– Gal galite atsakyti į klausimą, kodėl sveikatą imame vertinti tik tada, kai susergame?

– Sakoma, kad tuomet, kai žmogus yra sveikas, jam rūpi tūkstančiai dalykų, o susirgus ima rūpėti tik viena – sveikata. Medicinos pagalba ilgai buvo siejama su geresne sveikata ir tik praėjusiame šimtmetyje, vystantis mokslui ir supratimui apie ligų priežastis, imta vartoti terminą "visuomenės sveikata". Tai plati sąvoka, apimanti visą ūkio sektorių, veiklos ir elgesio sritis. Mokslininkai ir praktikai stebi ir siekia kontroliuoti įvairius veiksnius, nulemiančius sergamumą, mirtingumą, gyvenimo trukmę ir jo kokybę. Jų išvados tarsi leidžia pažvelgti į ateitį. Pamatyti tai, ko dažniausiai nemato ir nesupranta eilinis žmogus. Todėl, norint apibūdinti gyventojų sveikatą, neužtenka išvardyti, kiek turime gydytojų ir ligoninių, kokia medicinos pagalba teikiama. Reikia matyti platų socialinį kontekstą, kuriame gyvename.

Žvelgiant į Kauno rajono gyventojų sveikatos rodiklius ir ypač juos lyginant su Lietuvos ar kitų regionų, tarsi būtų galima pasidžiaugti. Vidutinė tikėtina mūsų rajono gyventojo amžiaus trukmė beveik dvejais metais ilgesnė negu šalies vidurkis ir siekia 76,86 metų. Regione mus lenkia tik Birštonas. Mirtingumas dėl visų pagrindinių mirties priežasčių mažesnis negu Lietuvos vidurkis.

– Smagu girdėti geras žinias. Kas lemia tokius rezultatus?

– Tikrai ne medicinos pagalbos prieinamumas ir kokybė čia vaidina pagrindinį vaidmenį, nors tai ir labai svarbu. Prieš trejus metus pristatytame Pasaulio sveikatos organizacijos raporte apie įvairių šalių gyventojų sveikatos būklę, kur buvo pažymėta, kad Lietuvos  rodikliai prasti, išskirtos trys svarbiausios tai lemiančios priežastys: bloga šalies ekonominė-socialinė būklė, labai gausus alkoholio vartojimas ir prastas išsimokslinimas. Galbūt turėtas omenyje prastas raštingumas sveikatos srityje, nes pagal studentų ir universitetų skaičių pirmaujame Europoje. Ar tai tinka Kauno rajonui? Be jokios abejonės, tinka. Tiesa, menkai guodžia, kad rajono gyventojų sergamumo, mirtingumo ir kiti sveikatos rodikliai, susiję su šiomis priežastimis, irgi vieni geriausių šalyje, nes demografiniai rodikliai neblogi, ilgalaikio nedarbo lygis savivaldybėje palyginti nedidelis.

– Nedarbas beveik du kartus mažesnis negu šalies vidurkis?

– Taip, ir tiek pat lenkiame Lietuvos vidurkį pagal nedidelį pašalpos gavėjų skaičių. Galime pasidžiaugti, kad rajone daug  retesnis prekybos alkoholiniais gėrimais tinklas. Vienai licencijai tenka apie 230 gyventojų, Lietuvos vidurkis – apie 170 gyventojų. Tai lemia šiek tiek mažesnį alkoholio prieinamumą ir suvartojimą. Tokį teiginį patvirtina du kartus mažesnis negu šalyje mirštamumas nuo paskendimų ir gerokai mažesnis mirštamumas nuo išorinių mirties priežasčių. Mažiau savižudybių. Beje, šiuos dėsningumus radome net tarp seniūnijų ir apsvarstėme konferencijoje. Praėjusį rudenį sveikatos netolygumų tema taip pat buvo analizuota Sveikatą stiprinančio Kauno regiono, kurio veikloje Kauno rajono savivaldybė aktyviai dalyvauja, konferencijoje. Buvo akivaizdžiai pademonstruota, kaip glaudžiai aštuonių savivaldybių gyventojų sveikatos rodikliai susiję su aplinkos, alkoholio suvartojimo, socialinės-ekonominės padėties, nedarbo ir kitais veiksniais.

– Tai sužinojome, o kas iš to?

– Toks platus supratimas apie ligų priežastis reikalingas ne tik medikams ir sveikatos priežiūros organizatoriams. Šiuolaikinė visuomenės sveikatos samprata verčia atkreipti dėmesį į įvairius ūkio sektorius, kurių veikla tiesiogiai ar netiesiogiai susijusi su žmonių sveikata. Tai gali būti ekonomikos vystymas ar socialinė rūpyba, jaunosios kartos rengimas gyvenimui, gyvenamosios aplinkos kūrimas ar sergėjimas, maisto gamyba ir taip toliau. Yra apskaičiuota, kad net penkiolika mūsų gyvenimo trukmės metų nulemia vieta, kurioje gyvename, apie dešimt metų – pajamų dydis ir apie devynerius metus – išsilavinimas.

Arba štai urbanistas suprojektuoja gyvenvietę, kurioje namas  prie namo, tvora prie tvoros tęsiasi kilometrais. Tarp jų – siaura gatvė su šaligatviu vienoje pusėje. Kur bus dviračių takas? O kur viešosios erdvės, rekreacinės zonos, parkai? Net šuniui bloga ten gyventi – nėra kur jį pavedžioti.

Pagrįstai didžiuojamės puikiu dviračių taku į Kačerginę, kuris jau sujungtas su miestu. Persikėlus per Nemuną greitai bus galima grįžti į Kauną iš Kulautuvos. Tai jaunų šeimų, mėgstančių aktyvų poilsį, svajonė. Tačiau, rūpinantis sveikata, dar svarbiau, kad dviračiu, riedučiais ar pėsčiomis būtų galima pasiekti darbą, mokyklą ar parduotuvę. Ne "šeipingo" klubai ar lauko treniruokliai, ne proginiai krosai ir ne šiaurietiško vaikščiojimo lazdos, nors tai labai puiku ir skatintina, gali padidinti mūsų didžiosios bendruomenės dalies fizinį aktyvumą ir gerokai pagerinti sveikatą. Nyderlanduose dviratį kaip pigesnę kelionės priemonę renkasi 6 proc. olandų ir tik vos 1 proc. – dėl sveikatos. Daugiau kaip pusė šalies gyventojų atiduoda pirmenybę dviračiui kaip greitesnei susisiekimo priemonei. Tokiam saugiam ir patogiam kasdieniam judėjimui mūsų savivaldybė ir telkia dėmesį.

– Savivaldybės turi sveikatos fondus. Kaip jie panaudojami?

– Kaip ir kitos savivaldybės, vykdome visuomenės sveikatos rėmimo specialiąją programą. Jos fondas nedidelis, nesiekia ir 50 tūkst. eurų. Savivaldybės tarybai patvirtinus lėšų naudojimo prioritetus, jau penkti metai jos skiriamos vaikų sveikatai gerinti, bendruomenių ir nevyriausybinių organizacijų, dirbančių sveikatinimo srityje, veiklai aktyvinti ir sergamumo lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis rizikai mažinti. Pasirinkome du svarbiausius šių ligų profilaktikos veiksnius. Tai fizinio aktyvumo skatinimas ir žalingų medžiagų vartojimo mažinimas.

Vaikai pasirinkti neatsitiktinai. Pasaulio sveikatos organizacija teigia, kad apie 70 proc. suaugusiųjų sergamumo priežasčių susiformuoja vaikų amžiuje, kaip ir sveikos gyvensenos įgūdžiai. Tėvų ir kitos artimiausios aplinkos vaikui įtaka lemia ne tik mitybos ar rūkymo, alkoholinių gėrimų vartojimo įpročius. Jeigu vaikas auga aplinkoje, kurioje daug smurto, patyčių, jie nepatiria meilės, švelnumo, pasitikėjimo ir padrąsinimo, negalima tikėtis, kad jis sugebės tai duoti savo vaikams. Atvirkščiai, perduos blogo, nesveiko gyvenimo modelį. Ir taip – karta iš kartos.

Kaip nutraukti šią grandinę? Siūloma skirti daugiau dėmesio  rizikos grupės šeimoms, siekiant joms padėti, įdarbinti daugiau socialinių darbuotojų. Beje, gegužės 3 d. sveikatą stiprinantis Kauno regionas organizuoja konferenciją šia tema. Visų savivaldybių įvairių tarnybų specialistai, dirbantys su rizikos šeimų vaikais, kartu su VDU profesoriais ir kitais specialistais ieškos atsakymų į šiuos skaudžius klausimus.

Po šeimos vaikų darželis ir mokykla yra svarbiausios institucijos, galinčios išugdyti sveikesnį žmogų. Ne be pagrindo užsienio šalyse ir pas mus veikia sveikatą stiprinančių mokyklų tinklai. Tokio vardo Lietuvoje siekia apie 250 mokyklų, iš jų – 40 Kauno rajono mokyklų ir darželių. Švietimo centro direktorė Laima Ruzgienė – šio judėjmo nenuilstantis variklis. Mokyklų vadovus, koordinatorius ir pedagogus, negaunančius jokio papildomo užmokesčio už sveikatinimo veiklą, drąsiai galima vadinti šviesuoliais. Turbūt tik supratimas, kad tokioje mokykloje vaikai turi daugiau galimybių išvengti sveikatai žalingų įpročių, anksti susiformuoti sveiką gyvenseną ir, kaip rodo tyrimai, geriau mokytis, paskatina toliau dirbti.

Jau antrą dešimtmetį veikiantis sveikatos fondas, disponuodamas nors ir menkomis lėšomis, sužadino nevyriausybinių organizacijų ir bendruomenių veiklą sveikatinimui. Kasmet skelbiamuose sveikatos projektų finansavimo konkursuose sulaukiame 60–70 paraiškų. Jau septyniolikoje miestelių, gyvenviečių pradėti kurti treniruoklių parkai. Šiemet dar penkis naujus įkursime ar praplėsime veikiančius. Norime, kad šios zonos taptų aktyvaus poilsio ir saugaus bendravimo zonomis bendruomenėse.

– Bene prieš dešimtmetį buvo įsteigti visuomenės sveikatos biurai, kurių funkcija – rūpintis žmonių sveikata ir sąlygomis ją saugoti. Aktyvia veikla šios institucijos negarsėja.

– Taip, biuras įsteigtas prieš dešimt metų. Kasmet didėja jo specialistų profesionalumas, stiprėja bendradarbiavimas su mokyklomis, bendruomene. Atsiranda vis didesnis pasitikėjimas jo veikla. Visose rajono mokyklose ir darželiuose dirba šio biuro specialistai. Ketvirti metai kartu su pedagogais ir VDU biuras visose mokyklose, kasmet apimant vis aukštesnes klases, įgyvendina tęstinę mokinių psichotropinių medžiagų vartojimo profilaktikos programą. Jos autorius ir kuratorius – profesorius  Antanas Goštautas. Šiemet rudenį bus atliekamas antrasis GYTS tyrimas (pirmasis buvo padarytas pradedant projektą) ir, manau, įsitikinsime programos efektyvumu.

Daug dirbama su nevyriausybinėmis organizacijomis, bendruomenėmis. Bendradarbiaudamas su Lietuvos sporto universitetu, biuras įdiegė per internetą pasiekiamą, labai patrauklų ir atraktyvų moksleiviams ir jaunimui mankštos projektą. Rengiamas naujas, kuris leis padidinti fizinį aktyvumą tūkstančiams vyresnio amžiaus žmonių, gyvenančių net ir atokiausiose vietovėse.

– Nepaisant gerų idėjų, žmonės serga, o Kauno rajone neliko nė vienos ligoninės nei poliklinikos, kurioje dirbtų antrinio lygio specialistai, pavyzdžiui, kardiologai, neurologai?

– Esame bene vienintelė savivaldybė, kurioje veikia vien tik  pirmines sveikatos priežiūros paslaugas teikiančios įstaigos. Garliavos slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninė ir konsultacinė poliklinika, nors ir įsikūrusi mūsų pastatuose, yra Kauno Respublikinės ligoninės struktūroje. Garliavos centre atidarytas didelis ir modernus Psichikos dienos paslaugų centras. Įstaiga yra privati, tačiau teikia, kaip ir kitos privačios, ligonių kasos apmokamas paslaugas, todėl ligoniams už jas patiems mokėti nereikia.

Mūsų gyventojai prireikus gali konsultuotis ir gydytis bet kurioje miesto ligoninėje ar poliklinikoje. Sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas geografiniu požiūriu yra geras. Šis rodiklis dar svarbesnis, vertinant šeimos gydytojo prieinamumą. Savivaldybės teritorijoje dirba trys savivaldybės įsteigtos viešosios ir aštuonios privačios įstaigos, teikiančios šeimos medicinos paslaugas. Įskaitant šių įstaigų filialus ir gyvenviečių medicinos punktus, į kuriuos reguliariai pagal grafiką atvažiuoja šeimos gydytojai, vietovių, kuriose dirba šeimos gydytojas, yra net 32. Pastaraisiais metais į naujas patalpas persikėlė Kačerginės, Vandžiogalos ir Piliuonos šeimos gydytojų kabinetai. Atidarytas naujas Liučiūnų ir į naujas patalpas perkelti Daugėliškių, Linksmakalnio medicinos punktai. Vargu ar kuri kita kaimiškoji savivaldybė gali pasigirti tokiu geru paslaugų prieinamumu.

Tą patį galime pasakyti apie greitąją medicinos pagalbą. Jos postų racionalus išdėstymas labai svarbus, kai laikas skaičiuojamas sekundėmis. Tarnyba puikiai vykdo operatyvumo normatyvus, bet norime ir tikimės, kad ji bus dar greitesnė. Dabartinė greitosios medicinos pagalbos tarnybos veikla pagerėjo. Pasiteisino centralizuota ir kompiuterizuota skambučių priėmimo ir iškvietimų valdymo sistema. Vis dėlto ji neveikia be priekaištų, nors iškvietimai pagal tam tikrą algoritmą rūšiuojami, keičiama įvykdymo skubos tvarka, net parenkama pagal galimų suteikti paslaugų lygį brigada. Tačiau dispečeris praktiškai neturi teisės atmesti iškvietimo, pakonsultuoti telefonu. Todėl labai dažnai į tolimiausias vietoves važiuoja medikų brigada, ir paaiškėja, kad iškvietimo priežastis labai menka arba jos iš viso nėra. Tikroji tokių vojažų kaina gali būti laiku nesuteikta pagalba žūstantiesiems.

Kita bėdos pusė ta, kad į ligoninių priėmimo skyrius gabenami net ir nesunkūs ligoniai. Dauguma jų į ligoninę neguldomi ir turi netgi naktį grįžti namo. Ne mažiau trikdomas ligoninių darbas. Akivaizdu, kad reikia atsisakyti tokios praktikos ir organizuoti atskirą budinčių šeimos gydytojų tarnybą savivaldybės teritorijoje. Tai puikiai veikia daugelyje šalių.

– Jei šeimos gydytojų darbo krūvis būtų mažesnis, o jų pacientų sveikata tikrinama profilaktiškai, nelaukiant, kol liga suries, rečiau reikėtų greitosios pagalbos?

– Prieš porą metų studentai mūsų savivaldybėje atliko tyrimą, kuris parodė, kad lėtinėmis ligomis sergantys ligoniai reguliariai kas mėnesį lankosi pas gydytoją, kad išsirašytų vaistų. Įstatymai leidžia tuos vaistus skirti trims ir net šešiems mėnesiams, bet ligoniai nenori, o gal negali iš karto susimokėti už vaistus didesnę sumą. Galėtų gydytojas išrašyti kelis atskirus receptus, pagal kuriuos  pacientas pirktų vaistus kas mėnesį. Deja, to nenori ir gydytojai, ir gaištamas brangus jų laikas, užuot būtų skirtas ligų profilaktikai ar sunkesniems ligoniams.  Antra vertus, pats gydytojas netgi neturėtų rašyti recepto, nors, paraidžiui skaitant, taip reikalaujama. Gydytojo pareiga – patikrinti, ar teisingai parašytas receptas, ir pasirašyti.

Sutvarkius e. recepto išrašymą tai bus neaktualu, tačiau šiandien iškyla gydytojo asistento, kitose šalyse dar vadinamo atvejo vadybininku, vaidmuo. Įstaigoje, kur geras organizavimas, darbas taip ir vyksta. Gal skamba kiek ciniškai, bet prieš šeimos gydytoją turi būti filtras. Gydytojas neturėtų dirbti to darbo, kurį gali atlikti žemesnės kvalifikacijos specialistas. Net įstaigose, kurios turi rytinio konsultavimo telefonu tvarką, į skambučius turėtų atsiliepti slaugytoja. Tik sudėtingesnio sprendimo reikalaujantį pokalbį turėtų adresuoti gydytojui. Ligonis turi gauti dėmesio ir pagalbą laiku ir tiek, kiek reikia.

Šeimos gydytojo institucija, deja, dar netapo visos sveikatos sistemos ašimi, kaip numatyta nacionalinėje sveikatos koncepcijoje. Nepasekėme Estijos pavyzdžiu, kaip ir kaimynai latviai, tebesimurkdome Semaškos sistemos griuvėsiuose. Buvo pernelyg didelė sovietinių įstaigų vadovų įtaka, darant reformą, kurie puikiai manipuliavo neišmanančios visuomenės nuomone. Dabar situacija labai sudėtinga ir net privačios įstaigos, deja, perėmė šį neefektyvų modelį. Susiliejo pirminio ir antrinio lygio paslaugas teikiančios įstaigos. Dėl neveikiančios šeimos gydytojo institucijos susidaro didžiulės ligonių eilės, o visa sistema tampa brangi ir neefektyvi. Prie to prisideda visiškas ambulatorinės slaugos nebuvimas. Ligoniams niekas nepadeda gydantis namuose arba dėl nebūtinų priežasčių jie guldomi į slaugos ir palaikomojo ar net į antro lygio ligonines. Tokių ligonių, Higienos instituto duomenimis, yra 18 proc. Tai ne tik šešis kartus brangesnis slaugos modelis, bet ir didžiulis pavojus anksčiau numirti. Žmogus, pakeitęs įprastą namų aplinką, tampa ligoninėje vis mažiau aktyvus ir, veikiant  vadinamajam eidžizmo sindromui, jo dienos ima drastiškai trumpėti.

Kalbant apie slaugą namuose, apmaudu, kad nėra specializuotos ambulatorinės slaugos žmonėms, turintiems psichikos sveikatos problemų. Džiaugėmės prieš dešimt metų įsteigtais psichikos sveikatos centrais, bet jie ir liko pasyvios pagalbos įstaigomis. Ligonis, išleistas iš ligoninės, toliau gali nebesigydyti, ir niekas kurį laiką, kol neiškils smurto ar savižudybės grėsmė, to nepastebės.

Taigi problemų labai daug. Tikiuosi, kad jos neužgoš pozityvių permainų. Mokėjimas pasidžiaugti gerais dalykais, beje, stiprina sveikatą, kurios reikia geriems darbams įgyvendinti.