Regėjimo negalia – ne kliūtis fiksuoti pasaulio grožį

„Gamtos fotografija – man tikra terapija“, – šypsosi kaunietė Aušra Kairytė. Savo fotografijomis mergina nori ne tik atskleisti gamtos grožį, bet ir atkreipti dėmesį į žmonių su regėjimo negalia gebėjimą fotografuoti. Aušra pastebi, kad visuomenėje, deja, vis dar egzistuoja neįgaliųjų stigmatizavimas ir stereotipų taikymas jiems.

Geriausi kadrai – spontaniški

A.Kairytė – optimistiška ir gyvenimo džiaugsmu trykštanti meniškos sielos mergina. Dažnas nė neįtartų, kad ji turi sunkią negalią. Aušrai diagnozuota aukšto laipsnio trumparegystė, mergina itin prastai mato dešine akimi.

Dėl savo ligos pašnekovei teko įveikti ne vieną iššūkį, ne kartą susidurti su abejingumu, netgi emociniu smurtu. Tačiau šios patirtys neatėmė iš Aušros noro kurti ir džiaugtis kiekviena diena. Ji fotografuoja, skaito knygas, draugus ir artimuosius lepina saldžiais desertais, savanoriauja kultūros įstaigose.

Pašnekovė džiaugiasi galėdama sklaidyti mitus apie neįgaliuosius, o juos pačius skatinti aktyviau dalyvauti visuomenės gyvenime. „Šiandien yra daug galimybių ir įvairių projektų, kuriuose neįgalieji gali dalyvauti, semtis naujų žinių ir patirties. Tereikia išdrįsti, – sako ji. – Žinau, kad nemažai negalią turinčių žmonių yra labai meniški – tapo, drožia, muzikuoja. Skatinu užsiimti mėgstama veikla ir nebijoti jos pristatyti visuomenei. Menas turi galią įkvėpti ir pralaužti ledus.“

A.Kairytė įkvėpimo ir jėgų semiasi fotografuodama gamtą. Pasak merginos, fotografija jai leidžia atsipalaiduoti ir pabėgti nuo visko. Fotoaparatu Aušra fiksuoja tik gamtos vaizdus. Pašnekovė užaugo iš visų pusių medžių apsuptame vienkiemyje, tad gamtos ramybė jai labai artima.

„Fotografija mano gyvenime atsirado netikėtai. Kai baigiau mokyklą, Jaunimo savanoriška tarnyba man pasiūlė savanoriauti Šiaulių fotografijos muziejuje. Praleidusi ten nemažai laiko, supratau, kad fotografija yra mano pašaukimas. Vėliau metams išvykau savanoriauti į Prancūzijoje įsikūrusią fotografijos studiją. Atlikusi ten praktiką galutinai nusprendžiau, kad tikrai noriu žengti šiuo keliu. Tad atvykau į Kauną, čia baigiau Kauno taikomosios dailės mokyklos Fotografijos studiją, – pasakoja Aušra. – Po studijų laukė sudėtingas etapas. Išgyvenau sunkią ligą – priešinsultinę būseną. Ilgai gulėjau ligoninėje, o iš jos išleista vieną vakarą pasiėmiau į rankas fotoaparatą ir išėjau į gamtą. Taip fotoaparato ir nebepaleidau.“

A.Kairytė tikina nemėgstanti iš anksto apgalvotų kompozicijų. Ji fotografuoja spontaniškai – išėjusi pasivaikščioti užfiksuoja žvilgsnį patraukusį vaizdą.

„Kai per daug nesvarstau, pavyksta geriausi kadrai, – sako jaunoji fotografė. – Fotografuoti labai smagu rudenį, kai gamtoje gausu spalvų. Niūrią žiemą fotoaparatą išsitraukiu rečiau. Mano liga progresuoja, tad yra tikimybė, kad po kelerių metų regėjimas gali visai nusilpti. Tad fotografija man yra tarsi paskutinė proga įvertinti gamtos spalvų grožį, juo pasidžiaugti. Kiekvieną dieną jaučiuosi laiminga, kad vis dar matau ir galiu fotografuoti, skaityti knygas.“

Yra tikimybė, kad po kelerių metų regėjimas gali visai nusilpti. Tad fotografija man yra tarsi paskutinė proga įvertinti gamtos spalvų grožį, juo pasidžiaugti.

Tikslas – įkvėpti kitus

Knygos – dar viena didelė A.Kairytės aistra. Pašnekovei ypač patinka skaityti fantastinę ir istorinę literatūrą.

„Du kartus esu savanoriavusi bibliotekoje. Tarp aukštų knygų lentynų jausdavausi kaip namie – čia atsigaudavau, pailsėdavau, nurimdavau. Kaip ir fotografija, knygos man leidžia pabėgti nuo niūrių minčių, jos mane veikia kaip terapija, – atskleidžia pašnekovė. – Dar be galo mėgstu gaminti desertus. Aistra konditerijai mūsų giminėje keliauja iš kartos į kartą, ją paveldėjau iš mamos ir močiutės. Artėjant Kalėdoms, su mama visada drauge planuojame šventinį meniu, svarstome, kokiais saldėsiais šiemet nustebinsime artimuosius. Savo kepiniais mėgstu palepinti šeimos narius ir draugus, stengiuosi kaskart išbandyti ką nors naujo. Deja, ši veikla labai vargina akis, tad desertų dažnai gaminti negaliu.“

Spalį A.Kairytė surengė savo darbų parodą Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje. Fotografijomis pašnekovė tikisi atkreipti visuomenės dėmesį į žmonių su regėjimo negalia gebėjimą fotografuoti, taip pat paskatinti neįgaliuosius nebijoti aktyviau dalyvauti viešajame gyvenime.

„Žmonės su negalia neretai bijo išeiti į viešumą, jiems sunku susirasti darbą. Tad aš labai skatinu neatsiskirti nuo visuomenės – ieškoti galimybių, dalyvauti projektuose, savanoriauti. Nauja patirtis ir sutikti žmonės vėliau galbūt padės įsilieti į darbo rinką. Pati šiuo metu savanoriauju projekte ,,Kaunas 2022“, padedu renginiuose. Savanorystė man suteikia pasitikėjimo savimi – čia niekam mano negalia neužkliūva. Geras jausmas aplanko tada, kai pavyksta žmonėms parodyti, kad net turėdama sunkią negalią galiu padėti kitiems ir dalyvauti viešajame gyvenime“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Tiesa, A.Kairytė pripažįsta, kad tik neseniai pavyko perlipti per save, išdrįsti gyventi aktyviau ir garsiai kalbėti apie savo negalią. Lūžiu merginos gyvenime tapo sunkumų patiriančiam jaunimui skirtas projektas „Judam“, kuriame ji dalyvavo prieš kelerius metus. Išvykusi į dviejų savaičių trukmės stovyklą, iš jos grįžo jau kitas žmogus.

Padrąsina: A. Kai­ry­tė įkvė­pi­mo ir jė­gų se­mia­si fo­tog­ra­fuo­da­ma gam­tą. / Asmeninio archyvo nuotr.

„Į stovyklą susirinko įvairių jaunuolių: turinčių priklausomybių, susidūrusių su teisėsauga, kilusių iš probleminių šeimų. Buvome labai skirtingi, bet gyvenome kaip tikra bendruomenė – kartu ėjome į žygius, mokėmės naujų įgūdžių, drauge gaminome valgį ir rūpinomės bendra buitimi. Būdama stovykloje supratau, kad niekam nekliūva mano negalia, čia esu tokia kaip ir visi kiti. Beje, stovykloje buvo dar viena neįgali mergina, apie kurios negalią nė neįtariau, kol pati apie ją nepapasakojo. Tada supratau, kad kartais visai be reikalo savo negaliai skiriame tiek daug dėmesio“, – pasakoja Aušra.

Stovykloje ji nustebino aplinkinius ir pati save, žygio metu nuėjusi net 25 km. „Niekas nesitikėjo, kad sugebėsiu tai padaryti, tad ši patirtis suteikė pasitikėjimo savimi, – tikina mergina. – Susiradau daug draugų, su kuriais iki šiol palaikome ryšius. Svarbiausia – nustojau bijoti savo negalios ir ją slėpti. Atvirkščiai – siekiu naikinti stereotipus ir atkreipti dėmesį į neįgaliuosius. Jaunus, sunkumų patiriančius žmones labai skatinu ieškoti panašių projektų ir atrasti save iš naujo.“

Neišsivaduojame iš stereotipų

Šiandien daug kalbama apie negalią turinčių žmonių integraciją į visuomenę. Vis dėlto A.Kairytė pastebi, kad procesai juda labai lėtai. Daugumai neįgalių žmonių sudėtinga susirasti darbą dėl neigiamo darbdavių požiūrio, įsišaknijusių baimių ir stereotipų.

Nors pašnekovė stengiasi optimistiškai žvelgti į gyvenimą, ji pripažįsta kartais besijaučianti užburtame rate. Aušra jau ilgą laiką negali susirasti darbo, nes, vos išgirdę apie negalią, potencialūs darbdaviai padeda ragelį.

„Šiuo metu vienintelis man siūlomas darbas yra valytojos. Tačiau fiziškai dirbti negaliu, nes toks krūvis silpnina ir taip prastą mano regėjimą. Darbdaviai vengia neįgalių darbuotojų, nes jiems reikia specialiai pritaikyti darbo vietą ir sąlygas, dažniau išleisti atostogų, suteikti laisvų dienų nuvykti į reabilitaciją. Kartais galvojama, kad neįgalusis nesugebės atlikti darbo taip gerai kaip sveikas žmogus. Iš vienos darbovietės teko išeiti ir dėl patirto mobingo, – savo patirtis atskleidžia pašnekovė. – Labai noriu dirbti, būti savarankiška. Tačiau išgirdę apie kompleksinę negalią – turiu ne tik regėjimo, bet ir lengvą intelektinę negalią dėl vaikystėje patirtos galvos traumos, darbdaviai mandagiai baigia pokalbį.“

Vis dėlto, pasak A.Kairytės, šiuolaikinės technologijos neįgaliesiems leidžia dirbti ne ką mažiau efektyviai. Kompiuteriai ir išmanieji telefonai šiandien turi įdiegtas specialias programėles, kuriomis naudojasi regos negalią turintys žmonės. Tad šiais laikais galima patogiai kompiuteriu dirbti iš namų ir atlikti savo darbą.

Nustojau bijoti savo negalios ir ją slėpti. Atvirkščiai – siekiu naikinti stereotipus ir atkreipti dėmesį į neįgaliuosius.

„Labai norėčiau susirasti darbą iš namų, dirbti kompiuteriu elektroninės prekybos ar knygų srityje, tarkime, administruoti prekes. Tiktų ir darbas socialinėje įmonėje. Labai tikiuosi, kad darbdavių požiūris su laiku pasikeis ir jie atviriau žvelgs į negalią turinčius žmones, – viliasi ji. – Neretai stebina ir valstybinių institucijų bendravimas su neįgaliaisiais Neįgaliam žmogui paprašius papildomos pagalbos, nes jam sunkiau skaityti ar rašyti, įstaigų darbuotojai neretai sureaguoja itin neigiamai. Kitus visuomenės narius taip pat skatinu dažniau pagalvoti apie žmones, turinčius negalią. Gyvenimą silpnaregiams pastaruoju metu labai kartina bet kur stovėti palikti „Bolt“ paspirtukai. Sutemus mes matome prastai, tad galime už jų užkliūti ir susižeisti.“

Pasak A.Kairytės, nemažai neįgalių žmonių gyvena ties skurdo riba, nes negali susirasti darbo, tad ir sukaupti stažo. Nuo jo kartais priklauso neįgalumo pašalpos dydis. Tad užsisuka užburtas ratas, iš kurio išeiti tampa vis sunkiau.

„Gąsdina ir naujai priimta reforma, įsigaliosianti kitais metais. Neįgaliųjų situacija nuo šiol bus mažiau vertinama pagal medicininius kriterijus, daugiau bus atsižvelgiama į žmonių aktyvumą darbo rinkoje ir visuomenėje. Esą taip bus siekiama labiau įtraukti neįgaliuosius į viešąjį gyvenimą. Tačiau medicinos gydytojo įvertinimas iš tikrųjų mums yra labai svarbus. Baisu, kad nuo šiol gali nelikti aiškių negalios įvertinimo kriterijų ir sumažėti išmokos žmonėms, kuriems tikrai jų reikia. Keista, kad prieš perorganizuojant sistemą neatsiklausta pačių neįgaliųjų nuomonės“, – nuogąstauja ji.

Padrąsina: A. Kai­ry­tė įkvė­pi­mo ir jė­gų se­mia­si fo­tog­ra­fuo­da­ma gam­tą. / Asmeninio archyvo nuotr.

Džiaugsmas – kiekviena diena

Nors ir susiduria su sunkumais, A.Kairytė tiki šviesia ateitimi. Pašnekovė stengiasi aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, ieško darbo ir tikisi, kad galiausiai pavyks prisibelsti į, rodos, užrakintas duris. Kol kas gerų emocijų ir įkvėpimo jai suteikia fotografija ir knygos.

„Žmonės neretai vengia neįgaliųjų, nes nežino, kaip su mumis bendrauti, kaip prieiti, nėra tikri, ar mums reikės pagalbos. Tačiau galiu patikinti, kad mes tokie patys kaip ir jūs – gyvename savo gyvenimus, turime draugų, pomėgių. Tad skatinu mus priimti atvira širdimi, pamiršus visas baimes ir stereotipus. Neįgalieji, nesėdėkite namuose, ieškokite galimybių. Žinau, kad tai gali būti nelengva, pati ilgai gyvenau uždarai. Tačiau, išdrįsus žengti pirmąjį žingsnį, atsiveria naujų patirčių, susipažįsti su įdomiais, geraširdžiais žmonėmis, atrandi įtraukiančių veiklų. Šiandien džiaugiuosi savo gyvenimu ir imu viską, ką jis siūlo, nors ir turiu kovoti su sunkia liga“, – optimistiškai pokalbį baigia Aušra.



NAUJAUSI KOMENTARAI

kliedesys

kliedesys portretas
dėl skambios antraštės.Gal autorius tai norėtų patirt?

tomas

tomas portretas
pilnas seimas neigaliuju beregiu, kurie tik vatnikus aplink save mato
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių