VDU profesorius, politologas Mindaugas Jurkynas teigia, kad situacija Kaune atrodo dvejopai. Viena vertus, konservatoriai kaip partija turi gana stabilius rinkėjus ir surinko daugiau balsų nei prieš ketverius metus, tačiau „Vieningas Kaunas“ pagal rezultatus atrodo stipriau. Dar stipriau atrodo jų lyderis Visvaldas Matijošaitis, bet ne kartą Lietuvos rinkimų istorija rodo, užmigti ant laurų nederėtų.

Bet kokiu atveju, konservatoriams, politologo nuomone, palyginti su praėjusiais rinkimais, yra didesnis iššūkis. Jeigu jie laimėtų mero postą, be abejo, galimybių ir svertų aktyviai dalyvauti Kauno politikoje bus daugiau. Pralaimėjus antrajame ture konservatorių perspektyvos geriausiu atveju būtų dalyvauti koalicijoje ir bandyti vienaip ar kitaip paveikti Kauno ekonominį ir politinį gyvenimą.

– Ar galėtų konservatoriai dirbti išvien su „Vieningu Kaunu“?

– Lietuvos savivaldybių tarybose yra labai daug koalicinių mišrainių: socialdemokratai su konservatoriais, konservatoriai su Darbo partija. Ideologinis nuoseklumas nacionaliniu lygiu neišsilaiko savivaldoje. Pragmatiškai bet kurios partijos gali sudaryti koaliciją, kaip jau ne kartą Lietuvos savivaldybių tarybose yra buvę.

– Socialdemokratai nelepia apmaudo, nes tikėjosi gerokai daugiau vietų taryboje, o gavo tik keturias. Kaip tai pakomentuotumėte?

– Socialdemokratų pozicijos didžiuosiuose miestuose yra silpnėjančios. Nors jie gavo 19 proc. balsų ir 23 proc. mandatų, iš esmės juos labiau atpažįsta mažesnių savivaldybių rinkėjai. Čia socialdemokratas yra didžiulis iššūkis, nes palyginti Europos Parlamento ir dabartinius rinkimus, socialdemokratų pozicijos šiek tiek pasilpnėjo.

– Kaune tos pozicijos gerokai susilpnėjo. Gal tam turėjo įtakos ir nesutarimai tarybos frakcijoje bei jos skilimas ir partijos kolegų istorijos su teisėsauga?

– Ir tai, ir bendros tendencijos, kad didžiuosiuose miestuose socialdemokratų taktika prieš rinkimus nėra jiems palanki. Tai reikės persvarstyti partijų lyderiams ir pagalvoti, kaip būti labiau pastebimiems miestuose ateityje, nes socialdemokratai gali virsti mažų miestelių, provincijų, kaimiškų vietovių ir mažųjų savivaldybių atstovais.

Nepamirškime, kad Lietuva yra gana urbanizuota, ir didieji miestai nulems politikos švytuoklę. Jeigu šie rinkimai būtų Seimo rinkimų išvakarėse, galėtume manyti, kad turime pusiausvyros poziciją, jeigu liberalai ir konservatoriai būtų vienoje pusėje, o socialdemokratai kitoje pusėje. Socialdemokratams kaip vienai iš didžiausių partijų šiandiena yra rimtas signalas, kaip perspektyvoje ruoštis Seimo rinkimams.

– Kauno taryboje nelieka nei Darbo partijos, nei partijos „Tvarka ir teisingumas“, nei partijos „Jaunoji Lietuva“, tačiau ateina Kęstučio Pūko judėjimas „Kaunas – kitokia Lietuva“. Kaip tai vertinate?

– Bet neįžengė „Kaunas plius Puteikis“. Tų įžengusiųjų galėjo būti daugiau, bet stebiu, kad Kaune nuomonės yra stipriai besimainančios. Silpnas Darbo partijos, „Tvarkos ir teisingumo“ pasirodymas Vilniuje ir bendrai rinkimų rezultatai nėra jiems įspūdingi. Verta prisiminti, kaip šios partijos atsirado partinėje sistemoje. Ir Darbo partija, ir „Tvarka ir teisingumas“, ir kitos partijos, kurios neišliko, kaip socialliberalai ar K.Prunckienės vedama Valstiečių partija, buvo protesto elektoratui – tiems, kurie nepatenkinti senosiomis partijomis ir ieško naujų politinių apaštalų, politinių mesijų. Toks elektoratas gali prasisklaidyti.

Kaune matome, kas susitraukė ir kas išsipūtė. „Vieningas Kaunas“ išaugo nepatekusių į tarybą darbiečių ir tvarkiečių balsais. Juos „suvalgė“ ir kiti, atstovaujantys protesto elektoratui, palaikę poną Pūką ir jo kompaniją. Kaune nusistovėjusios protesto elektorato vertybinės nuostatos po truputį ryškėja. Visame demokratiniame pasaulyje dviračio neišrasi – yra kelios pagrindinės ideologijos. Pažiūrėkite į Europos Parlamentą: yra konservatoriai-krikščionys demokratai, socialdemokratai, liberalai, žalieji ir visokie kitokie mažesni.

Lietuvoje tendencija ta pati: ryškėja konservatyviosios-krikdemiškos, liberaliosios, socialdemokratinės pažiūros ir likusieji. Politikos mokslų teorijos sako, kad norint žinoti, ar partija yra stipri, ar turi savo veidą, ideologiją ir perspektyvą, reikia, kad ji išsilaikytų trejus parlamento rinkimus iš eilės. Jeigu neišsilaiko, tai laikinoji rinkėjų aistra yra tik politinis meteoras – žybteli padangėje ir sunyksta. Tai jau matėme nutikus su ne viena partija. Ar darbo partijos, „Tvarkos ir teisingumo“ nelaukia lygiai tas pats? Ar nevirs jos politinio kanibalizmo aukomis ir ar „nesuvalgys“ jų kitos didžiosios politinės partijos?

Protesto elektoratas, balsuojantis už šias partijas, turi panašumų ir su Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionimis demokratais, ir su liberalais. Šios partijos yra laiminčios ir patrauklios, tad Darbo partijai bei „Tvarkai ir teisingumui“ gali tekti rankioti trupinius nuo didžiųjų puotos stalo. Dar nežinia, ar per kitus rinkimus jos išnyks, nes partijos išlikimą lemia daug veiksnių. Aš jų nenurašau, bet akivaizdu, kad jiems iššūkis yra pats didžiausias, didesnis negu socialdemokratams.

– Kauno miesto taryboje bus kone pusė naujokų, kurie čia niekada nedribę. Ar tai turės įtakos konkrečiam darbui, ūkiškų klausimų sprendimui?

– Visada naujokai tam tikra prasme yra tamsūs arkliukai, nes nežinai, kokie jų interesai, kokios ideologinės nuostatos, o laikui bėgant ir priimant vienokius ar kitokius sprendimus jos paaiškėja. Ir dabar nėra jų politinės veiklos išviešinimo. Panašu, kad Kaune tų nusistovėjusių politinių nuostatų, išskyrus konservatorius ir gal kažkiek liberalus ir socialdemokratus, nelabai yra. Yra daug protesto arba besiblaškančių rinkėjų, ir tai matome.

– Tačiau akivaizdu, kad kauniečiai ir šįkart palaikė dešiniąsias jėgas. Ar ne taip?

– Galbūt konservatoriai šiek tiek sustiprino pozicijas. Dešiniųjų patriotiškų, skautiškų, katalikiškų jėgų kiekis yra apčiuopiamas. Kad „Vieningas Kaunas“ ir „Kaunas – kitokia Lietuva“ ar kitos į tarybą nepatekusios jėgos rodo, kad atstovaujama tam beieškančiam elektoratui. Besiblaškančių rinkėjų Kaune, ko gero, yra daugiau negu kituose Lietuvos miestuose.