Žirgas – paskui skulptūrą

Ši bronzos skulptūra buvo liejama Ukrainoje, mūsų šalies menininkas Arūnas Sakalauskas dirbo kartu ukrainiečiais Olesiu Sydoruku ir Borysu Krylovu. Pasak „Vyčio“ fondo atstovo Viliaus Kavaliausko, Vyčio skulptūra buvo daroma tikrai profesionaliai: iš Kyjivo žirgyno dviem savaitėms buvo išnuomotas geriausias žirgas ir raitelis, skulptoriai atidžiai fotografavo žirgo šuolius, o nuotraukos pasitarnavo liejant skulptūrą.

Prieš ketverius metus Kaunas nusprendė priimti skulptūrą, kurios sostinė kratėsi, o šiandien Kauno rajonas pasirengęs priglausti žirgą modelį.

Netoli Kyjivo, Gorbovychi kaime esantis „School Horse Club SP“, kuriam priklauso Laurušas, arba Lauras, šiemet ruošėsi švęsti pirmąjį rimtą jubiliejų – veiklos dešimtmetį. Tačiau karas padarė korekcijų. „Dabar turime išspręsti kitą problemą – gelbėti savo žirgus, o ne ruoštis šventei“, – laiške merui rašė žirgyno savininkai Oleksandra Semenova ir Serhijus Panchenka.

Kai aplink žirgyną kelis kartus vyko mūšiai, žirgus buvo nuspręsta kuo skubiau evakuoti į Ukrainos vakarus. Netoli Lvivo buvo nusamdytos arklidės, tačiau tai problemos neišsprendė. Žirgyno savininkai, vertindami puikius ir geranoriškus Kauno rajono savivaldybės vadovų santykius su bendradarbiavimo partnere Užkarpatės apskrities administracija, nusprendė prašyti pagalbos. „Manome, kad Kauno rajonas gali tapti naujais nuostabiais namais keliems žirgams, o jų gelbėjimas atitinka „Laisvės kario“ – tautos išgelbėtojo  simbolį“, – įsitikinę žirgyno savininkai.

Valerijus Makūnas: Jei viskas klostysis sėkmingai, trečiadienį žirgus jau turėtume parsivežti į Kauno rajoną. / KRS nuotr.

„Antradienį, balandžio 5 d., žirgų ketvertuką ukrainiečiai turėtų pervesti per sieną. Jei viskas klostysis sėkmingai, trečiadienį žirgus jau turėtume parsivežti į Kauno rajoną“, – sakė Kauno rajono meras Valerijus Makūnas.

Trenerė – paskui žirgą

Kartu su žirgais į pakaunę ketina atvykti ir trenerė Daša Lukašina su penkiolikamečiu sūnumi Nikolajumi. Devintokas D.Lukašinos sūnus savaitgaliais mamai padėdavo vesti treniruotes: valydavo ir pabalnodavo žirgus, atvesdavo juos į areną ir parvesdavo į arklidę. „Jis mielai ir toliau man padės tai daryti“, – teigė moteris.

D.Lukašina nuo dvylikos metų pradėjo mokytis valstybinėje jojimo mokykloje „Avangard“ Kyjive ir netrukus perėjo į konkūrų grupę. Nusprendusi savo gyvenimą susieti su žirgais, Daša įstojo į Žemės ūkio universitetą ir pasirinko žirgininkystės specializaciją. Lygiagrečiai su studijomis universitete, ji stažavosi ir dirbo laborante arklidėse, dalyvavo ir ne kartą tapo 100–120 cm aukščio konkūrų varžybų nugalėtoja,  studentus mokė jodinėti.

Nuo 2012 m. ukrainietė dirbo trenere vaikų stovyklos, o vėliau „School Horse Club SP“ jojimo mokykloje. Iki tol, kol veiklos neparalyžiavo karas, pas D.Lukašiną nuolat treniruodavosi daugiau kaip 20 vaikų ir suaugusiųjų. Jauniausiam Dašos mokiniui buvo vos treji su puse metų, jos auklėtiniai dalyvaudavo konkursuose ir grįždavo iš jų nugalėję arba iškovoję prizines vietas.

„Moku dirbti ir su suaugusiaisiais. Randu bendrą kalbą ir kontaktą su vaikų tėvais. Visada stengiuosi išsiaiškinti, ko konkrečiai vaikas nori iš užsiėmimų. Man labai svarbi ir žirgų savijauta, sveikata, todėl kiekvienam jų nustatau optimalų krūvį individualiai. Esu labai prisirišusi prie žirgų, su kuriais mokiau joti „School Horse Club SP“ ir labai džiaugčiausi, jei turėčiau galimybę savo veiklą tęsti“, – taip prisistatė į pakaunę ketinanti atvykti trenerė.

„Tarp kitų švietimo ir sporto įstaigų turime ir Kauno rajono dziudo ir jojimo sporto mokyklą. Mokyklai trūksta tiek žirgų, tiek žmogiškųjų išteklių, tad, padėdami ukrainiečiams, padėsime ir sau, nes yra labai daug vaikų, norinčių jodinėti“, – sakė V.Makūnas.