbti", – vaikų auginimo ypatumus prisimena J.Juškys.

Auginant atžalas pagalbos iš šalies nebuvo. "Kažkaip susitvarkėme. Be to, nepasakyčiau, kad dabar lengviau", – sako rumšiškietė.

Apie tai, kad auginti ir gyventi santarvėje nebuvo lengva, byloja ir atžalų charakteriai: visi jie skirtingi savo pomėgiais, bendrauja su skirtingais žmonėmis. Skomantas – vienišius, turi vadybininko ir investijų valdymo specialisto diplomus, bet kol kas savarankiškai studijuoja programavimą. Jogundui, atvirkščiai, labai svarbūs draugai, karjera, šeima.

Burnos higienistę Vaidilę ir studentus dvynius Jaunutį ir Mintautę jungia veikla Jono Pauliaus II piligrimų bendruomenėje. Tiesa, pastarieji neigia jaučią kokį nors ypatingą dvynių ryšį: brolis netgi artimiau bendrauja su vyresne seserimi.

"Tikėjimas vaikus iš tiesų labai pakeitė, dabar galiu jais visiškai pasitikėti, nesibaiminti, kad pasielgs neatsakingai", – apie trijulę sako L.Juškienė ir šypteli: juodu su vyru meilės įžadus prieš Dievą davė tik prieš metus.

"Mano pirmoji žmona buvo nuoširdžiai atsidavusi folklorui, ir šią veiklą jos tėvas labai palaikė, kartu dalyvaudavo renginiuose. Taip ir aš, kai vaikai atrado Dievą, nusprendėme juos palaikyti, galbūt tai šiek tiek lėmė sprendimą susituokti Bažnyčioje", – apie kiek netradicinį kelią į tikėjimą pasakoja tėvas.

Šeima didelė, bet konfliktų nėra, sako Juškiai: maži nesutarimai lengvai išsprendžiami. "O dėl ko pyktis? Dėl eilių į vonią? Kas pirmas atsikėlė, tas ir eina", – vienas kitą papildo šeimos nariai. Tėtis, apibūdindamas bendrą šeimos charakterį, šmaikštavo: "Nesame karštakošiai, labiau prie flegmų."

"Galbūt mes visi šiek tiek individualistai. Padeda ir tai, kad turime savos erdvės, nereikia spaustis, o kai norisi pabūti atskirai, tiesiog išeinu į kiemą", – sunkesnes akimirkas atskleidžia Jaunutis.

Šventės skambant muzikai

Vaikai šypsodamiesi prisimena vaikystę, šv. Kūčių vakarus. "Pamenu, lėkdavau prie lango ir žiūrėdavau kaip ateina Kalėdų Senelis, – entuziastingai pasakoja Jogundas. – Smagu būdavo, gal ir savo vaikams tokius dalykus perduosiu." Kiekvienas į namus atvykusiam Kalėdų Seneliui rodydavo, ką geriausio išmoko per metus, o po eglute visada laukdavo maišas dovanų, kuriame kažką sau atrasdavo visi.

O parodyti Juškių atžalos tikrai turi ką: visi nuo mažumės muzikantai. Jogundas virkdo armoniką, Vaidilė ir Mintautė groja lamzdeliais, Jaunutis ir Eivyda griežia smuiku. Į vieną kapelą pirmą kartą juos subūrė Kauno 1-osios muzikos mokyklos mokytoja, vaikų folkloro ansamblio "Ratilėlis" vadovė Alvyda Česienė.

Visa šeima keletą metų dalyvavo Kauno tautinės kultūros centro šeimų folkloro ansamblyje "Dailingė", kurio vadovė Birutė Nemčinskienė išmokė tradicinio muzikavimo. Mokslai nenuėjo veltui: Juškių kapela ne vieną kartą buvo respublikinio vaikų ir moksleivių – liaudies kūrybos atlikėjų – konkurso "Tramtatulis" laureatė. Muzikos Juškiai nepamiršta ir šiandien – groja kviestiniuose ir Rumšiškių kultūros centro renginiuose, ir namuose.

Antai ir per pastarąjį šeimos galvos jubiliejų kiekvienas vaikas turėjo parengti po kūrinį. "Pamenu, visi mane barė, kad nieko nesiruošiu, o aš grodavau tyliai kambaryje pizicatto, tad kiti negirdėjo. Per gimtadienį atlikau paruoštą kūrinį. Tėvai to nesitikėjo", – prisimena Eivyda.

Tradicija – sekmadienio pietūs

Gyvenimas būriu Juškius pripratino laikytis vieniems kitų. Anot J.Juškio, viskas jų šeimoje vyksta kartu: kartu visi važiuodavo į muzikos mokyklą, o dabar keturi vaikai kartu išlėkė gyventi į Kauną, nuomoja bendrą butą.

Pagrindiniai buities darbai tenka L.Juškienei, tačiau didesnius visi pasidalija draugiškai: kasa bulves, važiuoja į mišką dirbti, sodina medelius.

Už rūpinimąsi vaikai mamai atsidėkoja ne tik meile, bet ir pagarba – į Laimutę dažniausiai kreipiamasi prašant leidimo ar iškilus klausimams. "Tačiau aš visada pasitariu su vyru ir galutinį sprendimą priima jis", – kuklinasi moteris.

Tėvai džiaugiasi, kad šeima vis dar susibėga sekmadienio pietų, kurie kadaise buvo stipri namų tradicija. Kol visi gyveno kartu, vaikai traukdavo burtus ir gamindavo poromis. "Ko tik neprigalvodavo: ir patiekalų įdomių, ir paserviruoti ypatingai, fotografuodavo bei konkuruodavo vieni su kitais. Buvo tikrai graži tradicija", – prisimena moteris.

Dabar šie pietūs vyksta be burtų – ruošia mama, o jai padeda merginos. "O tėtis negamina – tėtis vadovauja gamybai", – savo indėlį pastebi J.Juškys.

Didžiausiu noru suvienyti šeimą bendrai veiklai trykštanti L.Juškienė neslepia: labiau už viską ją džiugina tai, kad atžalos neišsibarstė po pasaulį, kad visi čia, Lietuvoje, ir netgi taip arti – Kaune. "Jie ne už jūrų marių, ir tai mane labiausiai džiugina", – atvirauja ji.