Talentinga kūrėja

Kad A.Ramūnaitė yra viena ryškiausių Kauno grafikių, nepaneigs nei jos kolegos, nei žiūrovai. Menininkė nuo pat pirmųjų Vilniaus dailės instituto (dabar – Vilniaus dailės akademija) baigimo metų (1983 m. čia baigė grafikos specialybės studijas, 1985 m. – Litografijos ir Oforto magistro studijas Maskvoje) nė karto neleido suabejoti savo talentu ir darbštumu (vasarį menininkė surengė parodą Vilniaus "Vartų" galerijoje, o gegužę "Parko galerijoje" pristatė jau visiškai naujus kūrinius).

A.Ramūnaitė yra laukiama parodų dalyvė, o jos mistiški, kosminiai gyviai, dažnai įsikūnijantys darbuose, yra atpažįstami ir, regis, gyvenantys drauge. Kaip gėlės, apie kurias menininkė kalba ypač įdomiai: "Tulpės – vyno taurės, traškios, kai iš jų geri pavasarį. Pienės – pasiutusios blondinės, narkomanės, įsimylinčios lakūnus, kurie skraido mėnulio šviesoje."

Trylika metų A.Ramūnaitė praleido Londone, tapo grafikos ir dizaino studijos "East London Printmakers" tikrąja nare, jos darbų yra įsigijusios aštuonios Jungtinės Karalystės galerijos, tarp jų prestižinės – "Bankside", "Hackney" muziejus. Keli kūriniai saugomi "Victoria & Albert" muziejaus kolekcijoje. Menininkės grafikos darbų taip pat yra M.K.Čiurlionio muziejuje, Šiuolaikinio meno centro archyve, "Grafiken Hus" Švedijoje, pas privačius kolekcininkus JAV, Danijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje.

Būtis ir laikas

22-ojoje personalinėje parodoje "Kvadratų teorija" menininkė eksponuoja naujausius, šiemet sukurtus grafikos darbus ir, nors realų atvaizdą kūriniai pradėjo įgyti tik nuo vasario, jų – kvadratų – teorija buvo sukurta kur kas anksčiau. "Turi tiksliai žinoti teoriją ir nuosekliai jos laikytis, tik tada darbai bus paveikūs", – teigia A.Ramūnaitė, ir žvelgiant į spalvotą daugiasluoksnį linoraižinį, jo sugestyvumu suabejoti netenka.

Menininkė tarsi alchemikė (o gal racionali matematikė ar fizikė) savo susikurta kvadratų teorija atskleidžia žmogaus būtį ir laiką. Kvadratas iš pirmo žvilgsnio tarsi turi aiškias ribas, tačiau būtent tai gali padėti jas ištrinti formuojant begalinę kosmoso erdvę, kurioje laikas yra – ar jo nėra? "Laikas nėra mūsų viduje ir vis dėlto tai interioriškumas, kuriame mes egzistuojame ir keičiamės, ir kuriame judame", – sakė garsusis filosofas Henri Bergsonas.

Sugrupavusi žmones ir per juos patiriamą laiką, be abejo, ir meilę, į kvadratus su skirtingo arba to paties spektro spalvomis, A.Ramūnaitė parodoje pateikia intelektualią, tačiau vaizdu perteiktą unikalią teoriją.

Daugiausia – apie meilę

A.Ramūnaitės darbuose literatūros nėra, vis dėlto juose nesunkiai įžvelgsime savotišką, tarsi runomis užkoduotą pasakojimą. Daugiausia – apie meilę. Abstrahavusi žmones ir jų gyvenimus, menininkė iš jų nuolat tarsi dėlioja lygtis, traukia šaknis, kelia kvadratu – išskaido ir čia pat susintetina, o išgavusi jai reikalingas esencijas, daro savas išvadas.

Ar du kvadratai vienas prie kito priartėja dėl to, kad švyti vienodą spalvų spektrą, ar jį įgauna, kai priartėję nebenutolsta vienas nuo kito? – kyla ne vienas klausimas, nes parodoje paveikslai akivaizdžiai sugrupuoti poromis, tarsi pereina vienas iš kito, ir taip tolyn per visą ekspoziciją, kurioje patenkama dar ir į savotiškus mėlio/visatos tinklus – o gal vartus. Maža to, kiekviename darbe taip pat egzistuoja kvadratų poros, net tuose, kur atsitiktinai įsimaišo ir trečias kvadratas. Su to paties ar skirtingo spektro dominuojančia spalva.

Kita vertus, A.Ramūnaitė pateikia itin brandžius darbus, kurių interpretuoti ir nebūtina. Puiki kompozicija, tobula spalvų pajauta, atlikimo meistrystė leidžia grafikos atspaudu tiesiog gėrėtis, nirti į jį negalvojant apie nieką – kvadratėliai užvaldo, o iš darbų besisunkiantis mėlis – prikausto. Nepajunti, kaip pats tampi kvadratėliu ir pradedi matyti save A.Ramūnaitės kvadratų teorijos lygtyje, kurioje ji, paslaptingai šypsodamasi, traukia šaknį.